Ne kartą ir ne du rašiau apie gyventojų skaičiaus pokyčius. Rašiau jau ir apie tai, kad paskutiniais metais emigracija tapo lemiančiu faktoriumi. Tačiau paskutiniai pora metų yra ypatingi ne tik dėl emigracijos – ši, nors ir baisiai didelė, ir vis auganti, nepatyrė tokio kardinalaus lūžio, kaip kitas pokytis, kurio pasekmes mes kaip tik dabar imame jausti. Pažiūrėkim į grafiką, ar nesimato, kada tas pokytis išties buvo?
Gyventojų skaičius pagal amžiaus grupes. Skaičiai pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis (jie duoda amžiaus grupes segmentais po 5 metus). Darbingą amžių ėmiau subjektyviai, tiesiog kaip amžių, iki kurio dauguma dar gali persimokyti, keisti profesiją ir pan., t.y., dirbti pilnu efektingumu
Tasai pokytis buvo apie 1990, kai atsidarė sienos ir emigracija prasidėjo, kaip masinis reiškinys. Kartu tai buvo ir didžiulių ekonominių pokyčių metai, kai visiems teko veržtis diržus, o kaip to pasekmė – staigiai krito gimstamumas. Štai tas procesas ir tęsiasi iki dabar. Per 20 metų išaugo nauja karta, kuri kaip tik dabar ima masiškai emigruoti – juk dažniausiai išvyksta jauni žmonės.
Ir kaip tik dabar mes susiduriame su tomis, prieš 20 metų sumažėjusio gimstamumo ir prasidėjusios emigracijos pasekmėmis: jaunų žmonių, kurie galėtų tapti darbingais piliečiais, staigiai ima mažėti. Tas mažėjimas ėmė jaustis jau prieš porą metų, t.y., pirmi požymiai atsirado anksčiau, nei migracijos pliūpsnis dėl krizės. Taigi, dabar jau galiu pasakyti, kad jis akivaizdžiai atspindi bendrą jaunų žmonių skaičiaus mažėjimo kreivę.
Pratęsiam tas tiesias atkarpas ir gauname štai tokį grafikėlį. Darbingo amžiaus grupė galėtų būti ir, pvz., nuo 15 iki 60 metų, tada susikirtimas gautųsi keliais metais vėliau.
Pagal aukščiau esantį grafiką, kurį gauname, tiesiog pratęsę turimų skaičių grafiką, matome akivaizdų dalyką: maždaug po 10-12 metų ateis laikas, kai mus ištiks taip vadinamas „py**auskas“, kitaip tariant, senyvo amžiaus, nedarbingų arba pusiau darbingų žmonių pasidarys daugiau, nei tų, kas gali dirbti. Ir tada prasidės spartus ekonomikos ritimasis žemyn, su kuriuo pastarųjų metų krizė atrodys kaip ne krizė, o humoras kažkoks.
Grafikas, atkreipkim dėmesį, tiesinis. Jis paremtas ne prielaidomis apie emigraciją (o šioji, tarp kitko, linkusi didėti, o prastėjant situacijai – linkusi didėti dar labiau), o tiesiog tęsiniu tų skaičių, kuriuos gauname už ankstesnį periodą, kuris, tarp kitko, buvo ne toks jau ir blogas. Kitaip tariant, čia aš duodu ne pesimistinę ir netgi ne realistinę (ši būtų prastesnė, nes įtrauktų emigracijos srautą), o optimistinę prognozę – kiti negatyvūs faktoriai į ateities skaičius neįtraukti.
Problema ta, kad standartinių priemonių, norint išvengti grafike matomų dalykų, nepakanka. Standartinės priemonės buvo taikomos ir iki šiol, jos įtakos praktiškai nepadarė. Imigrantų atsivežimas problemos irgi negalėtų išspręsti – vien stabilizavimui (būtent, stabilizavimui, o ne augimui) reiktų įsileisti bent 50 tūkstančių per metus, ir tai tuo atveju, jei jie dar ir daugintųsi, kaip triušiai.
Dalinai negatyvų spaudimą, skatinantį emigraciją, pataisyti galėtų pensinio amžiaus padidinimas iki juntamai didesnio už vidutinę gyvenimo trukmę – tada bent sumažėtų ekonominės priežastys emigracijai ir pagerėtų galimybė auginti vaikus jaunoms šeimoms. Bet ir tai – irgi tik sušvelninantis, kritimą sulėtinantis, bet ne kompensuojantis sprendimas.
Iš esmės, norint išvengti artėjančios demografinės katastrofos, reikia labai kardinalių sisteminių pokyčių. Tokių kardinalių, kad juos galėtume suvokti, netgi kaip pasikeitusią santvarką. Gal būt, tai būtų visuotinė dviguba pilietybė emigrantams ir kažkokios absoliučiai išskirtinės priemonės emigrantų grįžimui paskatinti (pvz., atleidimas nuo visų mokesčių 10 metų laikotarpiui), gal būt – dar kažkas. Tam tikras netiesiogiai skatinantis ir nediskriminuojantis (t.y., nesukeliantis problemų vietiniams) sprendimas galėtų būti ryškiai progresyvinė mokesčių sistema su nuliniu mokesčių dydžiu naujesnėms, nei 2-3 metų įmonėms, plius kardinaliai (bent 10 kartų pagal skirtingų mokesčių ir popierių kiekius) supaprastinta įmonių įkūrimo ir priežiūros tvarka. Kitų priemonių nesugalvoju.
Kita vertus, kadangi per paskutinius 20 metų kardinalių pokyčių nevyko, nevyksta jie ir dabar, tai planuojantiesiems ateitį galiu patarti pasiskaičiuoti emigracijos kaštus ir imti užmezginėti ryšius su pažįstamais, draugais, giminėmis užsienyje. 10 metų – pakankamas laikotarpis, norint išsikelti saugiai ir be ypatingo diskomforto, jei nuspręsit. Ansčiau, nei susikirs tos dvi susikertančios kreivės…
