Tag Archives: SSRS

Ypatinga proga – ypatingas šedevras jums Balandžio 1 proga!

Mano brangūs mieli ir numylėti fanai, Rokiškio Rabinovičiaus ištikimieji gerbėjai ir kiti besižavintieji! Šią išskirtinę dieną, per šią ypatingą trolių vulgarizavimo džiaugsmo ir pakantumo šventę, kaip tik šia proga jums dovanoju dovaną, kurią nuolankiai iš manęs priimkit ir dabar padėkokit staigiai komentaruose ir sumokėkit man pinigų už dyką jūs gaunate iš manęs puikią dainą, kuri pradžiugins bei pralinksmins ne tik rock muzikos mylėtojus bei metalistus, bet ir visus kitus, turinčius gerą skonį.

Myspace GlitterMyspace GlitterMyspace GlitterMyspace GlitterMyspace GlitterMyspace Glitter

Myspace GlitterMyspace GlitterMyspace GlitterMyspace Glitter Myspace GlitterMyspace GlitterMyspace GlitterMyspace GlitterMyspace GlitterMyspace Glitter

 

Ir ta nostalgiška proga siūlau sutartinai visiems įsijungti visu garsumu smagiam draugiškam pasivimdymui pasilinksminimui nuostabią ir tobulą sovietmečio nusibaiginėjimo laikų muziką – žinoma, kad Laskovij Maj (Ласковый Май)! Tad sveikinu jus visus su visuotine masinio trolizmo diena – Balandžio 1-ąja!

Politšvietimo valandėlė ir nelabai konspirologiniai dalykėliai Lietuvos-Rusijos santykiuose

Aš čia mažai kalbėsiu apie tai, kaip prieš Arvydą Sekmoką buvo daroma interpeliacija (kuri parodė, kiek seimūnų išlaiko Gazpromas) ir juolab nekapstysiu apie Dainiaus Kreivio istoriją (nors rekomenduoju prisiminti ją, kaip pavyzdinę). O ir išvis truputį neseku jau tos politikos. Tiesiog noriu užkabint kiek plačiau ir pro kitur.

Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos teoretikas ir praktikas, visai neslėpė esminio dalyko: revoliucijos varančioji jėga – tai liumpenproletariatas. Kitaip tariant, specifinė skriaudžiamųjų rūšis, iškritusi iš visuomenės. Labai svarbu nepamiršti vieno esminio momento: liumpenai neturi politinių idėjų, jie tiesiog yra sistemos priešai. Bet kokios sistemos, nes jie yra atmatos – vieni savo noru, kiti – dėl to, kad juos atmetė visuomenė.

Prostitutės, vagys, benamiai, banditai, neprižiūrimi psichikos ligoniai, elgetos, alkoholikai, nelegalūs ir pusiau legalūs migrantai, vogto turto perpardavėjai, sociopatai, narkomanai, buki buduliai ir pan., kitaip tariant – tie, kuriuos paprastai vadiname atmatomis. Tie, kurie iškritę iš visuomenės. Būtent šita žmonių masė įvykdė Spalio perversmą Rusijoje. Būtent šitą žmonių masę Leninas prisakė sunaikinti pačią pirmą po revoliucijos pergalės – tam, kad daugiau niekas kitas negalėtų sukelti revoliucijos, kad niekas negrėstų bolševikų valdžiai.

Liumpenų panaudojimas kovoje prieš valdžią – puikiai žinomas iš sovietinių laikų. Ir puikiai atidirbtas. Visokios raudonosios brigados, kompartijos demonstracijos Vokietijoje, Italijoje ir pan. nuolat buvo organizuojamos ir remiamos KGB. Metodai buvo atidirbti tiesiog idealiai. Gorbačiovo perestroikos metu finansavimas toms revoliucinėms programoms buvo nutrauktas, tad visokie rotfrontai bei kiti atmatos didžiąja dalimi išsisklaidė, jų vietą dalinai užėmė islamistiniai judėjimai. Tačiau tai įvyko tiktai Vakarų šalyse, tuo tarpu Lietuvoje gavosi kiek kitaip.

Daugelis dar atsimenam tokią Jedinstvo organizaciją, kuri pas mus darė tą patį, ką ir Vakarų šalių „darbininkų“ judėjimai, lygiai taip pat ir apsimesdama darbininkus atstovaujančia jėga. Ir tai – dar SSRS sudėtyje, bet jau Lietuvai ruošiantis paskelbti nepriklausomybę. Ir paskelbus – irgi. Bet suirus SSRS, viskas kuriam laikui aprimo. Maždaug iki tol, kol Rusijos valdžion atėjo Vladimiras Putinas. Buvęs KGB darbuotojas. Puikiai įvaldęs judesiuką.

Rusijoje tasai veikėjas pasitelkė visokius neokomsomolcus, pvz., visokius Naši, o kitose šalyse – kūrė specialias naujas grupuotes ar, panaudodamas senus ryšius, vėl gaivino senas. Estijoje, pvz., tas pats Rusijos FSB (anksčiau vadintas KGB, o dar anksčiau – MGB ir NKVD) sukūrė visokius „nočnoj dozor“ būrelius – smogikus iš praplautasmegenio jaunimėlio, vaizduojančius kovą prieš kažkokius kažkokių veteranų žeminimus ar tai kažkokį panašų kliedesį.

Lietuvoje taip nesigavo – rusakalbių mažai, o ir tie rusakalbiai daugiausiai gana neblogai suvokiantys realybę (taip, žinau, kad yra pridūrkų, panašių į kokį nors Ibicus ar Szhaman, bet tai greičiau išimtys). Nelabai sėkmingais gavosi ir nuo pat sovietmečio pabaigos vykdyti bandymai kaip nors sukiršinti lietuvius su tuteišiais, juoba, kad čia savo koją įkėlė Lenkija, bent dalinai išstumdama FSB.

Taigi, ar jau kyla minčių?

Gerai, iš kitos pusės pažiūrėkim: kokia grupė atkakliausiai ir sėkmingiausiai stumia pačius absurdiškiausius ekonominius sprendimus, tuo pat metu prisidengdama visokiais „darbo žmonių“ interesais ir grąsindama visokiomis demonstracijomis ir mitingais? Taigi net durnam atsakymas akivaizdus: profsąjungos. Tos pačios, kurios reikalauja padidinti minimalų atlyginimą, nors jau dabar yra vos ne 20 procentų bedarbystė. Tos pačios profsąjungos, išlaikiusios savo tęstinumą dar nuo sovietmečio. Akivaizdu, kad minimalaus atlyginimo didinimas realių pajamų (t.y., pagal prekinį ekvivalentą) niekam nepadidins, tačiau juntamai padidins bedarbystę. Ir tos patirties mes turime.

Tačiau skirtingai, nei kažkada, turime kitas dvi bėdas: visų pirma, bedarbystės lygis jau senokai yra kritinis, tad bet koks jos didinimas yra politiškai labai rizikingas (bet naudingas tiems liumpenų vadeivoms – jų toks tikslas ir yra); antra, anksčiau legaliu buvęs verslas didžiule dalimi jau ir taip perėjo šešėlin, tad padidėjus verslo išlaidoms, galima gauti labai staigų šešėlinės rinkos šoktelėjimą, o kaip to pasekmę – staigų per mokesčius surenkamų valstybės pajamų kritimą. Neabejotina, kad tai irgi yra akivaizdus profsąjungų tikslas.

Kam nors dar kyla abejonių apie tai, kieno čia ranka veikia? Prisiminkit, kas ten ta senoji „darbo liaudies“ draugė Šatrija, besivienijanti su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rosija“ ir koks ten Frontas kartu su profsąjungomis mitingus bei riaušes darė, pasinaudodamas akivaizdžiu skilimu tarp valdžios ir visuomenės, ir kas ten pro kur pinigėlius iš Latvių gatvės gauna? Beje, ar žinote, kokio didumo yra Rusijos ambasada? Jei nežinote – pasidomėkite, tada savaime kils klausimas apie tai, ką jie čia Lietuvoje daro. Visur susijusios chebrytės – vienos tiesiogiai, kitos per įvykius, kuriuos gerų dėdžių patarimu puikiai susiderina.

Ir žinoma, paskui į tai įsijungia būriai veikėjų, kliedinčių visokiomis komunistinėmis teorijomis (Kasparas Pocius – puikus pavyzdys), net neaišku, kiek sąmoningai pridengiančių tas pačias finansuojamas atmatas, tad triukšmo kiekis gaunasi pakankamai geras, jog mišką per medžius net ir ne visi dešinieji pamato. Ai, dar pridėkim kokį nors nelabai rišlų, bet irgi puikiai susiderinantį (tik neaišku, kiek per idėjas, o kiek per finansus) NK-95 judėjimą. Ir dar kokias nors populistines atmatas, finansuojamas gazpromų. Ir stebėtinai reguliariai daromas provokacijas, kuriomis bandoma supriešinti lietuvius su žydais. Ai, dar pridėt galim kad ir kokį nors Pervyj Baltyjskij kanalą, kuris, beje, nemenkus pinigėlius kainuoja Rusijos biudžetui.

Beje, kai buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėjų paradas – taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas tenai kelis mėnesius iš eilės pro visur skleidė propagandas apie visuomenės pasipiktinimus, būsimas protestuotojų minias ir t.t., kol sueskalavo viską iki Lietuvoje dar niekad nematytų mastų. Tai vat, padarykit sau prielaidą, kad kažkas viena ranka organizavo gėjų paradą, o kita ranka – organizavo jau protestuotojus prieš gėjų paradą. Panašiai, kaip per Kovo 11 eiseną pernai ar tai užpernai – viena ranka kažkas ten apmokėjo kelis vaikinukus, kad tie pašūkautų „juden raus“, o kita ranka – padarė iš to skandalą, tiktai mažesnį. Ir dabar priminkit man, kas ten organizavo interpeliaciją prieš Sekmoką? Ar jau matosi mozaika? 🙂

Tiktai kokie nors požiopliai anarchistai vaizduojasi sau revoliucinę kovą, o idealistiškai nusiteikęs ir realybės nematantis Darius Pocevičius galimai sapnuoja savo politines svajas. O būriai kitų durnelių puikiausiai pasiduoda visokioms provokacijoms, puikiai susiskaldydami į priešingas grupes ir tapdami puikiais įrankiais. Ai, o kokios kontrpriemonės iš valdžios pusės? O ką, nematot? Paklauskit Tomo Čyvo, sužinosit.

Kodėl aš apie tai rašau? Todėl, kad istorinis ciklas tęsiasi apie kokius 20 metų, ne taip jau seniai rašiau apie tai. Plg., Lietuva gavo Nepriklausomybę 1918, prarado 1940 – tai 22 metai, numalšinus pasipriešinimą maždaug apie 1950 (karo periodas permuša vietinį cikliškumą), po 22 metų susidegino Romas Kalanta – tai kitos judėjimo už laisvę bangos kritimas, tačiau dar po poros dešimtmečių mes vėl atgavom Nepriklausomybę.

Tai štai imkit ir pagalvokit, ar Vytautas Landsbergis buvo teisus, šitiek metų kalbėdamas apie Rusijos bei FSB grėsmę arba kokioje stadijoje tas politinis ciklas būtent dabar. Ir kas tai daro. Tiktai nenuvertinkit priešininko.

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

Kamufliažas, rastrai ir muaro raštai

Dizaineriškas kamufliažas

Dizainerių sukurti pseudokamufliažai dažnai atrodo labai gražiai, tačiau žmogų jie tiktai išduotų

Šis straipsnis – ne apie ypatingas snaiperių maskuotes, ne apie karinės technikos kamufliažą, o tiktai apie paprastą slepiančią karišką aprangą. Nei jis labai gilus, nei pilnas ypatingų atradimų, tačiau tikiuosi, kad jums bus įdomus – pabandžiau ne formaliai apžvelgti dabartinio kamufliažo istoriją, bet ir paieškoti įdomybių.

Kamufliažas daugeliui neatrodo sudėtingai, dažniausias įsivaizdavimas – kad kamufliažinį raštą gali sukurti bet kuris dizaineris ar šiaip, pavyzdžiui, moksleivis. Deja, taip nėra – kamufliažą jau Tarpukaryje kūrė ištisi institutai, o nauji maskavimo raštai – tai tiesiog tobuli kūriniai, paremti daugybe metų darbo ir milijoninėm išlaidom. Gal dėl to originalių kamufliažo raštų nėra labai daug – per visą pasaulį teatsirastų vos kelios dešimtys pagrindinių, o ir tų dauguma paremti vos keliais baziniais raštais. Tuo tarpu dauguma „kamufliažinių“ raštų, kuriuos sukuria įvairūs drabužių dizaineriai, realiomis sąlygomis žmogų ne paslėptų, o padarytų jį dar labiau matomu.

Continue reading

Sovietmečio “investicijos” į Lietuvą

Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.

Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?

Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.

Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..

Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.

Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.