Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Miss Atomic Bomb – Lee Merlin

Mums labai sunku suvokti kai kuriuos kultūrinius Vakarų fokusus, nes mes jų išvis nematėme, o jie spėjo atsirasti, nepaprastai smarkiai paveikti visą Vakarų visuomenę, o paskui – tyliai išnykti. Tačiau ir išnykę, tie fenomenai daro didžiulę įtaką, nes atsispaudžia kažkur žmonių pasąmonėse, sąvokose, mituose ir pan.. Todėl jums vietoj tęsinio apie branduolines raketas – vienas iš tokių prasminių fenomenų. Tai Miss Atomic Bomb, dar žinoma, kaip Lee Merlin, nuo kurios kilo ir pasakymai „atominė blondinė“ bei „seks bomba“.

Miss Atomic Bomb

Čia jums panelė Atominė Bomba visame savo radioaktyviame švytėjime, savo neverbalikomis sako "BUM!!!!!". Ši 1957 metų nuotrauka - tai viso branduolinio seksualumo įsikūnijimas, tapęs vienu iš Šaltojo Karo pradžios simbolių.

Continue reading

Kur ritasi pasaulis? Kalbainiai skaito Rokiškį Rabinovičių!

Avinas haliucinacija

Brangūs kalbainiai, aš jums pasižadu, kad aš apsaugosiu jus nuo lietuvių kalbos išnykimo

Ponai ir ponios. Štai ir atėjo momentas, kai jau viskas pasiekta šitame blogsferiniame gyvenime. Jūsų brangus, nekenčiamas, numylėtas ir plūstas Rokiškis Rabinovičius gali jau daugiau ir neberašyt, nes pasiekė viską, ko tik galėjo siekti. Taip, aš, jūsų skaitomas personažas, jau skelbiu jums, kad viskas, ko čia galėjau siekti, yra pasiekta ir aš nežinau, ko daugiau besiekt, nes šiandien pamačiau dalyką, kurio įspūdingumas sukėlė priepolį net ir man pačiam: į mane įdėjo savo puslapyje nuorodą ne kas kitas, o mano visaip narstyta VLKK – savo Spaudožvalgoje. Ir įdėjo nuorodą tiesiai į straipsnį apie sąryšius tarp kalbainių ir sovietžmogių. Aišku, tai ne koks perpublikavimas (nemanau, kad tai iš principo įmanoma), bet visvien tai man sukėlė tokį kognityvinį disonansą, kad jau man to ir pakanka.

Taip, aš jau galiu nerašyti daugiau šito blogo, kuriame vis taškausi visokiomis savo ir ne savo įžvalgomis bei šiaip durnystėmis. Nes jau viskas yra pasiekta. Mano mažas pasitaškymo blogas tapo kažkokia nesąmone, kurią kažkas iš kalbainių prilygino spaudai. Nes mano asmeninė nuomonė kalbainių manymu jau verta tiek pat, kiek ir didžioji žiniasklaida. Aš, ponai mano gerbėjai, esu monster-hamsteris, kuris kaip King-Kongas triuškina Lietuvos visuomenę – štai kokia yra toji esminė VLKK paskelbta žinia, kuri aiškiai matoma iš fakto, kad jie apie mane paskelbė.

Jau buvo kadaise nuostabybių, kai mano straipsnį kažkurį paskelbė Anarchija.lt (net neatmenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad aš esu kardinaliai nekairysis. Buvo ir kartas, kai vėlgi kažkurį mano straipsnį paskelbė Patriotai.lt (irgi neatsimenu, apie ką) – ir tai nepaisant to, kad patys, žinote, kad čia nesuderinamumai irgi aiškūs. Dabar mane jau visai priplojo VLKK. Aš neturiu, ką daugiau pasakyti, nebent aiškumo dėlei paaiškinti, kaip įsivaizduoju, kas yra kalbainiai. Nes kartais vis kyla klausimai apie tai.

Kas yra kalbainiai ir kalbainystė

Kalbainis – tai ne pareigybė ir ne išsilavinimas. Kalbainiai – tai tiesiog neaukšto intelekto bei menkas žinias turintys asmenys, apimti ideologinio proto aptemimo – kalbainystės. Ir šis aptemimas tikrai ideologinis, nes paremtas idėja, esą kažkoksai menamas kalbos grynumas turėtų būti keliamas aukščiau žmogiškumo, paprastų bendravimo, informacijos keitimosi ir mąstymo poreikių. Kalbainystė mums teigia, esą mes negalime sakyti ir galvoti to ar ano, nes tai, esą, nelietuviška, neatitinka kažkokių ten normų ir taip toliau. Ir kalbainystė, šitai teigdama, nesiremia kokiais nors argumentais: ideologijai jų nereikia. Jai svarbu tiktai viena: ji turi stiprėti ir valdyti kuo daugiau žmonių.

Kalbainiškoji ideologija prasimuša iki absurdų – tai ten koks nors kalbainis pareiškia, esą priešdėlis da- esąs nelietuvišku, nes taip jie nusprendė ir viskas, o mokslinių dalykų jie čia nei nenagrinės, nes jei jau jie taip nusprendė, tai čia jų tradicija ir viskas. Tai ten kokie kiti kalbainiai sugalvoja, kad kabutės esą gali būti lietuviškos, kurios turi būti tiktai tokios ir ne anokios, o tai, kad jų susigalvotos kabutės tėra nesąmonė – tai nors kuolą ant galvos tašyk, jiems tai nieko nesako. Tai dar kiti kalbainiai susigalvoja lietuvinti visą kompiuterijos terminiją, nors net nesuvokia skirtumų tarp kompiuterių ir spaudos. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Net nežinau, kas sukūrė žodį „kalbainis“ – gal kartais nejučia jį paleido Algis Greitai, o gal ir kažkas kitas, senais laikais pasipiktinęs žodžio „hamburgeris“ keitimu į žodį „mėsainis“. Nors galų gale per prievartą pastarasis keitinys ir buvo įdiegtas, istorija buvo kvaila: niekam nekliuvęs hamburgeris buvo paverstas lietuvybės priešu. Tad iš to ir kilo kalbos apie hamburgerių priešus – kalbainius.

Žinoma, VLKK yra pagrindinis kalbainių vadovavimo organas (kaip ir jo filialas VKI), nors ir nemanau, kad visi ten esantys yra kalbainiai. Nes, kaip jau minėjau, kalbainiai – tai ne pareigybė. Ir ne išsilavinimas. Net jei kalbainiai prasimuša į kalbos reguliavimo ir baudimo organus*.

Kalbainių būna įvairiausių – tai ir laikinai kvankštelėję mokinukai, kuriems smegenis pripudrino kokia nors lietuvių kalbainystės mokytoja, ir pamišę dėstytojai, kurie sugeba kokiam nors fizikos studentui numušti pažymį už kokią nors esą svetimybę. Savaime aišku, labiausiai pakvaišę kalbainiai dar nuo jaunumės tampa ideologizuotais tiek, kad nueina mokytis filologijų, o paskui prasimuša valdžion – kas į Lietuvių Kalbos Institutą, kas į Valstybinę Kalbos Inspekciją, kas į Valstybinę Lietuvių Kalbos Komisiją, kas dar kur nors.

Yra daug kalbainius skiriančių požymių – ir minėtas sovietiškumas, ir nesugebėjimas suprasti, kas ta kalba išvis per daiktas**. Ir tikėjimas, kad galima reguliuoti žmonių mąstymą, ir tikėjimas, kad kalba gali būti statiška, nekintama. Kalbainystė – tai ryškus totalitarizmas savo esme. Būtent todėl kalbainiai mums aiškina, ką mes galime galvoti ir kaip mes galime kalbėti. Visiškai, kaip George Orwell romane „1984“ – ten kalbainystė buvo vienas iš totalitarinio valdymo įrankių. Tačiau visa tai tėra kalbainystės požymiai, simptomatika.

Kalbainystė nėra išsilavinimas ar kokios nors pareigybės. Kalbainystė – tai tiesiog eilinė ideologija. Tarp kitko, labai įdomi ir gryna: tai ne šiaip kokie nors konstruktai apie socialinius teisingumus, o mąstymą apribojanti programa, kuri kartais užkrečia net ir visai protingus žmones. Štai čia mes ir susiduriame su pačia kalbos bei kalbainystės esme: kalba yra mažų mažiausiai tokia pat sudėtinga, kaip sudėtingiausias kompiuteris. Ir ant jos (būtent ant jos, kaip vykdymo sluoksnis virtualių mašinų steke) gali veikti įvairiausios programos. Kai kurios iš jų gali būti ir virusinės, užkrečiančios vykdytoją, apribojančios jo galimybes ir paskui intensyviai bandančios lygiai taip pat užkrėsti kitus. Tai būdinga įvairioms sektoms, tačiau tai lygiai taip pat būdinga kalbainiams.

Užkrečiančios programos yra labai paprastos savo esme: tereikia perimti kokį nors realybės interpretavimo gabalėlį, jį perduodant užkrečiančiam kodui, kad jis galėtų save kabinti prie visko, kas tik pasitaikys. Taip ir kalbainiška programa tėra toksai iškreipiantis realybę ir užkrečiantis ją gabalėlis kodo: bet kas gali būti pasakoma žodžiais, taigi, prie bet ko tas virusas ir kabinasi, priversdamas savo nešėją elgtis tam tikru būdu. Ir visiškai nesvarbu, ką kalbainiui besakytum apie kalbą – visą tai perima virusas, kuris, jei reikia, kažką užblokuoja kalbainio galvoje, o jei reikia – sugeneruoja kokią nors reakciją.

Taip, ponai kalbainiai, jei skaitote, tai čia apie jus: jūs tiesiog esate apsivirusavę per tą patį dalyką, apie kurį taip mėgstate aiškinti kitiems. Jūs apsivirusavę per kalbą, jūsų galvose sukasi kenksminga mąstymą blokuojanti programa, kuri riboja kalbos, o tuo pačiu ir viso mąstymo galimybes, tokiu įdomiu „kalbos grynumo“ būdu perimdama asmenybės kontrolę.

Virusų gydymas labai paprastas: juos reikia tiesiog šalinti. Čia nėra vietos jokioms diskusijoms, nes su virusais niekas nediskutuoja. Taip ir su virusais, kurie yra apkrėtę jus, ponai kalbainiai, niekas čia nediskutuos. Jūsų virusus tiesiog reikia pašalinti ir jūs vėl būsite normalūs, mąstantys žmonės. Beje, NLP specialistų Lietuvoje yra. Ir manau, kad jums padėtų, galimai net ir už dyką, nes jiems tai būtų išskirtinai išgrynintas ir ryškus refreimingo atvejis, tiesiog nesulyginamas iššūkis. Taip, ponai kalbainiai, psichologai yra didesni kalbos profesionalai už jus.

Atnaujinta 2011 spalio 10 vakare:

Praėjus kuriam laikui VLKK esantys kalbainiai kažkaip apsižiūrėjo, į ką ir apie ką jie nuorodą įdėjo. Ir, savaime aišku, ištrynė viską be pėdsakų. Bet pas mane pėdsakai liko, nes aš tiesiog negalėjau atsigėrėti tuo jų internetu, į mane linkinančiu, todėl pasilikau jį atidarytą brauzerio tabe. Taip kad nedingo visi tie įrodymai. Štai jums žemiau viskas visame gražume:

VLKK reklamuoja Rokiškį Rabinovičių

Štai jums, kaip gražiai savo spaudos apžvalgoje VLKK reklamavo jūsų numylėtą Rokiškį Rabinovičių, pakolei nesusiprato, kad Rokiškis Rabinovičius ne tik ne spauda ir ne žurnalistika, bet netgi ir išvis nežmogus, o negana to, dar ir nesismulkinantis su žodžiais.

Dar čia galiu spėti, kad į mane VLKK turi labai teigiamą požiūrį ir labai nori, kad aš apie juos rašyčiau, nes paskaitė čia, kad aš žadu daugiau nerašyti, nes jau viskas pasiekta. Todėl matyt ir pašalino, nes nori, kad rašyčiau ir daugiau. Taigi, čia galime suprasti, kad VLKK keičiasi teigiama linkme ir mano įvairios įžvalgos tikrai padeda jų darbui. Aš netgi neabejoju, kad jie mane anksčiau ar vėliau pasikvies, kad aš juos pakonsultuočiau, kaip reikia dirbti, galvoti ir kalbėti.

 

————-

** Visada galima atskirti kalbainiškos ideologijos užkratą pagal vieną tipinį požymį: kalbas apie tai, esą „VLKK nebaudžia, VLKK gera, o baudžia tiktai VKI, kuri išties jums padeda geriau kalbėti“. Čia panašiai, kaip „Partija nebaudžia, partija gera, o baudžia tiktai KGB, kuri išties jums padeda geriau gyventi“.

** Kalbainiai visada yra įsitikinę, kad jie supranta, kas per daiktas yra kalba, nors bent kiek rišlesnio apibrėžimo, kuris leistų suformuluoti problematiką ar paaiškinti stebimus fenomenus jie niekad negali pateikti. Štai čia ir pamatome esminį skirtumą tarp talibano ir mokslo: šiuolaikinis struktūralistas jums gali pasakyti tik vieną dalyką: kad kalba yra nesuvokiamybė, apie kurią galim spėti tik tiek, kad tai yra kažkoks procesas (mažų mažiausiai, implementuojantis metateoriją), leidžiantis ir komunikuoti, ir mąstyti, ir pats veikiantis daugybės žmonių galvose. Išties kalba yra nesuvokiama, kaip Dievas (pats kalbos apibrėžimas kalboje – savo esme toks pat: „kažkas, kas yra viskas ir kartu daugiau, negu yra tasai tiesiog kažkas“). Čia galim dar prisiminti, kad ne veltui Biblija teigia, kad pradžioje buvo Žodis: išties mes negalim tvirtai pasakyti, ar mes mąstome, naudodamiesi kalba, ar atvirkščiai – kalba mąsto, naudodamasi mumis. Abi prielaidos tampa vienodai nepaneigiamomis, vos tik jas imi analizuoti ne marginaliai-kalbainiškai, o moksliškai, žvelgdamas į kalbą, kaip į matematinį kompleksą. Taip pažvelgus mums ir atsiskleidžia giluminė tikrųjų kalbainių esmė: tai lyg kokios laukinės beždžionės, šikančios ant altoriaus ir tepliojančios ant sienų šventykloje, į kurią įsiveržė.

Tautų brolybė Tarybų Sąjungoje

Tarybinis ar sovietinis? Kalbainių bukumo klausimas.

Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.

Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.

Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:

  • Tais laikais, kai buvo LTSR, visi sakė „tarybų“, „tarybinis“, „taryba“, tai buvo įprasta tuo metu, todėl apie tą santvarką reikia kalbėti būtent tais žodžiais. Niekas tais laikais nesakydavo „sovietas“ ar „sovietinis“, šitas žodis atsirado tik dėl Vakarų įtakos.
  • „Tarybų“ ir „tarybinis“ yra lietuviški žodžiai, kilę nuo žodžių „taryba“, „tartis“ (veiksm.), tuo tarpu žodžiai „sovietų“, „sovietinis“ – svetimžodžiai, jie netinka, jie nesuderinami su lietuvių kalbos grynumu.

Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.

Continue reading

Skerdynės Norvegijoje, Utøya saloje

Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.

Breivikas šaudo aukas

Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.

Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.

Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…

Continue reading

Dekonstruojant elektroninių balsavimų diskursą

Rankinė granata - žvakė

Žinoma, kad galima pezėti apie visokius dvasingumus, apie tai, kaip jaunimas labiau balsuos internetuose ir nupasakoti viską taip, lyg rinkimų perkėlimas į internetą - kažkoksai gėris. Galima net šūkį sugalvot - "praleisk romantišką vakarą su Olialia Pupytėmis ir balsuok Internetu". Nepaisant to, granata yra granata, ji neskirta nei vienam, nei kitam tikslui, kuriam tiktų žvakė.

Visai neseniai susitikau su tokiu ponu Andriumi K., kuris yra nuoseklus internetinių ir elektroninių balsavimų priešininkas, o apie jo kvalifikaciją sako faktas, kad jis į Litnet ir visą Lietuvą atnešė IPv6 palaikymą. Bet šįsyk papasakosiu ne apie techninius/organizacinius internetinio ir elektroninio balsavimo niuansus (su kuriais ir taip viskas aišku), o apie kitką – žmonių požiūrį.

Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, nors jos kartais ir ima kažkaip atitikti mūsų mąstymą. Bet tie dalykai, kuriuos darome – tai mūsų mąstymo, mūsų apsisprendimo pasekmė. Pietų Afrikos respublikoje prieš porą dešimtmečių buvo skandalingas atvejis, kai vienas žmogėnas atėmė iš moteriškės jos grūstuvą, kuriuo ji virtuvėje visokius daiktus smulkindavo – riešutus ir pan.. Moteriškė baisiai įsižeidė ir žmogėną (savo kaimyną) padavė į teismą, o tada ir nuskambėjo istorija: pasirodo tasai grūstuvas buvo prieštankinė granata. Pakankamai sunki ir masyvi, su rankena, patogi. Tą granatą moteriškė surado savo mirusio vyro įrankių dėžėje ir porą dešimtmečių puikiausiai naudojo. Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, o jų panaudojimas priklauso nuo paradigmos.

Pono Andriaus K. dėka susitikau su tokiu ponu Steve S., ypatingai aršiu internetinio balsavimo šalininku, katrą pradžioj, prieš pamatydamas gyvai, dar ir išvadint spėjau žemesnio intelekto asmeniu (vėliau teko atsiimti savo žodžius, nes paaiškėjo, kad klydau, todėl atsiimu savo žodžius dar kartą, jau bloge, ir atsiprašau matant ir tiems, kas apie tą ginčą nieko nežino – tai jums įrodymas, kad aš esu neadekvatus pridūrkas).

Su ponu Steve S. gavosi tokia įdomi diskusija. Ne, ne tiek apie tai, kokie argumentai už ir kokie argumentai prieš, o dar gerokai gilesnė, nes ponas Steve S. pateikė labai įdomų požiūrį apie tuos balsavimus, visiškai nesusijusį su IT, o susijusį su paradigmos* pokyčiais, apie kuriuos ir aš esu rašęs.

Pradėkim gal nuo to, kodėl eilinis Lietuvos pilietis galvoja, kad elektroninis, o ypač internetinis balsavimas – tai geras sprendimas (sako, apie 75 procentai interneto vartotojų tuo tiki). Ogi viskas labai paprasta: žmonės mato tokius bajerius, kaip pvz., su ponu Evaldu Lementausku**. Ir mato, kad valdžiažmogiai tiesiog dėjo ant visuomenės (beje, dėl šio Seimo sprendimo prokuratūra jau nutraukė Lementauskui bylą). Tai tiesiog realybė, puikiai patvirtinanti bobutišką, tačiau juk teisingą apibendrinimą: „valdžia yra vagys, vieni kitus dengia“.

Eilinis žmogus apie nesuprantamus dalykus mąsto paprastai, asociatyviai, magiškai: realybėje yra visokios makliavonės, yra visokios cenzūros, nedemokratijos ir t.t.. O Internete*** nėra visokių ten makliavonių, nes kiekvienas gali daryti belenką, nėra nei valstybių sienų, nei galimybės viską išcenzūruot, uždraust ir nubaust****, nei įvesti kažkokius totalitarizmus. Todėl reikia, kad ir balsavimas būtų Internete. Ir valdžia būtų stebima per Internetą. Ir t.t., ir t.t..

Negaliu pasakyti, kad toksai pagrindinės žmonių masės požiūris į Internetą būtų klaidingas – tai tiesiog besislenkančios paradigmos požymis. Valstybė ir kitos hierarchinės struktūros po truputį praranda prasmę, žiniasklaida feilina prieš blogus, tuo tarpu visuomenė po truputį tampa panašesne į tą Anonymous grupuotę, turinčią visai kitus dėsnius: visišką demokratiją, nekontroliuojamumą ir netgi grupės neapibrėžtumą. Kas yra Naujoji Lietuva, ta, kuri kuriasi internetuose? Taigi tiesiog bet kas iš mūsų, bet kas, ką apjungia pono Aurelijaus K. kadaise taip gražiai įvardintas bendrakryptis vektorius. Tam nereikia nei pasų, nei gyvenimo kažkokioje teritorijoje, nei kilmės, nei netgi kalbos. Pakanka tiesiog būti ir kažką daryti, netgi nesvarbu, ką, bet tariant, kad tai Lietuvai. Ne geografinei, o tai, kuri yra mūsų galvose.

Tačiau čia ir turim esminį klausimą: Internetas ir kompiuteriai – tai tik techninė priemonė. O štai visokia informacija ir požiūriai – tai jau paradigminiai dalykai, kurie gali veikti nepriklausomai. Nesvarbu, kad naujoji paradigma (laisvė) yra daugiau internetuose, o senoji – daugiau neinternetuose (reale). Naujoji paradigma irgi keliasi į realą***** – ten ir gauname tuos keistus dalykus, kai staiga pasidaro lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, atsiranda naujos pažintys, kartais tiesiog stebėtinai lengvai dingsta socialiniai barjerai. Tačiau senoji paradigma irgi keliasi į Internetą, nes ir jai internetas – tik techninė priemonė. Ir to nereiktų užmiršti.

Senos hierarchinės struktūros puikiausiai lenda į internetus. Vienais atvejais jos dėl to gauna naują, papildomą, demokratinę prasmę, kaip kad Seimo puslapis: jo dėka mes galime atrasti ir įstatymus, ir jų pakeitimo iniciatorius, nors kadaise normaliam žmogui tai buvo neįmanoma******. Bet kitais atvejais vyksta panašiai, kaip su kokia nors politinių partijų reklama: susikuria partija savo portalą ir skelbia ten visokias propagandas, be jokių internetinių galimybių diskusijoms – lygiai kaip anksčiau partiniuose laikraščiuose. Tai jau tiesiog senosios hierarchinės paradigmos perkėlimas į internetus.

Taigi, klausimas apie internetinį balsavimą yra paprastas: kuriai jis paradigmai priklauso, internetinei ar hierarchinei? Ar dėl to, kad balsavimas atsiduria internete, jis įgauna kokių nors naujų demokratinių savybių? Pagrindinė žmonių masė (apie 3/4) galvoja, kad taip. Tai maginis mąstymas: internete juk demokratija, vadinasi į tą demokratiją perkelti rinkimai irgi taps demokratiškais, o išrinktieji bus gerais, skirtingai nuo dabartinių.

Deja, rinkimai nuo internetinio balsavimo nepasidarys demokratiškesniais, nes jie negaus jokių naujų savybių. Nuo internetinio balsavimo ir išrinkti politikai netaps mažiau korumpuotais. Tačiau perkėlus balsavimą į kompiuterius, atsiras tūkstančius kartų didesnės galimybės falsifikavimui, išankstiniam nuperkamam balsavimui ir pan.. Ponas Remigijus Šimašius (beje, kaip ir Eligijus Masiulis – liberalų sąjūdžio narys), teisingumo ministras, atstovaujantis senąją piramidinę paradigmą internetuose, dėsto puikius pavyzdžius apie tai, kaip kyla sukčiavimo balsuojant galimybės, kai vyksta balsavimai paštu (t.y., nuotoliniai balsavimai). Tiktai padaro visiškai nesąmoningą išvadą, esą internetinis balsavimas (t.y., nesaugus ir toks pat nuotolinis, tačiau išvis nepritaikytas jokiam stebėjimui netgi balsų skaičiavimo vietoje) tą situaciją pakeis. Akivaizdu, kaip pakeis: atsiras ypatingi patogumai balsų supirkinėtojams.

Todėl bet kuriuo atveju reikia atsiminti paprastą dalyką: ne technologijos keičia žmones. Žmonės kuria ir naudoja technologijas, patys besikeisdami, atrasdami naujas galimybes. Kaip tos technologijos bus panaudotos – priklauso nuo to, kokiu tikslu jos kuriamos ir kaip naudojamos.

Granatos kūrėjų paradigma – sprogdinti žmones. Todėl net ir moteriškės sugebėjimas pritaikyti tą granatą riešutų smulkinimui – nekeičia granatos esmės. Ji visvien skirta žudymui: būtent tokią paskirtį granatai suteikė jos kūrėjai. Internetinio balsavimo kūrėjai irgi turi idėjų, kam panaudoti tą jų internetinį balsavimą.

Ginklų specialistai nerekomenduoja naudoti granatų virtuviniams reikalams. Jie rekomenduoja tam naudoti virtuvės įrankius. Interneto specialistai nerekomenduoja elektroninio ir internetinio balsavimo rinkimams. Jie rekomenduoja tam naudoti normalius balsavimo būdus.

 

————

* Kad būtų aišku kiekvienam: paradigma – tai tiesiog sistema, kurioje mes mąstome apie kažką. Paradigmos gali būti skirtingos, nors visi jų nagrinėjami dalykai gali sutapti. Pvz., bitės, kurios neša medų, turi savo paradigmą, kurioje jų medus yra jų medus. Tačiau žmonių požiūriu bičių medus yra visai ir žmonių medus. Negalima pasakyti, kad žmogaus ar bitės požiūris teisingesnis ar koks nors aukštesnis – jų mąstymo sistemos visiškai skirtingos, priklausančios skirtingoms paradigmoms. Neseniai JAV pasireiškęs arbatos judėjimas – būtent toks naujos paradigmos atsiradimo atvejis: žmonės nusispjovė į demokratų/respublikonų sistemą ir patys susigalvojo sau kandidatų sąrašus, kurie laimėjo, nepriklausomai nuo to, kad priklausė kokiems nors demokratams ar respublikonams.

** Rytas Staselis, neįtikėtinai gilių įžvalgų politologas, siūlo išvis žiniasklaidai neminėti to asmens – jokiais būdais. Aš irgi tam pritariu, bet visgi manau, kad yra tam išimtis: siūlyčiau, kad minint tą vardą-pavardę, būtų dedami linkai į Pipediją. O ir šiaip, minint politikus, geriau dėt linkus į Pipediją. Kad bet kas Gūglėje atrastų tai, ko reikia, mat tie veikėjai puikiai išsicenzūruoja straipsnius apie save Vikipedijoje, paversdami pastaruosius į kažkokius reklaminius fufelius.

*** Žodis „Internetas“ yra rašomas iš didžiosios, nes tai tikrinis vardas. Pradžioje buvo ARPANET, jungęs kariškius su mokslininkais, paskui nuo jo atsiskyrė MILnet, prisidėjo NSFnet, o kai pagrindiniai reikalai vis vykdavo neapibrėžtoje tarpinėje zonoje, kur vis daugėjo ir daugėjo visokių įstaigų bei kontorų, tai galų gale gavosi, kad tinklus apjungianti tinklo dalis yra visas tinklas – Internet. Tačiau bėdžiai iš VLKK, gyvenantys sao tautinių fantazmų pasaulėlyje, galvoja, kad pvz., „Xerox“, „Internet“,  „Parker“ ir pan. – tai bendriniai žodžiai.

**** Bene geriausias iš paskutinių pavyzdžių – kai kažkokia 70 metų bobutė Delfio komentaruose parašė, kad gėjai yra pagydomi dilgėlėmis per subinę, tai ją berods ir nuteisė už kažkokį smurto skatinimą ar tai kažką panašaus. Čia galime užduoti klausimą: ar tikrai Internetas yra atskiras nuo realybės?

***** Realas – tai tiesiog realas, skirtingai nuo to, ką Interneto nenaudojantys galėtų pavadinti virtualu. O išties nėra nei atskiro realo, nei atskiro virtualo – yra tik žmonės su požiūriais bei skirtingos galimybės bendrauti. Įdomu tas, kad mūsų požiūriai apie bendravimą internetuose ir reale neretai skiriasi tiek smarkiai, kad tai tampa lyg skirtingais pasauliais – skirtingomis paradigmomis. Tai savotiškai primena kažkokią schizofreniją su susiskaldžiusiu mąstymu: internete be problemų galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, su juo susibendrauti, nors reale to lyg ir nepadarytume. Bet juk žmonės – tie patys. Kas mus verčia elgtis kitaip? Tiesiog paradigminis jungiklis, esantis mūsų smegenyse.

****** Stasys Šedbaras berods niekur žiniasklaidoje nebuvo paminėtas, kaip to skandalingo operatyvinės veiklos įstatymo kūrėjas, pagal kurį telefoninių pokalbių pasiklausymus prokuratūra ir policija dabar galės daryti net be atskirų teismo sankcijų, pasiremdama prielaida, kad telefono numeris galimai priklauso kažkokiam žmogui, kurio sekimui leidimas išduotas: tyrėjas susigalvoja ir klausosi. Kaip sovietiniais laikais. Nors Seimo puslapis toks kreivas, kad tiesiogiai Šedbaro autorystės prie įstatymo pataisų nieks nenurodo, tačiau ten pat galima surasti tos dienos darbotvarkę, kurioje ir nurodyta, kas ten teikėjas. Įstatymas, beje, jau priimtas, o Prezidentė jį patvirtino.

********* Išnašos – velniškai patogus dalykas. Taip, aš matomai patiriu įtaką.