Aš labai seniai nerašiau apie rimtą politiką*. Kai kažką rašiau kadaise seniai, tai dar turėjau tikėjimo, kad kokios nors politikų kalbos atspindi kokias nors realijas. Bet dabar aš žinau daug daugiau, o kai rinkimai panosėje, tai ta tema vėl darosi aktualia. Aš žinau vieną svarbų dalyką: Lietuvoje yra tokia košė-malošė su politinėmis pjautynėmis bei tiesiog nerealiu, neįtikėtiną galią turinčiu ir fantastinį stagnacijos lygį pasiekusiu biurokratiniu aparatu, kad stebuklų padaryti beveik neįmanoma. Netgi kiečiausia, protingiausia ir geriausius norus turinti valdžia gali padaryti tik truputį daugiau, nei nieko.
Žinote, kadaise aš galvojau, kad tose valdiškose įstaigose gali veikti paprasta schema, kur trečdalį žmonių kokioje nors įstaigoje atleidi, likusiems pasakai, kad arba parodote rezultatų gerėjimą, arba žiūrėsim, o jei anie neparodo – tai vėl iš likusių trečdalį atleidi ir sakai tą patį, ir tai darai, kol ta įstaiga susipranta matuotis savo rezultatus, ir pradeda gerinti savo veiklą realiai, o ne žodžiais. Ir tai turi veikti. Bet deja, per tuos metus, kol ši valdžia yra, panašūs veiksmai, tegul tik šiek tiek švelnesni, išties ir buvo daromi su kai kuriomis valdiškomis kontoromis. Taip, lyg kai kurie ministrai prieš kelerius metus būtų paskaitę mano rekomendacijas. Ypač pasistengė čia Ingrida Šimonytė. Bet ir keli kiti irgi pasistengė. Pavyzdžiui, Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius. Ir ką jūs manote? Ogi tos visokios kontoros, pavaldžios visokioms institucijoms, kaip veikė, taip ir veikia – nerangiai, beprasmiškai ir idiotiškai, didesne dalimi kenkdamos visiems, kam papuola.
Optimizuojant valdišką darbą, veikia tiktai vienas metodas - nuolatinis gerinimas. Pagal PDCA (PDTV) ciklą: planuoti fiansavimo mažinimą, daryti finansavimo mažinimą, tikrinti, ar ne per mažai sumažinta, o paskui imtis veiksmų, kad būtų viskas dar labiau sumažinta
Aišku, galim čia prisiminti ir Eligijų Masiulį, kurio pavaldume esantis Lietuvos Paštas parodė stebuklus: po masinių vadovybės atleidimų staiga tapo pelninga įmone. Čia matyt vertėtų prisiminti senus gandus, kad ilgamečiai tos kontoros vadovai vis svaigdavę, kaip jie kažkada privatizuos Lietuvos Paštą, o todėl reikia mažinti kaštus taip, kad būtų kuo daugiau nuostolių.
Bet aš čia turiu pasakyti, kad mano kadaise siūlyta strategija buvo neteisinga, nes jos efektyvumas nepakankamas. Nes reikia atleidinėti ne po trečdalį, o po pusę. O kartais ir po devynis dešimtadalius. Aš labai klydau ir dėl to atsiprašau visų. Nes štai ponai Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kiti minėti kadaise atleido po mano rekomenduotą trečdalį šen bei ten, nes matyt irgi mąstė panašiai, kaip aš. Ir lyg ir išties tenai, kur buvo masiniai atleidimai, situacija ėmė kažkaip lyg ir vos vos gerėti. Bet štai bėda, kad tas vos vos gerėjimas tenka daugiausiai visokioms šnekoms, o ne realiems darbams. O tai reiškia, kad visgi reikia ir dar atleidinėti.
Ir sprendžiant iš to, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai**, tai reikia atleidinėti kardinaliai smarkiau, nes resursų kiekiai yra neadekvačiai dideli: atleidus trečdalį žmonių, resursų pakanka ne tik tam, kad gaunami būtų tie patys rezultatai, bet ir visiems pokyčiams suvaldyti, taip lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl tai reiškia, kad testinis trečdalis yra labai maža dalis. Reikia imti devynis dešimtadalius, nes pirminis atleidinėjimas parodė realią situaciją. Taip, reali situacija yra tokia, kad ten, kur buvo atleista trečdalis, niekas to nei nepajuto. Todėl ir nesiėmė jokių aiškesnių veiklos gerinimo veiksmų. Rodiklių nebuvimas rodo, kad situacija vis dar nevaldoma.
Bet kita vertus, jei jau grįžtam prie minėtų politikų, tai aš noriu pasakyti, kad jie visgi yra puikūs. Andrius Kubilius mane žavi, nes pas jį yra stoiškas požiūris, kad ar taip, ar anaip viskas įvyks, o ką galima padaryti su reformomis – tai tik pagreitinti savaiminį procesą. Aš pradžioje galvojau, kad tai yra toksai politinis fatalizmas ir bejėgiškumas. Bet ne, čia yra ne politinis fatalizmas ir ne bejėgiškumas, o vienintelis realistinis požiūris: viskas yra taip blogai, kad telieka spardyti padvėsusį biurokratinį kuiną. Jis teisus, kaip teisus ir ponas Kreivarankis, kalbantis apie tai, kad biurokratinė košė yra tokia košė.
Įsivaizduokim tokį dalyką paprastą: Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių visokių tarnautojų. Ir vos kelios dešimtys tų politikų, kurie turėtų vadovauti. Ir visas tas aparatas, kur yra dešimtys tūkstančių visokių įvairiarūšių valdžiažmogių, yra sisteminis. Jis yra sistemiškai nusistagnavęs iki tiek, kad svarbiausias to aparato tikslas – tai išlaikyti save pačius. Ir jie daro viską, ką tiktai gali, kad tik kažkaip pasipriešintų.
Valdininkai puikiai supranta, kad bet kokių realių duomenų apie jų darbą pateikimas – tai nuosprendis sau patiems. Jie puikiai moka imituoti reformavimus, gerinimus ir t.t. – taip idealiai, kad tuo galima ir patikėti. Jie puikiai sugeba supainioti ir sumakliavoti bet kokius sprendimus iki tiek, kad šie taptų visiškai priešingais. Jei reikia, valdininkai nepasidrovi pašnekėti spaudai, dar ir pasilikdami nuošaly, nepaminėtais. Jei reikia – pasiskundžia seimūnams. Jei reikia – sutartinai pradeda versti ant ko nors makaronus kibirais.
Valdininkai žino, kad visi politikai yra laikini. Pačiu blogiausiu atveju – kokie 4 metai ir dings, ateis kiti, kurie visuose ligtol buvusiuose fyntuose nesusigaudys. O jei valdininkams pasiseks – tai juk ministrai keičiasi žymiai greičiau, daugelis vos kokius metus teišbūna. Taip kad stoiška Andriaus Kubiliaus pozicija yra ne šiaip sau: jis tiesiog žino, kad reikia ilgai, nuosekliai, nuobodžiai ir daug metų spausti, spausti, spausti. Tiek ilgai, nuosekliai ir nuobodžiai, kad tai jau ne kokie nors įvykiai, kad kažką padarysi ir viskas. Tai tiesiog kaip pokyčių srautas. Užsuki kranelį finansavimo kažkam, o tada anie ir ima keistis. Atleidi trečdalį darbuotojų – ir ima įstaiga tobulėti. Tiktai deja, per lėtai.
Žinote, Andrius Kubilius su savo vyriausybe padarė nepakankamai. Valdiško aparato apimtys per keletą metų kažkiek pasikeitė. Žiūrint į pokyčio modulį, tai matyt per kokius 3 paskutinius metus valdininkų etatų skaičius pakito maždaug tiek, kiek iki tol pasikeisdavo per kokius 4 metus. Tik tiek, kad dabar pasikeitė ne į didėjimo (kaip įprasta buvo, kai valdė dabartinė opozicija), o į mažėjimo pusę. Jei nemeluoja atmintis, kokiais 10 tūkstančių valdininkų ir samdomų etatų susitraukimas gavosi, viską suskaičiavus. Tai yra labai gerai.
Pora iš Edward Deming įvardintų chroniškų vadybos ligų yra vadovybės kaita ir tikslo nepastovumas: jei keičiasi vadovai ir judama vis kita kryptimi, tai įsivyrauja chaosas, bardakas, mura ir muda. Jei tikslai ir vadovybė lieka stabiliais – organizacija įgauna judėjimo kryptį ir ima tobulėti.
Andrius Kubilius tapo ilgiausiai vadovaujančiu Ministru Pirmininku per visą Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Ir visą tą laiką tikslas buvo pastovus: mažinti aparatą, didinti efektyvumą, taupyti pinigus ir išsilaikyti, nepaskendus krizėje***. Nesvarbu, kad tas aparatas priešinasi neįmanomai smarkiai. Po truputį, po truputį – štai jau ir kokie mokesčių rinkėjai trečdaliu sumažėjo, štai ir Vyriausybės pastate kas antras kabinetas tuščias – valdininkų nelikę.
Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką: pakanka pažiūrėt į prekybos saldo pokyčius, kad pavadintum dabartinę valdžią šventaisiais. Ir ne veltui Lietuvos tarptautiniai skolinimosi reitingai kyla.
Gaila, kad su komunikacija, su gebėjimu parodyti gerus dalykus, konservatoriai ir libsąjūdiečiai turi didelių bėdų. Jie tiesiog bando dirbti ir galvoja, kad geri darbai kalbės už juos pačius. Deja, kai šios partijos tikisi, jog parodys kažką jų darbai, gaunasi taip, kad tų darbų rezultatai – tai atleisti valdininkai, kurie gero žodžio tikrai nepasakys. Taigi, anie yra pikti. Ir puikiai sutaria su visokiais politiniais dabartinės valdžios oponentais. Su tais pačiais, kurie biurokratinį aparatą ir išaugino.
Gandai sako, kad vos ateis kita valdžia, viskas smarkiai keisis.
—————
* Šitas straipsnis buvo rašytas dar vasarą. Dabar galvoju, kad labai gaila, jog anksčiau nepaskelbiau. Bet geriau jau vėliau, negu niekad.
** Apie tai, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai, galime labai užtikrintai šnekėti pagal vieną iš atvirkštinių faktų: apie teigiamus pokyčius visi labai stengiasi girtis, bet tenai, kur nėra kuo girtis, tai ir nesigiria. Bent jau nemačiau, kad kokios nors kontoros imtų skelbtis apie kokius nors labai gerai pakitusius rodiklius, o juk rodikliai, t.y., skaičiai – tai vienintelis objektyvus faktas, kur viskas yra vienareikšmiška. Mėnesinių skaičių išvis man rodos neina rasti. O apie tai, kad pagrindinių rodiklių gerinimas ilgalaikiame planavime turi būti nuo dydžio X iki dydžio Y – tai man rodos, tai yra už bet kokių valdininkiško suvokimo ribų.
*** Turint omeny, kad Lietuva gamina gan mažai, importuoja labai daug, o prekybos balanso neigiamumas apie dvidešimt metų buvo protu sunkiai suvokiamas, tai galima numanyti, kas turėjo ateiti Lietuvai, kai pasaulyje prasidėjo krizė. Taigi, vat tas dalykas iš raidės P ir neatėjo. Kolapso išvengėme. Skirtingai nuo kokios Latvijos. Ir tai nepaisant to, kad prieš tai buvę kirkiliniai spėjo visas rezervines lėšas išleist, kasmet didindami biudžetus sunkiai suvokiamais dydžiais, o paskui dar pašūkaut apie tai, kaip jokios čia krizės nėra ir viskas yra išsigalvojimas.
