Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Dėl kalbainių nekompetencijos

Šito straipsnio nerekomenduoju skaityti kalbainiams ar kitiems iš tipų, kurie aiškina, jog „ta kompiuterinė ir matematinė logika netinka kalbai“ ar „kalbininkų pajautimas yra svarbesnis, nes jie profesionalai“. Tokiems tipams niekas jau nepadės, todėl jiems čia skaityt ir nereikia. Nes kai žmonės pasakoja, kad logika netinka kalbai ir taisyklės netinka logikai, tai čia telieka pasakyt, kad tokie žmonės netinka diskusijoms, kadangi kogitofobija su diskutavimu yra nesuderinama. Ir ypač jiems ne vieta tokiose temose, kur kalba yra apie mokslo santykį su šarlatanizmu.

Baisioji matematika

Kalbainiai kraupsta nuo anglų kalbos ne todėl, kad toji kažkokia jiems baisi, o todėl, kad ji daug matematiškesnė, analitiškesnė. Bet labiausiai kalbainiai kraupsta nuo matematikos. Netgi 2x2=4 jiems yra tokia nesuvokiamybė, kad jie pradeda tampytis konvulsijose, vos tik kažkas ima apie tai kalbėti. Taip yra todėl, kad kalbainiai turi silpną protą. Tuo jie ir skiriasi nuo kalbininkų.

Žodžiu, reikalas yra labai paprastas, netgi nesigilinant į visokias Allan Turing mašinų pakankamumo idėjas ir Kurt Godel nepilnumo teoremas, kurias anksčiau vietomis kabindavau, kalbėdamas apie kalbą. Viskas yra tiesiog vaikiškai primityvu. Ir aš jums tai parodysiu.

Continue reading →

Kalbainiškojo dvoko aromatas

Kalbainiai šnekasi su mumis. Šnekasi, pravipdami melsvom numirėliškom šypsenom, lyg tardami – „čia, vaikeli, dabar gausi ant žirnių klūpot ir sausą duoną griaužt, nes nusižengei taisyklėms, nes neleido tau niekas spręsti“. Pelėsinis tvaikas, sumišęs su formalinu, skirtu lavonų konservacijai, atmieštas senu prapuvusio kefyro dvelksmu ir naftalino priemaišomis – tai būtų kvepalai, kuriuos pavadinčiau „Lietuvių kalbos sergėtojos žiedai“. Tai būtų kvapas, kurį visi atpažintų. Pilstyti šiuos kvepalus reiktų į šlykščius sloikėlius, kokiuose sovietmečiu būdavo majonezas, o vėliau tuose pat sloikėliuose būdavo priduodami analizai. Būtų dvasinga ir taip godotina.

Josifo Stalino lavonas

Josifo Stalino lavonas guli pašarvotas - lerva jau seniai padvėsė, šeši dešimtmečiai praėjo, bet vis dar yra tokių, kuriems anas autoritetas, esą lietuviškumo sergėtojas.

Anava buvo kadaise tokio Aldono Pupkio graudžių puvėsių pritvinkusios šnekos, kad lietuvių kalbą kažkas puola ir nesupranta žmonės, už ką baudžiami, todėl reikia jiems aiškinti ir su jais kalbėtis. Ir buvo išgirsti didžiojo kalbos grynumo vado žodžiai – štai jau kažkokia norminės lavonkalbės gynėja Aldona Paulauskienė skelbia apie žalotojus kalbos, bevaitodama apie tai, kad prie Stalino buvo geriau, nes rūpinosi didysis tautų vadas lietuvių kalba, nedrįso prie jo niekas kalbėti kaip negalima – baigdavosi visos diskusijos, vos jam pasakius.

Aš jau jums kadaise minėjau, kaip svarbiausia kalbėjimą reguliuojanti įstaiga vadinosi sovietmečiu. Rašiau ir apie tai, kad kalbainiai yra sovietžmogiai pačia blogąja prasme. Rašiau ir apie tai, kodėl taip jiems gaunasi – ogi maginis kalbainių mąstymas, kitaip tariant, patys suprantate.

Dabar gi šitai jūs pamatyti galite patys – tereikia, kad paskaitytumėte ponios Aldonos Paulauskienės gailią raudą apie tai, kaip lietuvių kalbą darko visokie ten, o senais laikais buvo geriau, nes Stalino priesakų laikėsi. Aš čia nerašysiu daug net apie tuos kliedesius, bet jau girdėjau, kad ponas Andrius Užkalnis parašys greitai taip, kad maža nepasirodys, aš jums tai garantuoju. Jis pats tai žadėjo internetuose. Tai aš čia tik šiaip jums papasakosiu ir citatą pateiksiu gražią:

Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime.

Taip, čia tos ponios žodžiai, kad trūksta jai tokio autoriteto, kaip Josifas Stalinas. Savo tekste ji daug ko prirašė, visokių ten skundų apie tai, kaip viskas blogai dabar. Kad visi geria, moteriškės viena kitai akis išlupa, jaunimas kitokias dainas dainuoja, Eurovizija kažkokia, o netikę atlikėjai liaudies dainas sumodernina, jas perkurdami folkšoko stiliumi. Ir blogoji anglų kalba, nes į ją verčiant, kitaip išsiverčia viskas, nes ten nėra atitikčių lietuviškoms konstrukcijoms. Ir kaip negerai, kad leidžiama kažkam disertacijas gintis apie humorą, o jau tas lietuvių kalbos negerbimas paskui virsta mėšlu, mėtomu į veidą Jėzui Kristui bei kokiomis tai homoseksualų eitynėmis, nes humoras turi būti lietuviškas.

Čia, žinote, dar reiktų pridėti ir išplėtoti visą tą mintijimą, kad ir visokie homoseksualai eitynes rengia, ir pedofilai visokie siautėja, žmonės darbo neranda ir per visokias valentynkes vieni kitus žudo ir kankina, o jau tikrai dabar tvarkos nėra, nes štai prie ruso buvo geriau, o dabar – košmaras. Tais senais laikais visi žinojo, kad už ne taip pasakytą žodį būsi išvežtas į Sibirą, todėl visi mylėjo savo kalbą ir ją tausojo, be reikalo nelepteldami ką galvoja, nes tikrasai lietuviškumas tada buvo puoselėjamas. Būtų žinoję tie visokie brudai, kurie žemina bendrinę lietuvių kalbą ir visokias svetimybes vartoja, o dar ir juoktis sau leidžia bei humorą kažkokį – būtų jiems gerą auklėjimą tinkamos įstaigos surengę.

Ponai ir ponios, paskaitykite tą kratinį. Jis to vertas. Atidžiai ir nuosekliai paskaitykite – pamatysite pačią kalbainių esmę, jų dūšios šauksmą. Išgirsite, kaip jie vaitoja, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori, o Josifas Stalinas negali jiems nurodyti, nes neliko jau jo autoriteto. Stalino saulę kadaise parnešė Lietuvai Stalino mylėtojai – kad vietoje Lietuvos saulės šviestų. Kai kuriems ta saulė iki šiol tebešviečia – tieji ir verkia, vaitoja, kad lietuviškumas žlugdomas, nes patys žmonės sprendžia, ką jiems galvoti ir kalbėti.

Bet aš jums pažadu, kad jokių sovietkalbių vaitojimai jau jiems nepadės. Esminis dalykas, kurį gavome – tai laisvė. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo tų laikų, kai mums nurodinėjo, kaip kalbėti ir kaip mąstyti. Kalbiniai totalitaristai jau prarado įtaką, teliko nykus kalbinis talibanas, iš kurio visi juokiasi. Lietuvių kalba jau vėl tapo laisva, jau vėl ėmė vystytis ir želti, bujodama, nelyg laukinių gėlių pieva – mirgėdama visomis spalvomis, kokios tik būna. Mirgėdama ir tomis spalvomis, kurias neigia kalbainiai.

Jau negali mūsų užkloti savo nykia pradvisusia pelėsiais pilkuma visokie reguliatoriai iš Glavlito. Jau bedantės zombių burnos tegali suvaitoti, kad vaje – neliko autoritetų, vaje, Stalino žodžių jau neklauso žmonės. Dabar jau kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nuspręs pats, o ne taip, kaip pasakė tovariščius Stalinas. Nes mes laisvi, laisvi ne ta naujakalbiška laisve, kur laisvas šuo nuo blusų, o tikra laisve – kur laisvas žmogus nuo komunistų, kalbajobų ir kitų atmatų.

Kad naudoti kad su bendratimi

Kalbainiai yra durniai – tuo jie ir skiriasi nuo kalbininkų. Čia nieko jau ir aiškinti nereikia, nes tai ir taip aišku. Todėl čia aš jums pratęsiu senas temas ir paaiškinsiu vieną iš sisteminių durnumo atvejų. Labai konkretų – kur kalbainiai draudžia vartoti* žodį „kad“ su bendratimi.

Mašina su vežimo ratais

Kalbainiai yra kaip kokie atsilikėliai, kurie nesupranta, kaip padangose oras gali laikytis. Todėl jie mašinai uždėtų vežimo ratus ir uždraustų padangas vartot. Tačiau durniai nepraeis. Ir žmonės, kurie yra buki, kalbos nereguliuos su savo tais kliedesiais.

Čia netgi nėra ką pasakoti: normalūs žmonės, turintys smegenų, puikiai supranta, kad kai parašai „kad nueiti į namus, reikia būti ne namuose„, tai reiškia „kad (galėtum) nueiti į namus, reikia būti ne namuose„. Tą čia ir rodo bendratis: galimybę, potencinę potekstę. Čia nėra jokio imperatyvo, kuris rodytų, jog turi nueiti į namus.

Netgi kokiam nors visiškam liurbiui yra akivaizdu, kad pasakymas „kad nueitum į namus“ skiriasi nuo „kad nueiti į namus„. Pirmasis rodo, kad kažkas jau nori nueiti į namus ir todėl jam jau aiškinama, pvz.: „kad nueitum į namus, eik kairėn, paskui dešinėn, o paskui tiesiai„. Antrasis pasakymas rodo, kad kalbama apie galimybę: „kad (galėtum) nueiti į namus, pirma turi pasirašyti pasižadėjimą grįžti kalėjiman, o tada jau gal ir galėsi„.

Taigi, kalbam apie paprastą skirtumą: kad su bendratimi tereiškia, kad kalbame apie galėjimą, apie potencialią galimybę, kuri dar nereiškia, kad tu ruošiesi tai daryti. Tačiau kalbainiams tai nesuprantama, nes jie nesuvokia sakinio, jei tik jame yra praleistas kažkoks žodis. Čia, žinote, ir atsiskleidžia ta pati kalbainiškoji problema, kuri ne sykį jau aptardinėta: nėra smegenų – užtat ir norisi kitų kalbėjimą reguliuoti.

Kad naudoti „kad“ su bendratimi, reikia turėti smegenų. Kai jų neturi, tai ir atrodo, kad negali vartoti. Tai akivaizdu tiems, kas turi smegenų.

 

—————-

* Jie pasakoja, kad žodžius reikia vartoti, atseit kaip kokį pieną ar tualetinį popierių – suvartoji ir viskas. Tai irgi daug ką sako apie kalbainius. Bet man šitas reikalas patinka, nes kai sakai, kad žodis vartojamas, tai išsyk tuo pačiu ir parodai, kas tokie galvoja, kad vartojamas išties – nelyg valgomas būtų. Tokios semantikos kelia nuolatines dūzges, glumindamos tuos, kurie to verti. Šitaip ir kalbainiai vartojami. Štai taip po truputį mes juos vartojame ir suvartosime.

Arba: kalbainių nekompetencija irba tinginystė

Visai netyčia vienas kolega užvedė ant šios temos*. Jis pats nei neįtaria, kokių man minčių sukėlė, o tos mintys – visai paprastos. Juk kalba – tai mąstymo įrankis ir netgi mūsų proto realizacija**, tiesa? O jei jau taip, tai turime buką bukiausią klausimą: kaip natūrali kalba realizuoja paprastą Būlio algebrą ar išvis elementariausią logiką?

Kalbainiams ateina blogas metas

Jei esate kalbainis, tai čia neskaitykit, nes pasijusite blogai.

Pernelyg nesigilindami į visus įmanomus operatorius, galim apsiriboti keliais, įsivaizduodami juos, kaip dėželes su vienu ar keliais įėjimais ir vienu išėjimu. Logika paprasta – pro įėjimus pakliūna reikšmės skaičiavimams, o išėjime gauname apskaičiuotą reikšmę. Visada išeina tiktai viena reikšmė – melas arba tiesa. Turint pakankamą rinkinį loginių operacijų, galima realizuoti bet kokį kompiuterį, o gal būt – net ir žmogaus ekvivalentą. Taigi, pagrindinės operacijos yra šios:

  • AND, kitaip dar vadinama logine konjunkcija***: jei abu įėjimai yra tiesa, išėjime irgi yra tiesa, jei nors vienas įėjimas melas, išėjime irgi yra melas
  • NOT, kitaip dar vadinama logine inversija arba negacija: jei įėjime yra tiesa, išėjime yra melas, o jei įėjime yra melas, išėjime yra tiesa
  • OR, kitaip dar vadinama logine disjunkcija: jei visuose įėjimuose yra melas, išėjime yra melas, bet jei viename ar daugiau įjėjimų yra tiesa, išėjime irgi yra tiesa

Šitas rinkinukas yra funkcionaliai pakankamas, t.y., trijų funkcijų pakanka, norint realizuoti bet kurias likusias (o tuo pačiu – ir visą metateoriją), tačiau be jų, yra dar dvi itin geros funkcijos, be kurių būna labai keblu:

  • XNOR, kitaip dar vadinama logine lygybe, o rečiau – logine ekskliuzinės disjunkcijos inversija. O žmoniškai šenkant – tai tiesiog palyginimas. XNOR yra nuostabi funkcija, kuri pati viena leidžia realizuoti visą Būlio algebrą, t.y., pati savaime yra funkcionaliai pakankama. Jos išėjime yra tiesa, jei abu įėjimai yra vienodi, t.y., jei abu yra tiesa arba abu yra melas, išėjime yra tiesa.
  • XOR, arba ekskliuzinė disjunkcija, kuri ir yra šio straipsnio tema: lyg ir panašu į OR, tačiau absoliučiai kitas variantas. Jei vienas iš įėjimų yra melas, o kitas tiesa – išėjime gauname tiesą, bet jei abu įėjimai yra melas arba abu įėjimai sutampa, gauname melą.

Kitos pora populiarių funkcijų, tokios, kaip NAND (elementari AND rezultato inversija) arba NOR (tokia pat elementari OR rezultato inversija) – pakankamai neįdomios ir primityvios, kad jas labai jau lengva būtų realizuoti, kaip kitų funkcijų kombinacijas. Tačiau gyvenime, įprastoje kalboje AND, NOT ir OR – tiesiog būtinos, negalime apseiti ir be XNOR (lygybės) bei XOR – ekskliuzinės disjunkcijos. Nes kitaip užsiknistume, kaskart dėliodami nežmoniškas logines konstrukcijas, kai pakaktų ką nors pasakyti paprastai. Štai čia ir susiduriame su kalbos nepakankamumu bei užsistagnavusiomis kalbainių institucijomis.

Continue reading →

Kas yra projekcinis kliedesys

Manęs daug kas yra kamantinėjęs, kas per dalykas yra projekciniai kliedesiai. Tai aš jums trumpai paaiškinsiu pačią esmę, nes šiandien pamačiau vieną pavyzdį, kur yra toksai projekcinio kliedėjimo koncentratas, kad geresnio ir ryškesnio rasti beveik neįmanoma. Taigi, duosiu jums trumpą atvejo analizę.

Pasipainiojo man šiandien akyse vieno veikėjo pranešimas su Youtube filmuku. Filmukas – kažkokios rusiškos naujienų laidos įrašas apie tai, kad riebų mėsišką maistą valgantys žmonės dažniau serga kažkokiomis ten ligomis ir lyginant su kažkokia ten vėžininkų grupe, nuolatiniai mėsos valgytojai suserga 10 procentų dažniau. Informacija, kas būdinga žiniasklaidai, gandų lygio („Chervordo mokslininkai iš Amerikos nustatė„), kita vertus – dešimtis metų puikiai žinoma ir niekam nepaslaptinga. Sąsajos tarp degėsių bei riebalų ir visokių ligų – čia gi tiesiog klasika.

Tačiau veikėjas, šarindamas tą filmuką, ima ir parašo tokį štai tekstą:

Žinoma, Lietuvoje tarybinių diplomų savininkai „mitybos specialistai“ tokiu „supuvusių vakarų“ mokslininkų tyrimų ir nesiruosia pripazinti.

Kokius čia suponavimus ir šiaip visokią besislepiančią semantiką galima pamatyti, panagrinėjus, kokią prasmę į tą pranešimą deda autorius? Ogi štai, pavyzdžiui tokių dalykų mums parodo visai banalus paviršinis semiotinis priėjimas:

  • Autorius išsyk skirsto galimus pranešimo gavėjus į dvi grupes – savus ir svetimus, nes išsyk suponuoja kažkokį nuomonių konfliktą
  • Išsyk pakišama prielaida, kad tikrai yra grupė žmonių, kurie kokių nors tyrimų nepripažįsta
  • Ta išgalvota grupė apkrikštijama tarybinių diplomų savininkais ir (išsyk kabutėse) „mitybos specialistais“
  • Tai grupei priskiriama frazė apie „supuvusius vakarus“ (ryškiausia projektavimo forma)
  • Galime išsyk suprasti, kad pats autorius save priskiria priešingai grupei – netarybinei, pažangiai ir t.t.
  • Iš to taip pat aiškus ir kitas diskursas: autorius sutapatina sovietiškumą su mėsos propagavimu, o vakarietiškumą su mėsos nevalgymu

Aišku, vardan konteksto gal ir verta prisiminti, ką sovietmečiu reiškė mėsa, kaip jos buvo neįmanoma gauti ir kaip sovietinė propaganda kišo visiems į smegenis visokį bulšitą apie tai, kad vietoje mėsos galima valgyti baklažanus, riešutus, žuvį ir kitokį mėšlą (plg. su klasikiniu „икра баклажановая, зернистая„). Galima vardan konteksto būtų prisiminti ir faktą, kad visokie ten steikai (kas ir iš to filmuko matosi) yra tiesiog nacionalinis mėsiškasis amerikonų džiaugsmas.

Bet tas realijas mums žinoti reikia tik tam, kad vienareikšmiškai suprastume, kokio lygio (maždaug 100 procentų) yra kliedesiai. Visgi esmė yra kita: kliedesiai ne tik šiaip skleidžiami – jie sudaro ištisą diskursą (galime numanyti, kad apie kažkokius vegetarizmus ar pan.), kuris jau sugeneruoja dar kitus kliedesius (apie esą sovietukus, kurie nepripažįsta mėsos kenksmingumo – čia jau galim spėti, kad pagal tą diskursą šitai esąs būdingasis sovietukų bruožas), o jau paskui tie iš vienų kliedesių sugeneruoti kiti (išvestiniai) kliedesiai yra suprojektuojami į visus oponentus, kurių egzistavimas tiems kliedesiams išties netgi nėra būtinas.

Oponentai čia neturi būti realūs žmonės. Pakanka surasti kokį nors žmogų, kuriam priskirtum savo prisikliedėtus briedus apie tai, ką tas kitas žmogus galvoja, o tada pradėti ginčytis su savo prisigalvotais briedais ir kaltinti tą žmogų kuo papuola. Tai visa projekcijų esmė – savo išsigalvojimus priskirti kitiems.

Kai tie išsigalvojimai kyla iš prisikliedėjimų, tai ir galime kalbėti apie projektyvinius kliedesius visame gražume. Tarp kitko, kiek pastebiu, projektyviniai kliedesiai yra būdingesni visokiems „humanitariško mąstymo“ tipažams (supraskite tai, kaip savivardį – „aš esu humanitariško mąstymo, aš turiu kitą požiūrį, negu jūsų tos logikos visokios„). Neretai tokie tipai tampa menininkais.

Išvystytais atvejais projektyvinis kliedėjimas tampa totaliniu – tada žmogus visą pasaulį mato kaip savo paties prisikurtų kliedesių atspindį, kurį priima už realybę, kuri neatsiejamai persipina su visiškomis fantazijomis. Kartais, kai žmogus išties pakankamai turtingas dvasiškai, toks matymas leidžia kurti naujus, gražius dalykus – romanus, knygas, paveikslus ar filmus. Kartais tokie projektyviniai kliedėtojai netgi sukuria kažką išties gero ir įdomaus.

Visgi naudingi atvejai – tai tik labai retos ir ypatingos išimtys. Dažniausiai būna atvirkščias variantas, pvz. maždaug toks naratyvas:

Aš esu už komunizmą ir žmonių gerovę, o jei jūs man prieštaraujate, tai esate nacis, fašistas, kapitalistinė siurbėlė, kankinanti žmones ir vagianti pinigus, jūs norėtumėte mane nukankinti, bet jums nepavyks, nes mes jau kuriame organizaciją, kuri su tokiais kaip jūs kovos.

Galim prisiminti ir analogišką variantą iš senesnės praeities:

Mes esam už vokiečių tautos gerovę ir darbininkų teises, o mums prieštarauja tik žydai, kurie nori sunaikinti arijus, genetiškai išnaikinti visą vokiečių tautą, pagrobti žmonių pinigus. Bet tai jiems nepavyks, nes mes jau turime galutinį sprendimą.

Atkreipkim dėmesį, kad pati giluminė struktūra, kuri slepiasi po panašių frazių semantika, yra labai panaši į aukščiau buvusią, kur apie tarybinių diplomų savininkus, prieštaraujančius supuvusiems vakarams: iš kliedesingo diskurso sugeneruojami kliedesiai apie kažkokius žmones ir paskui suprojektuojami į aplinką. Aplinka tokiais atvejais dažniausiai skirstoma tiesiog į savus ir svetimus. Bet tai dar nėra visiškai sunkus atvejis, nors akivaizdžiai dvelkia visiškai atvira kogitofobija.

Tikrai sunkiais atvejais išsigalvotas ir į aplinką suprojektuotas pasaulis tampa pakankamai totaliniu ir detaliu, kad realūs įvykiai imtų interferuoti su prikurtais kliedesiais, taip keldami diskurso nešėjui nuolatinį griūnančio pasaulio įspūdį. Žmogus tada tampa nelaimingu, pasaulis tampa priešišku, aplink atsiranda sąmokslai, persekiotojai, įkyrūs balsai, psichotronai, žali žmogeliukai ir taip toliau. Taip projektyvinis kliedėjimas grakščiai perauga į schizofreniją.