Tag Archives: socialiniai tinklai

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Korupcija

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

 

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Geriausia praktika: Kalnapilis ir Facebook

Kalnapilio alus ir Rokiškio komentatoriai

Normaliai čia tie vartotojai, ar ne? Galėtų būt koks Rokiškio alus 😀

Ne taip jau seniai rašiau apie tai, kas yra blogiausia reklamos praktika internete. Rašiau ir įspūdžius iš poros konferencijų – su Omnitel ir su Tele2, kur labai smarkiai išsiskyrė įmonių požiūris į socialinius tinklus. Galiu priminti, kad Omnitel požiūris – greičiau baugštus („kas bus, jei mus keiks“), Tele2 požiūris tuo tarpu – paprastas („savo įvaizdį kuriam realiu darbu, socialiniai tinklai kalba apie to darbo rezultatą“).

O vat šį kartą – tiesiog pavyzdėlis be gilių analizių, kaip galima imti ir panaudoti socialinius tinklus taip, kaip tik išvis įmanoma – be jokių ten ypatingų gudrybių, paprastai ir efektingai. Realiam marketingui, ryšiams su visuomene, pardavimų didinimui ir t.t..

Šitas geriausios praktikos pavyzdys – tai Kalnapilis, surengęs Facebook akciją, kurioje bet kas galėjo įdėti savo nuotrauką, o kiti – balsuoti už ją (laikinti). Vienintelis reikalavimas – kad kažkaip matytųsi, jog kažkaip tai susiję su krepšiniu (Kalnapilis – LKL rėmėjas). Labiausiai prilaikintos nuotraukos atsidūrė ant alaus skardinių. Viskas paprasta ir elementaru, tokio tipo akciją galėtų surengti bet kas (taip, viskas atrodo paprasta, kai kažkas sugalvoja ir padaro, tiesa?). Turite nuosavą parduotuvėlę ar kažką gaminate? Pasimokykite 🙂

Esminiai šios akcijos elementai – du, ir abudu – akivaizdūs. Viena vertus, tai personifikuotas alus, kur atsidūręs ant skardinės – ir pats prisipirksi, ir draugams pasiūlysi. Galim paaproksimuoti: 48 nuotraukos, kiekvinoje esantis žmogus turi bent kelias dešimtis pažįstamų, su kuriais pasidalins – tai mažiausiai pora tūkstančių kietai užtargetintų pirkėjų. Tai realiai didelis skaičius (prisiminkim, kad įprastoje alaus prekyboje kietas targetinimas išvis atrodo neįmanomu).

Antra vertus – tai galimybė pirkėjui kažkaip įtakoti produktą ar jo įpakavimą ir gauti iš produkto ne tik įprastą rezultatą (alų), bet ir malonumą, paspaudinėti „Like“ mygtuką pačiam, o paskui žinoti, kad padarei įtaką žmonių ant skardinės atsiradimui, be to – ir galimybė geriant alų apie ką nors pakalbėti (pradedant „kas čia per nuotraukos, kas jose tokie?“ ir baigiant „aš už šitą balsavau, o čia – mano pažįstamas„).

Naujam akcijos etapui Kalnapilis, atrodo, padarė atskirą puslapį, tačiau jau dėl šio žingsnio – nežinau, ar jie teisūs. Ateitis parodys. Realiai Facebook yra daug labiau personifikuotas, artimesnis galutiniam pirkėjui, visiškai neformalus. Kita vertus, papildomas įtalpinimas puslapyje – tai dar papildomas malonumas konkurso dalyviui. Taip ar anaip, Kalnapilio surengta reklaminė akcija – labai įdomi ir verta didelių pagyrų.

Žvelgiant dar giliau – Facebook ir internetiniai buzai ne šiaip įtakoja, o tiesiog persikelia ant alaus skardinių, tapdami tų pačių veidaknyginių įvykių tęsiniu, tolesne istorijos naracija. Tai labai smagu 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Požiūris į klientą ir socialiniai tinklai

Praeitą savaitę taip gavosi, kad buvau dviejose marketingistų konferencijose. Velnias mane į jas nešė, ale buvo įdomu, ypač, kai ėmiau lyginti. Ir kaip ten sako – skirtumai belyginant ir pasimato, tiesa?

Vienoje konferencijoje žvaigždės buvo Omnitel. Antroje – Tele2. Deja, nepasitaikė kokia nors panaši konferencija, kur būtų sužibėjusi Bitė – irgi būtų įdomu, bet čia jau nieko nepadarysi. Trumpai tariant, ir Omnitel, ir Tele2 pasakojo apie internetus, socialinius tinklus, kaip tenai jie visaip reiškiasi, ką iš to gauna, ko negauna ir kaip čia jiems reikia keistis ar nesikeisti ir išvis ką čia daryt. Kontekstas tas pats. Bet kokie skirtingi diskursai…

Omnitel atstovų požiūris buvo kažkoks labai jau girdėtas. Girdėtas ne iš Omnitel, o iš daugelio kitų save rimtomis laikančių kompanijų. Solidus, konservatyvus, išlaikytas ir kartu kažkaip atitinkantis tas realijas, kurios buvo prieš 10 metų. Pasakojo apie tai, kaip reikia mokyti darbuotojus, kad neišplepėtų firmos paslapčių, kaip galima patraukti atsakomybėn ką nors už šmeižimą, jei toks buvo internete ir pan. – trumpai tariant, apie įmonės įvaizdžio valdymą. Įmonės įvaizdžio, susijusio su… Ghrmz…. Tiesiog įmonės įvaizdžio, matyt, su niekuo nesusijusio. Bent jau man toksai įspūdis susidarė, kad nagrinėja jie įvaizdį visiškai atsietai nuo įmonės vertybių, vizijos ir misijos. Ir netgi atsietai nuo realių įmonės ar jos klientų problemų. Panašias kalbas apie įmonių įvaizdžius internetuose girdėjau dar tais laikais, kai jokių socialinių tinklų ar paradigmos poslinkių nesimatė.

Tele2, tiesiai pasakysiu, lengvai ir maloniai šokiravo, pasakę tai, ko 9 iš 10 lietuviškų įmonių pasakyti neišdrįsta. Viena frazė: „dėl 97 procentų klientų problemų kalti esam mes, o dėl kitų 3 procentų – nežinau“. Čia Tele2 PR vado Andriaus pareiškimas. Šitą jis pakartojo net kelis kartus, lyg pabrėždamas. Ir paaiškino: „jei jau kažkas atsitinka, tai aiškinamės ir taisom, kad daugiau taip nebūtų“. Paaiškino su pavyzdžiais. Su pavyzdžiais apie Tele2 prisidirbimus bei tai, kaip jie buvo taisomi. Beje, su Andriumi galit pabendrauti Tele2 bloge tiesiogiai.

O kas dar? Pasirodo, kad Tele2 požiūriu, nėra jokių ten socialinių tinklų ar kažko panašaus. Jiems tai neįdomu. Nes yra žmonės – tie patys ir socialiniuose tinkluose, ir bloguose, ir Delfi komentaruose, ir prie televizorių, ir skaitantys laikraščius, ir aptariantys paslaugas tarpusavyje, ir taip toliau. Žmonių skirstymas pagal kokias nors technologijas – neadekvatus. Ghrmz. Sunku nesutikti, tiesa? 🙂

Huh, dar viena frazė, kurios Tele2 atstovai, kalbėdami apie savo veiklą, visgi nepasakė, bet aiškiai turėjo omeny – „no bullshitting“: šioji kadaise tapo ištisa, pasaulyje žinoma vadybos metodologija. Viena šita frazė. Taip taip. Tele2 PR atveju aš ją truputį išversčiau – „parduodam pigiausiai ir neknisam proto“.

Dabar, pabaigai, atspėkit iš vieno karto, kuri iš šių įmonių turi beveik 700 darbuotojų, o kuri – nepilną 100, ir kuri valdo pusę Lietuvos rinkos, o kuri – tik ketvirtį? Darbuotojo efektyvumo skirtumas (rinkos daliai) – daugiau, kaip 10 kartų. Gal net 15. Ne 10-15 procentų, nors ir šitoks skaičius jau būtų reikšmingas. Daugiau, nei 10 kartų, daugiau, nei tūkstantis procentų. Aš suprantu, būna skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio segmentų, būna ir dar visokių niuansų. Bet tai ne 10-15 kartų. Norit paanalizuoti, kodėl?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Metams baigiantis – apie blogus ir blogosferą

Kiti rašo apžvalgas apie didžiausius 2010 metų įvykius ir pan., tad ir aš galėčiau pabandyti, tačiau gal visgi to nedarysiu. Na, nebent paminėsiu WikiLeaks istoriją, kaip reikiant įsisiūbavusią, dar ir su pikantiškais Julian Assange kaltinimų skandalais – ji netiesiogiai susijusi su šia mano tema. Tema – apie tai, kur juda blogai ir žiniasklaida. Ir šiaip informacinė visuomenė.

Taip, šis straipsnis – apie tendencijas internete. Ir dar tokias, kurios kažkam sukels paranoją, o kai kuriuos – gal netgi šokiruos.

Taip pat – apie socialinius tinklus, paiešką, blogus ir mūsų naujas galimybes.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Twitter pokyčiai

Taip jau man pasisekė, kad bekeisdamas savo Twitter paskyrą į naują, tapau vienu iš tų naujokų, kurie gavo ir naują Twitter interfeisą. Tad šiuoju noriu su jumis pasidalinti.

Paspauskit ant šito skrynšoto ir pamatysit visame gražume

Taigi, kas tenais naujo ir gero atsirado Tviteryje – vienoje iš paskutinio dešimtmečio IT revoliucijos kalvių? Ogi pirmiausiai – tai geriau išnaudojamas ekrano plotis. Tviteris savo platumu būdavo puikiai pritaikytas kokiam nors telefonui (iPhone ar Android), tačiau kompiuteriui – gal ir nelabai. Dabar – žymiai labiau. Trikdo, kita vertus, atsiradęs vizualinis disbalansas į kairę.

Berašant, Tviteryje dabar lenda vis kažkokia nuoroda apie tai, kad nurodyčiau savo lokaciją, kitaip tariant vietą. Špygą jiems, o ne vietą. Na, taip, suprantu, kad tai viena iš Tviterio nišų, kur šis stipresnis, nei FB, o skirtingai nuo FaceBook, Tviteris man dar mielas, bet apsieis.

Maloni navigacija – atradau, kad šalia kiekvieno svetimo užčiulbenimo dabar yra mažas mygtukas su rodyklyte – paspaudi ir dešinėje pusėje atsiranda to tvytintojo tvytai visi. Žodžiu, po kitų žmonių profilius landžioti – nesulyginamai patogiau. Tai tampa natūraliu, o ne užknisančiu dalyku.

Na, o kas dar gero? Šiaip tai Tviteris ir lieka tviteriu… Kita vertus, aš ant jų piktas, nes jie visai neseniai kažką sugadino su savo tais API ir padarė taip, kad negalima automatu čirvirvuot – reikia daryti kažkokius ten API-šmapi kodus, aplikacijų raktus, gyvą velnią kliedesių ir tegul jie eina šikt su savo durnizmais. Taip, suprantu, kad jie šitaip bando su robotais kovoti, bet šitai nepadės. Tik pagadins gyvenimą blogeriams, kurie dabar negali kartą per dieną ar dvi padaryt automatinio įrašo.

A, kas dar – subskraibinkitės į mane Tviteryje – http://twitter.com/rokiskis

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter