Tag Archives: Gintaras Steponavičius

Apie naujai kylančius politikus

Šiandien pristatysiu jums nemažai įvairių politikų, kurie turėtų sparčiausiai kilti viršun artimiausiais metais. Juk visiems įdomu, tiesa? Štai ir man buvo įdomu, ir todėl neseniai dariau – apklausą apie tai. Apklausa, aišku, buvo paprasta – galima buvo nurodyti ir savus kandidatus, ir šiaip pabalsuoti už daugybę, esančių sąraše.

Štai taip atrodo neapdirbtas politinių sąsajų chaosas. Būtent dėl tokio chaoso dažnai ir neįmanoma įvertinti, kas ir kaip kils. Tačiau pasiaiškinus, atrasti galima labai daug. Ir aš jums čia padėsiu pamatyti, kas ir kaip.

Štai taip atrodo neapdirbtas ir nefiltruotas politinių sąsajų chaosas – nerišlus, painus, pilnas kažkokio triukšmo. Būtent dėl tokio chaoso dažnai ir neįmanoma įvertinti, kas ir kaip kils. Tačiau pasiaiškinus, atrasti galima labai daug. Ir aš jums čia padėsiu pamatyti, kas ir kaip.

Reitingavimo mintis buvo labai paprasta: visi renkasi tuos, apie ką kažką jau yra girdėję, ką vertina kaip perspektyvius, kad ir oponuojančius, o todėl galime ir įsivertinti, kas realiai kils. Nebūtinai tai tie politikai, kurie patinka. Svarbu tai, kad pagal tokius duomenis galime orientuotis.

Itin įdomiu balsavimo fenomenu tapo šlykštus Facebook personažas – Jonas Jonka, kuris gal ir būtų tinkamas šaipymuisi iš visokių sovietinių atliekų, bet šiaip yra tiesiog pernelyg šlykštus. Turėdamas kelioliką tūkstančių sekėjų Facebook paskyroje, jis tampa gana ryškiu indikatoriumi – kiek gali pasiekti trolinimui skirti personažai. Galima sakyti, kad tas personažas – tai kaip tam tikra riba: politikai, kurie surinko balsų mažiau, nei Jonas Jonka, gali būti nudaužti tiesiog intensyviu trolingu. Politikai, kurie surinko daugiau balsų – turi didesnę galią internetuose ir taip paprastai jų numušti jau nepavyktų.

Mažiausiai balsų apklausoje surinko Daniel Lupshitz, apie kurį galima drąsiai pasakyti, kad jis yra vienas iš tų, kas balsų surinkti galėjo tikrai nemažai – gal kelias dešimtis, o gal ir virš šimto. Fenomenas? Išties Daniel Lupshitz tiesiog pakliuvo į apklausą pats paskutinis – kažkas įrašė du žmones į balsavimą, aš padalinau tuos du žmones per du langelius, antras (su nuliu balsų) atiteko ponui Lupshitz, o tada balsavimas ir pasibaigė. Žodžiu, taip ir gavosi nulis.

Taigi, jeigu jaučiatės kieti politikoje ir internetuose, palyginkite savo balsų skaičių ir tą skaičių, kurį surinko Daniel Lupshitz. Ir čia suvoksite tą visą balsavimo sąlyginumą.

Kita vertus visvien dabar jau galime orientuotis kai kuriose tendencijose. Beje, surinktų balsų skaičiaus šiame straipsnyje tyčia nerašiau (galima pažiūrėti pačios apklausos puslapyje). Esmė yra daugiau pasiskirstymai ir sąsajos, negu pats balsų skaičius.

Continue reading

Apie artėjančius rinkimus į Europos Parlamentą ir LR Prezidento postą

Kažkaip šitą kartą aš čia rašau gal ne tiek dėl susidomėjimo gilaus, kiek dėl to, kad paprasčiausiai manau, jog reikia išdėstyti šį bei tą. Ir todėl šį bei tą ir išdėstysiu. Pradžioje – apie rinkimus į Lietuvos Respublikos Prezidento postą. O paskui ir apie rinkimus į Europos Parlamentą. Kad truputį pas kažką atsirastų orientacijos pagal manęs labai subjektyvų reflektavimą.

Jeigu būtumėte kokia nors katė, tai niekas jums neleistų balsuoti. Todėl visi iš jūsų juoktųsi ir badytų pirštais, o jūs labai liūdėtumėt.

Jeigu būtumėte kokia nors katė, tai niekas jums neleistų balsuoti. Todėl visi iš jūsų juoktųsi ir badytų pirštais, o jūs labai liūdėtumėt.

Nes kartais tiesiog kyla klausimai įvairūs, bet net jei ir nesigauna pasakyti atsakymo, padaryti pasirinkimą reikia. Nes jei nesirenki – už tave pasirenka kiti. O jei būni toksai durnas, kad nenueini į rinkimus, o paskui ieškai kokių nors pasiteisinimų – tai esi tiesiog lepšis. Todėl reikia nueiti į rinkimus. O kad nueitum į rinkimus – reikia ir truputį orientuotis. Tai vat čia ir bus truputį apie orientaciją.

Continue reading

Skirmantas Tumelis ir Liberalų Sąjūdis. Trumpai apie rezultatus.

Labai trumpai* noriu parašyti apie internetų kandidatą – Skirmantą Tumelį. Ir apie Liberalų Sąjūdį. Apie tai, kiek laimėta, ką tie rezultatai, mano manymu, reiškia ir t.t.. Taip ar anaip, aš balsavau už šiuos kandidatus, tad reikia įvertinti, kiek daug laimėjom.

Liberalų Sąjūdis kyla viršun

Liberalų Sąjūdis, lyginant su ankstesniais rinkimais, pakilo į viršų. Aš neatsimenu kito atvejo, o kad viena iš valdančių partijų būtų šoktelėjusi – rinkimų švytuoklė visgi daro savo. Ir čia turime neįtikėtiną sėkmę. Per ankstesnius Libsąjūdis gavo ~5 procentus balsų ir vos praėjo rinkiminę kartelę, o dabar – gavo ~8 procentus. Rinkiminė švytuoklė iš visų valdančių atima, tačiau libsąjūdžiui tai nesuveikė. Ką tai reiškia?

Liberalų Sąjūdis

Ne vardan verksmų einama daryti pokyčių valdžioje, o vardan laimės ir džiaugsmo. Tai esminis tikslas, kuriuo rūpintis reikia - juk tiktai gerai gyvenantys žmonės gali džiaugtis nuoširdžiai, be kartėlio širdyje. Štai čia ir matome naują vaizdą.

Spėju, kad tai šiokia tokia rinkėjų segmento ypatybė: libsąjūdis taikosi į tuos, kas turi daugiau smegenų, geriau viską atsimena ir moka naudotis internetais (o internetas daug lėčiau užmiršta nuodėmes – tai visgi ne popierius). Ir rezultatas akivaizdus – tris visai pozityvius ministrus turėjusi partija atitiko savo rinkėjų lūkesčius. Tai visiškas laimėjimas, nors Libsąjūdis ir turės eiti į opoziciją.

Gal giliausias klausimas – ar Liberalų Sąjūdis sugebės atlaikyti būsimus 4 metus opozicijoje? Šitai labai nelengva. Opozicinės partijos paprastai skilinėja, neretas tokių partijų narys susigundo valdančiųjų pasiūlymais, o patys opozicionieriai pas save dažnai priima visokius prisiplakėlius.

Sena liberalių partijų praeitis rodo, kad pagunda daryti nerišlius veiksmus – didelė, ypač kai nekurie būna įpratę teisinti savo nesąmones demagogijomis apie tai, esą liberalumo esmė – kai seimūnas gali dėt ant bendrų interesų. Eligijus Masiulis kalba apie tai, kad jungs liberalus protingai ir aš tikiuosi, kad viena iš didžiųjų vadybos problemų nepagadins reikalo.

Ilgalaikis planavimas šiai partijai gali atnešti labai didelę sėkmę: liberalų šalininkai turi geresnę atmintį, geba sieti priežastis su pasekmėmis, tad čia lemia protingumas. Ir internetai. Ir kai kurios kitos įdomybės, kurias ir pažiūrėkim.

Continue reading

Mano apsisprendimas

Kad jau prasidėjo apsisprendimų buzas, o ir komonsensavičiai apie savo pasirinkimą parašė, ir garsusis Kleckas Buržujus tarė žodį, tai ir aš apie tai parašysiu. Ir daugiau parašysiu – apie tai, kodėl. Apie tai, už ką balsuodavau anksčiau. Apie tai, ką galvoju ir kodėl nusprendžiau balsuoti kitaip. Išvis apie viską – gal kažkas irgi mąstė panašiai, kaip aš, gal kažkam tai bus artima. Tikiuosi, kad viską perskaitysite ir suprasite.

Šitą kartą nedėsiu visokių paveiksliukų į tekstą. Nes pabandysiu daug atviriau ir giliau pasakyti, nei esu pratęs. Skaitykite daug raidžių – aš tikiuosi, kad sugebėsiu perduoti jum savo mintis.

Nepriklausomybė, Sąjūdis ir konservatoriai

Per rinkimus tradiciškai balsuodavau už konservatorius. Balsuodavau už juos porą dešimtmečių – vien dėl to, kad mačiau, jog Sąjūdžio atnešti pokyčiai tebuvo pirmas judesys. Nepriklausomybė atėjo, tačiau sena nomenklatūra liko nepajudinta – daugiausiai eldedepistinės politikos* dėka. Aš rašiau, kodėl – Nepriklausomybė nebuvo visiškai bekompromisis veiksmas. Ji buvo tokia, kokią įmanoma gauti – rašiau apie tą, kai nagrinėjau socialdemokratus. Ir todėl Lietuva ilgai buvo su sena nomenklatūra, su visomis prichvatizacijomis, niūriais žmonių veidais ir tarpusavio nepasitikėjimu.

Todėl aš balsuodavau už Sąjūdžio likučius, už konservatorius – kad jie toliau keistų sistemą. Ir jie keitė. Savo balsu aš nusivyliau tik vieną kartą – kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė per maždaug metus Lietuvą iš regioninės interneto lyderės pavertė regionine internetų subine. Bet Vagnorių konservatoriai prametė. Gal ne už internetus, nes internetų nesuprato, bet kažkaip prametė ir viskas. Ir aš už juos balsavau toliau – kad judesys vyktų. Man būdavo tik liūdna klausyti kalbų, jog reikia sulaukti, kol išaugs nauja žmonių karta – tik tada pokyčiai taps galutiniais. Bet tekdavo pripažinti, kad tai tiesa. Ir susitaikyti, kad viskas keičiasi po truputį. Ir viskas po truputį keitėsi. Ir nauja karta galų gale atėjo.

Šiemet aš įsitikinau, kad kažkokia riba peržengta. Vilnius tapo miestu, kuriame jau neprisimeni rudo sovietmečio, papuošto raudonais komunistų plakatais. Dabar viskas kitaip – gatvėje riedlentėmis, riedučiais ir paspirtukais važinėja jaunuoliai, o ir senukai. Žmonės, kurie nesidrovi atrodyti vaikiškai, linksmai ir juokingai. Tai matėsi jau pernai, to požymių buvo jau užpernai, bet šiemet aš supratau, kad tas pokytis įvyko negrįžtamai. Mes jau praradome sovietiškumą, pilną baimės, prisitaikymo ir minčių apie tai, ką apie tave kažkas pagalvos. Mes praradome sovietiškumą ne tik Vilniuje, bet ir kitur – jau ir maži miesteliai darosi gražūs. Gražūs kažkokiu žmonių švytėjimu, džiugesiu, atvirumu. Gražūs tuo, ko nebūdavo rudame sovietiniame pasaulyje.

Už visą tai aš noriu padėkoti tiems politikams ir valdžios žmonėms, kurie judino Lietuvą pirmyn. Tiems, kurie kovojo su nomenklatūra, su stagnaciniu idiotizmu, su komunistų įpročiais. Tai ne tik konservatoriai – tai ir nemažai kitų partijų bei partijėlių, o ir kai kurie politikai, kurie jau seniai ne politikai. Bet konservatoriai čia lėmė daugiausiai – savo landsbergišku ir kubilišku užsispyrimu daryti pokyčius ir negalvoti, ką loja sovietinė šunauja. Už tą užsispyrimą aš konservatoriams atleisdavau netgi klerikališkus kliedesius.

Tarp kitko, klerikalinis konservų sparnas – kaip tik tie žmonės, kurie vis dar mąsto kaip sovietžmogiai, tik su nauja idėjine programa savo galvose: jie nori reguliuoti žmonių gyvenimus. Tik dabar jau ne su komunistiniais kliedesiais, o su savo pseudomoraliomis bažnytinėmis nesąmonėmis. Laisvė yra sunkiai suvokiamas dalykas. Ir sunkiausia suvokti, kad laisvė – tai teisė mąstyti savo galva. Teisė kiekvienam.

Konservatoriai ilgai buvo tikrąja pokyčių ašimi. Itin daug jie padarė per paskutinius ketverius metus. Sena nomenklatūra jau prarado viltį. Žmonės gyvena savo gyvenimus. Jiems jokia valdžia negali pasakyti, ką galvoti, ko bijoti ir kaip gyventi. Todėl aš noriu išreikšti nuoširdžiausią pagarbą jiems. Andriui Kubiliui, Ingridai Šimonytei, Dainiui Kreiviui ir Rimantui Žyliui. Tai žmonės, kurių darbus pilnai įvertinsime tik po kelerių metų – daugelis pokyčių pasimato tikrai ne išsyk.

Bet aš esu cinikas. Mauras atliko savo darbą ir toliau pokyčius turi nešti kiti. Tie, kas išaugo ne sovietmečiu, o laisvoje šalyje. Tie, kuriems jau iš principo būtų nesuvokiama, kaip valstybė gali reguliuoti atlyginimus ar duoti kažkam darbą. Lemti turi tie, kas žmogų supranta, kaip laisvą, galintį verslauti ir neturintį klausyti to, ką liepia daryti valdžia. Lemti turi tie, kas iš principo negali susišnekėti su sovietiniu mąstymu persiūtais žmonėmis.

Naujas pasirinkimas. Liberalų Sąjūdis. Skirmantas Tumelis.

Liberalų Sąjūdis – visai nauja dar partija, nors jo šaknis ir galėtume rasti kitose liberalų grupėse. Sena karta nesupranta šios partijos, nes nesuvokia esminės liberalumo vertybės: kiekvienas žmogus yra laisvas apsispręsti, o valdžia tereikalinga tam, kad užtikrintų visiems sąžiningas sąlygas. Tokias sąlygas, kurios leidžia pasitikėti vieniems kitais. Valdžios nereikia žmonių priežiūrai – socialiniu požiūriu ji tėra reikalinga nebent kaip saugiklis, kuris padėtų išlyginti situaciją neįgaliesiems ir pensininkams, užtikrintų, kad nebūtų nusikaltėlių ir pan.. Visą kitą pilnai gali nuspręsti patys žmonės. Ir ne balsavimais nuspręsti, kaip įsivaizduoja sovietžmogiai. Realiai nuspręsti. Savo pačių veiksmais ir pinigais. Nes kur žmonės laisvi, jiems nereikia valdiškų reguliuotojų.

Kiekvienas žmogus yra laisvas. Niekam nereikalinga valdžia, kuri valdo. Tuo skiriasi naujosios, laisvos žmonių kartos požiūris nuo senosios, lagerinės, sovietinės kartos. Tai labai paprastas skirtumas, tačiau jis yra kardinalus.

Aš matau, kad žmonės jau supranta, kas yra laisvė. Pasižiūrėkite, kaip mes rengiamės, kaip atrodo žmonės gatvėse. Kas antrą dabartinį žmogų, einantį gatve, sovietmečiu aplinkiniai būtų palaikę panku. Kokie nors jaunuoliai, žaidžiantys gatvėje tais smėlio prikištais kamuoliukais, būtų atrodę taip keistai, kad milicija juos būtų tiesiog susėmusi. Dabar mes tame jau nepastebime nieko keisto – laisvė įsiskverbė į mūsų sielas.

Senais laikais besišypsantis žmogus atrodė kaip nenormalus. Dabar jis tiesiog gražus ir džiuginantis. Tai yra laisvė, tai yra pokytis. Jis atsirado dėl tos naujos kartos, kurios taip ilgai reikėjo laukti. Tai atnešė žmonės, kurie nežino, kas yra baimė. Žmonės, kurie neatsimena keistų tipų pilkais kostiumais.

Aš norėjau daug parašyti apie pokyčius, kuriuos mums davė Liberalų Sąjūdis, o ir parašiau, bet paskui ištryniau, nes ši partija save pristato daug geriau, nei galėčiau pristatyti aš. Aš tik paprastai pasakysiu: nuo šiukšlių jie jau apsivalė (ir beje, tai vienintelė partija, kuri nuo šiukšlių valėsi). Eligijus Masiulis**, Gintaras Steponavičius*** ir Remigijus Šimašius**** – labai neblogos politinės figūros. Ypač Remigijus Šimašius, apie kurį jums galiu pasakyti tiek: jei šis žmogus nepasitrauks iš politikos, mes jį dar pamatysime Prezidento poste.

Vienas iš žmonių, kurių balsą išgirdo Remigijus Šimašius – tai Skirmantas Tumelis. Aš nepristatinėsiu jums Skirmanto, nes jūs ir taip jį žinote – tai blogosferos žvaigždė, vienas iš tų žmonių, kurie kadaise iškėlė viešumon faktus apie šildymą, vienas iš aktyviausių ACTA stabdymo organizatorių. Nerealaus humoro žmogus, turintis daugybę sveiko proto. Anksčiau – IT specialistas, vėliau gavęs patirtį su finansų valdymu, verslo procesų apskaita ir optimizavimu, vienas iš tų žmonių, kurie turi realius vadybos pagrindus, o kas man svarbiausia – jis ir į save, ir į visą pasaulį žvelgia su neišsenkamai giliu humoru. Humoro jausmas – tai indikatorius. Juoktis nemoka tie, kas nemoka mąstyti.

Aš matau Skirmatą Tumelį, kaip būsimą Ministrą Pirmininką. Po kažkiek metų, kai geri politikai mums taps įprastais, kitaip tariant – ganėtinai greitai. Skirmantas yra tas žmogus, kuris mąsto laisve, o ne susikaustymu. Jis yra tas žmogus, kuris kitus sugeba įtikinti tuo, kad neįmanomi dalykai tampa įmanomais. Aš atsimenu, kaip nuėjau į mitingą prieš ACTA: aš ir tada galvojau, kad valdžia neišgirs. Skirmantas man sakė, kad mes laimėsime. Ir mes laimėjome.

Aš esu pakankamai senas, kad turėčiau pripažinti, jog ir pats esu kažkiek dar sovietžmogis. Kai aš žvalgausi aplink, dabartinėje vidutinio amžiaus kartoje ieškodamas tų, kas gyvena laisve, geriausiu atveju randu panašius į save. Tokius, kuriems teko turėti reikalų su pilkakostiumiais saugumiečiais, su nomenklatūrininkais, su komunistais. Tokius, kurie atsimena, kad laisvė – tai apsisprendimas mirti, bet likti laisvu. Aš tą apsisprendimą padariau dar kokiais 1979 metais, būdamas vaiku, gulėdamas nuosavo kraujo klane. Man apsispręsti padėjo senas saugumietis – jo dėka aš supratau, kad yra tokie kaip jis, o yra tokie kaip aš. Jiems egzistavo laisvė žaloti, kankinti ir žudyti, nes jie tai galėjo. Man egzistavo laisvė mirti, nes tai galėjau aš. Su savo laisve mirti aš ėjau prie Parlamento. Kaip ir begalė kitų mano kartos žmonių.

Bet dabar jau viskas kitaip. Dabar yra tikros laisvės laikai. Tikros laisvės – laisvės kurti, gyventi ir atrasti.

Lietuva jau pasikeitė, nauja žmonių karta negali net įsivaizduoti, kaip laisvės galima neturėti – jie gyvena laisve taip, lyg ši būtų oras, kuriuo kvėpuojama. Pokyčiai įvyko ir mums jau reikia kurti kitokį pasaulį. Mums reikia žmonių, kurie ieško ateities, naujovių ir galimybių – būtent tenai dabar yra laisvė. Būtent tenai yra pokyčiai. Būtent tam reikia naujos, kitaip mąstančios kartos žmonių. Tokių žmonių, kuriems laisvė yra tokia natūrali, kad jie jau gali ja remtis, o ne už ją kovoti. Tokių žmonių, kurie kurtų naują pasaulį. Todėl šiemet aš balsuosiu kitaip. Už naują kartą. Tą, kuriems laisvė – viso jų gyvenimo pagrindas.

Taip, mano pasirinkimas – tai Liberalų Sąjūdis, kandidatas nr.102 – Skirmantas Tumelis. Aš manau, kad atėjo laikas, kai galime keistis. Ir mes galime tai padaryti – viskas priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Apsisprendimo kurti, eiti į ateitį ir keistis. Apsisprendimo remtis laisve, kurią turime.

 

——————

* Jau per pirmus Nepriklausomos Lietuvos rinkimus senoji, prie viską valdančios valdžios įpratusi žmonių karta išrinko LDDP. Algirdo Brazausko susitaikymo politika, kurios dėka nebuvo judinami nei seni komunistai, nei saugumiečiai, tapo esmine priežastimi, dėl kurių nomenklatūra galėjo tvarkytis taip, kaip nori. Prichvatizacijos, pusgyvės ekonomikos kolapsas, krūva valdžioje likusių melagių ir suirutė daugeliui įsiminė. Estija tais laikais sugebėjo kiek apsivalyti ir būtent dėl to, po kokio dešimtmečio jau turėjo sveiko proto politikų: besipučiant ekonominiam burbului, jie kaupė lėšas būsimai krizei. Lietuvoje sveiko proto politikai atėjo keliais metais vėliau, kai krizė jau ėmė baladotis į duris. Galima čia tiktai užjausti Latviją, kur sveiko proto politikai vis dar nebuvo atėję, netgi krizei siautėjant pilnais mastais. Toji šalis netoli pusės metinio biudžeto sugebėjo sukišti į aferistinį Parex. Čia verta palyginti su snorbankio istorija ir pagalvoti, kad visgi mes jau turime kuo didžiuotis.

** Eligijus Masiulis patvarkė Lietuvos Paštą – tai sako viską. Sovietmečiu paštas buvo iš esmės KGB filialas, kur tiesiog prie konvejerio būdavo tikrinamas žmonių susirašinėjimas. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, paštas toliau vaizdavo dirbantį SSRS. Pirmus lietuviškus pašto ženklus jie išleido gal po pusės metų, bet net ir po to kurį laiką aiškino, kad su tais ženklais negali siųst laiškų. Vėliau ten kažkokie veikėjai ėmė svaigti apie privatizacijas ir kad įrodytų, jog tai naudinga (esą nuostolius mažinti reikia), ėmė naikinti pašto dėžutes laiškų išsiuntimui, paskui ir pašto skyrius, o paskui – išvis ką tik įmanoma daryt, kad tik padidintų nuostolingumą. Tai, ką ten padarė Eligijaus Masiulio pastatyta komanda – tai stebuklas. Paštas jau tapo pelningu.

*** Apie švietimo sistemą galima kalbėti daug, bet aš pasakysiu paprastai: didesnės biurokratinės pelkės daugiau Lietuvoje niekur nėra. VU gauna apie pusę milijardo litų finansavimo per metus ir ruošia vadybybininkus. ŠU užsiima chiromantijomis ir kabalomis. VPU šarlatanams susigalvoja teikti mokslinius titulus. Ir visi jie į juos kišamus pinigus kažkokiu būdu matyt dar ir panaudoja savo propagandų skleidimui. Krepšelių sistema – pirmas žingsnis prie tokio modelio, kuris Danijoje, kur privačios mokyklos išsilaiko iš krepšelių, o tėvai už vaikų mokslą joms nemoka. Akmenį galiu tik vieną mesti į Steponavičių – valstybinių egzaminų sistema yra totalus blogis, kurį reikia panaikinti.

**** Remigijus Šimašius yra toks, kuriam atskiro pristatymo nereikia. Galite jį rasti ir bloge, ir Google+ sistemoje, kur jis realus, pats bendraujantis ir pats reaguojantis į žmones. Ir jis labai normalus žmogus, o ne belenką vaizduojantis politikierius. Tuo atžvilgiu jis unikalus.

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading