Josifas Stalinas

Tag Archives: Josifas Stalinas

Tarmės ir kalbainiškasis nacizmas

Kadaise Jonas Jablonskis kūrė bendrinę lietuvių kalbą kaip tam tikrą tarpinį, daugiau mažiau suprantamą ir bendras normas turintį kalbos variantą, kuris išspręstų problemas, kylančias, kai sunku susikalbėti. Tai buvo labai praktinis sprendimas, atnešęs labai daug naudos: buvo įvardinti bendri, daugumai suprantami žodžiai, daugumai suprantamos tarimo formos, standartizuota rašyba. Jono Jablonskio dėka galime susikalbėti žymiai lengviau, jo dėka lietuvių kalba tapo žymiai gyvesne.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Čia svarbu neužmiršti vieno fakto: nors kalbainiai dažnai bando remtis Jonu Jablonskiu, išties jų aiškinimai yra visiškai priešingi, nei Jonas Jablonskis teigė. Taigi, nagrinėjant kalbainių požiūrį į tarmes ir išvis į lietuvių kalbą, svarbu turėti omeny, kad faktais ir logika šieji nesiremia, vietoje to naudodami melą, propagandą ir demagogiją.

Jono Jablonskio suvienyta lietuvių kalba augo per visą Tarpukarį, tačiau vėliau atsirado nacionalfašistinio raugo grupė, kuri turėjo kitą požiūrį – kad visus skirtumus ir nuokrypius reikia sunaikinti, sukuriant kalboje kažkokią kareivinių ar lagerio tvarką. Itin sustiprėjo ši grupuotė po II Pasaulinio karo, kai komunistai susigalvojo, kad kalba – tai ideologijos nešėja. Toksai komunistuojančių nacionalfašistų kalbinis sparnas ilgainiui ir išsivystė į tą kalbainių fenomeną, kurį matome: tarmes jie vadina svetimybių rinkiniais, o tarmiškai kalbančius žmones keikia, kaip nemokančius kirčiuoti ar išvis kalbėti.

Aš nesigilinsiu čia į tokį absurdišką požiūrį – manau, kad jis nevertas jokių komentarų. Kalbainišku supratimu, didžiausias lietuvių kalbos globėjas buvo Josifas Stalinas, tad čia nėra ką ir šnekėti.

Reikia suprasti vieną esminį dalyką apie visus „bendrinė kalba vs. tarmės“ diskursus: fokusavimasis vien į tarmes išties reikštų kalbinį skilimą, kur bendros kalbos neliktų, o tarmės įgautų paskirų kalbų statusą (faktiškai, tas jau yra įvykę su žemaičių kalba, kurios vadinimas tarme – greičiau tradicija, nei faktas: neretas žemaitis tiesiog negali susišnekėti su lietuviais). Kita vertus, tarmių naikinimas būtų tiesiog totalinis kalbos skurdinimas, nes gera pusė lietuviškos kalbos turtų būtent tarmėse ir slypi, kad ir ką bebandytų pasakoti visokie tarmių nekentėjai, dabar valdantys kalbainiškąsias institucijas.

Kai kalba užeina apie lietuviškus nacių klonus, tai vertėtų pagalvoti apie tai, kad būtent kalbainiai pas mus ir atstovauja tą durniausią ir kraštutinai totalitarišką nacionalizmo šaką: jų kliedimos teorijos apie žodžių grynovę bei kenksmingas slaviškas kilmes (ir tai turint omeny, kad baltų ir slavų kalbos sudaro bendrą grupę) – tiesiog kalbinis nacių genetinių teorijų ekvivalentas. Tai visiška priešingybė nacionalizmui: ne savo kalbos ugdymas, o savo kalbos ribojimas, užmaunant kiekvienam kalbinį antsnukį ir skelbiant, kad vardan kalbonaciškų idėjų reikia visus bausti ir riboti.

Jono Jablonskio atstovautas požiūris buvo labai paprastas: bendrinė kalba yra skirta tam, kad būtų bendra komunikacija, t.y., ji per niekur nėra absoliuti, ji turi vystytis, o taisyklės neturi kalbos žudyti, versdamos ją negyvu daiktu. Bendrinė kalba yra tiesiog kažkoks didžiausiai žmonių daliai priimtinas konstruktas: žemaitis gali susikalbėti su suvalkiečiu, suvalkietis – su aukštaičiu, aukštaitis – su dzūku ir t.t., o tai jau ir leidžia visiems apsijungti. Kalba netampa savitiksle, ji auga ir vystosi kartu su mumis – būtent tai yra sveiku protu paremtas nacionalizmas.

Galim suprasti, kad toksai požiūris, kur išties įvertinami kalbos turtai ir leidžiama kalbai augti ir vystytis, kalbainiams nėra priimtinas. Būtent taip ir atsiranda tipiniai kalbainiški pasakojimai apie tai, kad 99 procentai žmonių Lietuvoje tėra puskalbiai, nemokantys nei šnekėti, nei rašyti: nomenklatūriška, stagnacinė, kraštutinai ideologizuota kalbainystė nepripažįsta nieko, kas neatitiktų lagerinės tvarkos.

Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: „taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus„.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, plakatai

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai „patriotas“, „nacionalistas“, „šovinistas“, „fašistas“ ir „nacistas“ reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis „nacis“ yra visiškas sinonimas žodžiui „nacionalistas“, žodis „patriotas“ – sinonimas žodžiui „šovinistas“ ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Bendras SSRS ir nacistinės Vokietijos paradas Breste, 1939 metai

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Continue reading →

Kalbainiškojo dvoko aromatas

Kalbainiai šnekasi su mumis. Šnekasi, pravipdami melsvom numirėliškom šypsenom, lyg tardami – „čia, vaikeli, dabar gausi ant žirnių klūpot ir sausą duoną griaužt, nes nusižengei taisyklėms, nes neleido tau niekas spręsti“. Pelėsinis tvaikas, sumišęs su formalinu, skirtu lavonų konservacijai, atmieštas senu prapuvusio kefyro dvelksmu ir naftalino priemaišomis – tai būtų kvepalai, kuriuos pavadinčiau „Lietuvių kalbos sergėtojos žiedai“. Tai būtų kvapas, kurį visi atpažintų. Pilstyti šiuos kvepalus reiktų į šlykščius sloikėlius, kokiuose sovietmečiu būdavo majonezas, o vėliau tuose pat sloikėliuose būdavo priduodami analizai. Būtų dvasinga ir taip godotina.

Josifo Stalino lavonas guli pašarvotas - lerva jau seniai padvėsė, šeši dešimtmečiai praėjo, bet vis dar yra tokių, kuriems anas autoritetas, esą lietuviškumo sergėtojas.

Anava buvo kadaise tokio Aldono Pupkio graudžių puvėsių pritvinkusios šnekos, kad lietuvių kalbą kažkas puola ir nesupranta žmonės, už ką baudžiami, todėl reikia jiems aiškinti ir su jais kalbėtis. Ir buvo išgirsti didžiojo kalbos grynumo vado žodžiai – štai jau kažkokia norminės lavonkalbės gynėja Aldona Paulauskienė skelbia apie žalotojus kalbos, bevaitodama apie tai, kad prie Stalino buvo geriau, nes rūpinosi didysis tautų vadas lietuvių kalba, nedrįso prie jo niekas kalbėti kaip negalima – baigdavosi visos diskusijos, vos jam pasakius.

Aš jau jums kadaise minėjau, kaip svarbiausia kalbėjimą reguliuojanti įstaiga vadinosi sovietmečiu. Rašiau ir apie tai, kad kalbainiai yra sovietžmogiai pačia blogąja prasme. Rašiau ir apie tai, kodėl taip jiems gaunasi – ogi maginis kalbainių mąstymas, kitaip tariant, patys suprantate.

Dabar gi šitai jūs pamatyti galite patys – tereikia, kad paskaitytumėte ponios Aldonos Paulauskienės gailią raudą apie tai, kaip lietuvių kalbą darko visokie ten, o senais laikais buvo geriau, nes Stalino priesakų laikėsi. Aš čia nerašysiu daug net apie tuos kliedesius, bet jau girdėjau, kad ponas Andrius Užkalnis parašys greitai taip, kad maža nepasirodys, aš jums tai garantuoju. Jis pats tai žadėjo internetuose. Tai aš čia tik šiaip jums papasakosiu ir citatą pateiksiu gražią:

Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime.

Taip, čia tos ponios žodžiai, kad trūksta jai tokio autoriteto, kaip Josifas Stalinas. Savo tekste ji daug ko prirašė, visokių ten skundų apie tai, kaip viskas blogai dabar. Kad visi geria, moteriškės viena kitai akis išlupa, jaunimas kitokias dainas dainuoja, Eurovizija kažkokia, o netikę atlikėjai liaudies dainas sumodernina, jas perkurdami folkšoko stiliumi. Ir blogoji anglų kalba, nes į ją verčiant, kitaip išsiverčia viskas, nes ten nėra atitikčių lietuviškoms konstrukcijoms. Ir kaip negerai, kad leidžiama kažkam disertacijas gintis apie humorą, o jau tas lietuvių kalbos negerbimas paskui virsta mėšlu, mėtomu į veidą Jėzui Kristui bei kokiomis tai homoseksualų eitynėmis, nes humoras turi būti lietuviškas.

Čia, žinote, dar reiktų pridėti ir išplėtoti visą tą mintijimą, kad ir visokie homoseksualai eitynes rengia, ir pedofilai visokie siautėja, žmonės darbo neranda ir per visokias valentynkes vieni kitus žudo ir kankina, o jau tikrai dabar tvarkos nėra, nes štai prie ruso buvo geriau, o dabar – košmaras. Tais senais laikais visi žinojo, kad už ne taip pasakytą žodį būsi išvežtas į Sibirą, todėl visi mylėjo savo kalbą ir ją tausojo, be reikalo nelepteldami ką galvoja, nes tikrasai lietuviškumas tada buvo puoselėjamas. Būtų žinoję tie visokie brudai, kurie žemina bendrinę lietuvių kalbą ir visokias svetimybes vartoja, o dar ir juoktis sau leidžia bei humorą kažkokį – būtų jiems gerą auklėjimą tinkamos įstaigos surengę.

Ponai ir ponios, paskaitykite tą kratinį. Jis to vertas. Atidžiai ir nuosekliai paskaitykite – pamatysite pačią kalbainių esmę, jų dūšios šauksmą. Išgirsite, kaip jie vaitoja, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori, o Josifas Stalinas negali jiems nurodyti, nes neliko jau jo autoriteto. Stalino saulę kadaise parnešė Lietuvai Stalino mylėtojai – kad vietoje Lietuvos saulės šviestų. Kai kuriems ta saulė iki šiol tebešviečia – tieji ir verkia, vaitoja, kad lietuviškumas žlugdomas, nes patys žmonės sprendžia, ką jiems galvoti ir kalbėti.

Bet aš jums pažadu, kad jokių sovietkalbių vaitojimai jau jiems nepadės. Esminis dalykas, kurį gavome – tai laisvė. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo tų laikų, kai mums nurodinėjo, kaip kalbėti ir kaip mąstyti. Kalbiniai totalitaristai jau prarado įtaką, teliko nykus kalbinis talibanas, iš kurio visi juokiasi. Lietuvių kalba jau vėl tapo laisva, jau vėl ėmė vystytis ir želti, bujodama, nelyg laukinių gėlių pieva – mirgėdama visomis spalvomis, kokios tik būna. Mirgėdama ir tomis spalvomis, kurias neigia kalbainiai.

Jau negali mūsų užkloti savo nykia pradvisusia pelėsiais pilkuma visokie reguliatoriai iš Glavlito. Jau bedantės zombių burnos tegali suvaitoti, kad vaje – neliko autoritetų, vaje, Stalino žodžių jau neklauso žmonės. Dabar jau kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nuspręs pats, o ne taip, kaip pasakė tovariščius Stalinas. Nes mes laisvi, laisvi ne ta naujakalbiška laisve, kur laisvas šuo nuo blusų, o tikra laisve – kur laisvas žmogus nuo komunistų, kalbajobų ir kitų atmatų.

Kai naikintojai apsimeta gynėjais

1982 metais rabinas Meiras Kahanė, pagarsėjęs žydų teroristas, Žydų gynimo lygos įkūrėjas, o taip pat net ir Izraelyje uždraustos sionistinės Kach partijos įkūrėjas bei lyderis rašė:

Kodėl? Kodėl mes tylėjome, kai Hitleris degino mūsų brolius ir seseris? Kodėl mes tylėjome, kai Kremliaus žudikai veržė kilpą ant sovietinių žydų kaklo? Ir kodėl mes tylim dabar, kai mūsų broliams Rusijoje gręsia mirtinas pavojus? Kodėl nutylima katastrofiška žydų kalinių padėtis kraupiuose arabų šalių kalėjimuose? Kur šios kapų tylos priežastis?

Rabinas Meiras Kahanė

Meiras Kahanė buvo vienas iš tų, kurie vadinami sionistais. Neretai teroristiniais metodais jis kovojo už savo tautą, už Izraelį ir prieš visus žydų priešus. Jo partija pagarsėjo atvirai diskriminaciniais pareiškimais gojų atžvilgiu. Jo kurtos organizacijos buvo vienareikšmiškai susietos su terorizmo aktais JAV ir Izraelyje. Pats Meiras Kahanė buvo nužudytas Al Kaedos atstovų, kiek vėliau buvo nužudytas ir jo sūnus, pabandęs tęsti tėvo veiklą. Visgi Meiras Kahanė vertas analizės. Vertas vien dėl to, kad išsakė patį kraštutiniausią, tačiau apibendrinantį požiūrį apie tai, kas yra žydų priešai ir su kuo reikia kovoti Izraeliui.

Šį straipsnį pradėjau rašyti gerokai iki to skandalo, kilusio, kai Petras Stankeras paskelbė straipsnį su sakiniu apie „neva nužudytus 6 milijonus žydų“. Rašiau tiesiog apie Meirą Kahanę ir tai, ko mums vertėtų pasimokyti. Tačiau visas triukšmas su Stankero straipsniu privertė mane nubraukti ir užmiršti viską, ką tik buvau parašęs. Išskyrus vieną Meiro Kahanės citatą, pateiktą aukščiau.