Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Knygų mugė

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Cirkai blogosferoje

Sako, kad durnumas yra nepagydomas, o durnių kiekis – nesuskaičiuojamas. Anoksai Labas, Lietuva!, jau kadų kadais, atsimenu, minėjo savo bloge ar tai tviteryje apie tai, kad jo ieško teisėsauga (nežinau, ar dar liko ta info). Nepaisydamas nieko, nuvažiavo į Lietuvą, kur ir buvo suimtas – dar aerouoste. Praėjus beveik mėnesiui, apie tai parašė Klaipėdos Diena – matomai, gal didesniems leidiniams tai neįdomu, o rūpi tik Natalija Zvonkė? O gal aš kažko nepastebėjau? Na, bet neesmė.

Šiaip jau turiu pasakyti, kad Labas, Lietuva! man kelia aiškias asociacijas, kurių, manyčiau, aiškint ir nereikia. Mano pažįstami, paskaitę jo rašliavas, paprastai arba kalba visokiais epitetais, arba psichiatriniais terminais. Bet tai irgi neesmė. Koks gi įdomumas šioje suėmimo istorijoje, kur nukentėjusiais įvardinami prokuroras Gintaras Jasaitis ir a.a. Andrius Ūsas?

Paieškom internetuose ir randam tokį (gal būt, paties Labas, Lietuva! skelbtą, o gal ir ne jo paties) pranešimą, datuotą Sausio 22 diena:

Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.

Taigi, pažiūrėkim dalykus, kurių kažkodėl nepažiūrėjo kiti:

  • Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnio 2 dalis: Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
  • Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio 2 skirsnis: Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Taigi, ką aš čia dabar galvoju savo menku peliukišku proteliu? Ogi galvoju visokius klausimus ir abejones:

  • Matomai, kaltinimai dėl Andriaus Ūso paremti prielaida, kad Andrius Ūsas buvo pavadintas pedofilu ir tuo pagrindu buvo kurstoma diskriminuoti jį dėl jo seksualinės orientacijos? KPŠ, atleiskit? Čia aš savo mažu proteliu kažko gal nesuprantu? Paaiškinkit kažką, ko nesuprantu, nes nesuprantu ir viskas.
  • O kaltinimai dėl Gintaro Jasaičio šmeižimo paremti prielaida, esą blogas yra visuomenės informavimo priemonė? T.y., kad blogas pats savaime yra žiniasklaida ir taip toliau? T.y., kad belenkoks internetų rašinėtojas savaime tampa žiniasklaida? Kas irgi yra labai įdomu. Irgi paaiškinkit, jei kažko nesuvokiu.

Trumpai tariant, aš manau, kad visokių išvadų čia patys galit prisidaryt, kokių norit, o aš čia gal nekomentuosiu, nes kažko nesuprantu.

Revoliucija prieš kalbainius tęsiasi

Glavlitas - cenzūra

Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu

Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.

Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.

Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!

Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:

„Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.

Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.

Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.

Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.

Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.

Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:

„ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.

Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.

Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.

Išnašos

* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.

** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.

Verslo Klasė, naujas numeris

Štai ir vėl naujas „Verslo Klasės“ numeris išėjo. Prašom pirkt ir skaityt. Kaip visada – nusipirkt po 3 numerius ir nepagailėt pinigų. Nes ten – ir vėl jūsų brangus Rokiškis visame gražume atskleidžia visą teisybę apie realybę. Julian Assange ir WikiLeaks su paradigmų pokyčiais – štai kokia tema, bet kardinaliai rimtesnė, nei buvo čia – bloge. Tarp kitko, nukrypstant, dar iš kiek kitos, ne tokios paradigminės pusės – ir „Naujoji Komunikacija“ (dar nežinau, ar jau, ar tik bus, bet irgi nepraleiskit, jei ta tema domitės). Išvis, Verslo Klasės numeris – apie besikeičiantį pasaulį ir tai, koks jis darosi. Labai rimta, labai verta.

Taipgi atskirai noriu paminėt – šiame VK numeryje reiškiasi ir ne kas kitas, o Nerius iš Commonsense.lt, kuris išdeda visą tiesą apie tai, nuo ko įmonės turėtų pradėt taupyt, jei pinigų trūksta – ne nuo kokio darbuotojo atleidinėjimo, o nuo savo procesų tvarkymo, aiškinantis, kur silpnosios vietos. Ir žinoma, tragiškai neefektyvus tiekėjų valdymas bei nesuvokiamai dideli atidėjimai – viena dažniausių priežasčių, dėl kurių įmonės neturi pinigų. Puikus straipsnis apie geriausią praktiką – tiesiog skaityk ir naudokis, kaip instrukcija.

Čia ta proga, kaip bonusą, duodu jums blogiausios praktikos pavyzdį iš vienos nemenkos didmeninės prekybos kontoros, pratusios dėtis 100 procentų antkainį (su mažesniais antkainiais įmonė gauna vienus nuostolius): įmonė veža į Lietuvą ganėtinai brangias, prestižinio segmento prekes, kurias parduoda mažmenininkams. Mažmenininkai ima su kelių mėnesių mokėjimo atidėjimu ir galimybe prekes grąžinti metus laiko, atgaunant 100 procentų visos sumos (Netikit tokiais skaičiais? Aš irgi pradžioj nepatikėjau). Tai dabar pabandykim primesti, kokią dalį įmonėje sudaro grąžinamos prekės ir koks procentinis realus apyvartumas per mėnesį. Ir ką tereiktų padaryti, kad įmonė išliptų iš nedidelio minuso į didelį pliusą.

Taip, ir kaip visada, „Verslo Klasė“ pilna kitų straipsnių, kurių nesurasite niekur kitur, kaip tik „Verslo Klasėje“. Taip kad marš visi pirktis, o dar ir prenumeruotis. Prenumerata – privaloma (ne mažiau, kaip po dvi prenumeratas kiekvienam šeimos nariui, įskaitant moteris bei vaikus), bet net ir tokiu atveju, jei prenumeruojatės, visvien marš visi pirktis papildomai!

VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147

Net neabejoju, kad VLKK derėtų išsitrinkti galvas, nes matomai psichotronų spinduliuotė juos visai nukankino

Taip, čia ne kalambūras, o VLKK pasiūlymas, kaip reikia rašyti „lietuviškas“ kabutes. Nes pagal juos tos kabutės yra esą kažkokios ten labai svarbios, jos kažkokią tautinę lietuviškumo prasmę neša, dėl kurios lietuvių kalba pasidarys nelietuviška, jei šitų Ctrl-0132/Ctrl-0147 nedarysite. Tai VLKK talibano™, (© Andrius Užklanis) išradimas, kurio laikytis privalote. Nes jis turi įstatyminę galią (bent jau žiniasklaidoje už nesilaikymą – baudos).

O ką tie VLKK kabutiniai kliedesiai duoda kalbai gero? Išties – nieko. Visiškai nieko. Išimtinai vien tik problemas. Bendrai imant, nėra absoliučiai jokio skirtumo, kokias kabutes rašote. Vienintelė kabučių paskirtis – parodyti, kad jose įdėtas tekstas priklauso kažkuriai kitai semantinei sistemai, kad jo reikšmė (ar prasmė) nėra suprastina tiesiogiai. Jei rašote ąžuolas be kabučių – tai medis, o jei „ąžuolas“ kabutėse – tai kažkas visai kito.

Tas semantinis išskyrimas rašytiniame tekste gali būti realizuojamas įvairiausiais būdais. Pradedant tuo, kad parašote ąžuolas kursyvu, išskiriate bet kokiomis kabutėmis („ąžuolas“,  „ąžuolas”,  “ąžuolas” «ąžuolas», „ąžuolas“, ‘ąžuolas’, `ąžuolas`) ar netgi išvis kokiais nors kitais simboliais, pvz., |ąžuolas|, {ąžuolas} ar !ąžuolas! – bet kuriuo atveju tekstas atskiriamas nuo konteksto ir identifikuojamas, kaip specifinis, priklausantis kitai prasminei sistemai.

Yra tik dvi specifinės sritys, kur būtinos konkrečios kabutės – tai programavimas (kur neretai negali naudoti kitų kabučių, nes tiesiog parseris nesupras) ir atvejai, kai tekste naudojami keliagubi išskyrimai, pvz., „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad `VLKK turėtų vadintis UAB ‘Oligorėja ir 7 oligofrenai’`“. Iš pastarojo pavyzdžio matome, kad vadovaudamiesi VLKK pasiūlymais, gautume problemų, atsekinėdami, kur yra kokio sakinio pradžia, o kur galas. Beje, VLKK reikalavimu, sakinys turėtų būti užrašomas taip – „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad „VLKK turėtų vadintis UAB „Oligorėja ir 7 oligofrenai“ – taip taip, negalima, pasirodo, rašyti kelių kabučių iš eilės, gale turi būti ne trys kabutės, o tik viena. O dabar pabandykim įsivaizduoti, kad po to sakinio eina dar kas nors su kabutėmis – štai ir gauname bardaką, kuriame imi nesuprasti, kur kas kur ką. Nors skirtingos atidarančios ir uždarančios kabutės yra nelabai patogus būdas (skliaustinis) išvengti kelių rūšių kabučių, bet net ir šitas būdas yra užmušamas, draudžiant jį taikyti taip, kaip reikia.

Pastarasis dalykas galioja ne tik kabutėms, bet ir skliaustams (t.y., matematiškai nepriekaištinga skliaustų rekursija, kai kiekvienas atidarantis yra uždaromas – laužoma). Matome, kad puspročiai, neskiriantys reikšmės nuo prasmės (t.y., konkretaus ženklo panaudojimo nuo semantinio lauko), nesuvokiantys pragmatinių aspektų (jie siūlo skalbti skalbimo miltelius, o ne drabužius – pagal VLKK – „skalbiamieji milteliai“, pagal juos ne detonatorius sprogdina bombą, o bomba sprogdina detonatorių – „inicijuojamasis užtaisas“, o ne „inicijuojantysis užtaisas“), nesugeba susigaudyti netgi vienintelėje formalioje (ir išimtinai bukoje) kalbos srityje – sintaksėje. Remiantis kalbainiais, būtų neįmanoma užrašyti matematinių formulių. Bet tai ir nenuostabu – VLKK talibanas nesugeba skaičiuoti. Jie elementariai pernelyg buki.

Gal todėl savo bukumą VLKK slepia po anonimiškais, taip sovietmetį primenančiais „VLKK“, o ne konkrečių žmonių pasirašomais straipsniais. „‘“Grupė atsakingų piliečių’ informuoja, kad išpuoliai prieš VLKK yra nepagrįsti“ – tai didžiausias atsakas, kokio galite susilaukti, jei užduosite jiems klausimų apie jų kuriamus absurdizmus.

Ir dar dėl Ctrl-0132 ir Ctrl-0147: skaičiaus ir Ctrl klavišo kombinacija perjungia naršyklėje užsklandą („tabą“), tad brangūs kalbainiai, jei dar iš šio teksto nesupratote, ką apie jūsų tūpas galvas parašiau, tai aiškinu paprastai: imperatyviai jus siunčiu lytiškai abstrahuota kryptimi. Kitaip tariant – naxui.