Tag Archives: Tomas Čyvas

Naujos atominės elektrinės statybas kabinant

Gilberto atominės energijos laboratorija vaikams

Tai 1951 metų žaislas - su tikromis radioaktyviomis medžiagomis (keturių rūšių urano rūdos pavyzdžiai ir dar kažkoks šlamštas alfa, beta ir gama spinduliavimui gauti). Kainavo 50 dolerių (kaip tiems laikams - klaikius pinigus, atitiktų apie pusantro tūkstančio litų).

Atominės elektrinės nereikia, ji bloga. Arvydas Sekmokas meluoja, kad jos reikia, tai reiškia, kad jis blogas ir melagis. O kodėl blogas ir melagis yra Sekmokas? Taigi todėl, kad sako, jog atominės reikia, o mes gi žinom, kad jos nereikia ir ji bloga. Iš kur žinome, kad ji bloga ir jos nereikia? Taigi Sekmokas melagis ir blogas, o jis sako, kad atominės reikia. Kadangi Sekmokas meluoja ir yra blogas, tai elektrinė bloga.

Čia galim atrasti užburtą ratą, kaip ir vadyboje – tik jau ne priežasčių-pasekmių, o informacijos ratą. Ciklinis diskursas, kur priežastis keliama iš pasekmės, o pasekmė tampa priežastimi.

Toksai diskursas kyla pats iš savęs, bet realiai jokios prasmės neneša, nes yra užsiciklinęs pats į save: kodėl elektrinė bloga? Ogi todėl, kad ją stumia Arvydas Sekmokas ir Andrius Kubilius. O kodėl jie blogi? Dėl ko papuola, bet dėl elektrinės irgi blogi. Todėl elektrinė bloga.

Šitas „bloga todėl, kad bloga“ – tai toksai ryškus ir įdomus viešųjų kalbų atvejis, kad nuo jo pirmiausiai ir pradėkim.

Polidiskurso džiaugsmas

Kažkoks nenormalus raguotas šuo iš kažkokio Star Trek filmo

Šita šuva jums sako: jūs man duosite iščiulpti savo smegenis, nes jums bus blogai. Kadangi aš jums iščiulpsiu smegenis, aš jums galėsiu įdurti savo ragu į akį ir tada iščiulpti smegenis. Todėl aš iščiulpsiu jūsų smegenis. Tai įrodyta ir todėl geriau duokite man patys iščiulpti jūsų smegenis.

Bet koks natūralus diskursas turi pradžią, vyksmą ir galą (nebūtinai pasiekiamą, bet siekiamą): jis atsiranda ne tuščioje vietoje, o dėl kažkokių priežasčių. Jis baigiasi irgi kažkuo, ką galima pavadinti rezultatu. Jis ir vyksta kaip nors prasmingai.

Štai paprastas diskursas: Petras yra svečiuose, jis nori eiti namo, kai jis nueis namo, tai diskursas ir pasibaigs. O kol jis nenuėjo, tai jis planuojasi apie tai, kaip nueiti namo – dar ir su visokiais nuokrypiais į butelio pilnatvę. Čia galim pastebėti, kad toji butelio pilnatvė gali taip uždengti visą diskurso esmę, kad ir pats Petras, ir jo draugai gali pamiršti apie to diskurso esmę, o rezultate Petras namo nenueis, o jau šitai išvirs į visai kitus diskursus, susijusiu su traumatologinėmis (keptuve atidaužytos galvos gydymo) paslaugomis.

Jei pabandysime diskursą išgryninti, tai atrasime paprastąją jo esmę: diskursas visada priklauso kažkam, kažkas jį kuria, vysto ir palaiko. Jei norime diskursą panagrinėti, tai reikia tiesiog identifikuoti, kieno tas diskursas, kokia yra to kažkieno būsena, ko tas kažkas nori, koks galutinis tikslas – štai ir turime esmę: diskursas – tai kažkieno veiksmas, procesas, kuris iš pirminės būsenos tą kažką keičia į norimą būseną. Kitaip tariant, pokyčių aprašymas. Informacinis kažkokio proceso atspindys. Nebūtinai teisingas, bet tiesiog rodantis tam tikrą procesą.

Dabar pažiūrėkime vėl į Petro diskursą. Štai Jonas ima jam ir sako: klausyk, Petrai, ta elektrinė bloga, daug pinigų kainuoja tavo žmona palauks, ji tik pinigus leidžia, o mums čia linksma, o butelis pilnas, reikia būtinai pabaigti, kad veltui nenueitų, taip kad pabaigiam pirmiausiai. Pabaikiam butelį, nes jei nepabaigsim, tai bus blogai, o jei pabaigsim – tai bus gerai. Todėl reikia pabaigt.

Vat čia Petro diskursas pasiduoda ir jis eina pabaigti butelio. O vat kad Jonas puikiai žinojo, jog Petro žmona duos tam keptuve per galvą taip, kad maža nepasirodytų – tai jau kitas diskursas. Du diskursai susipynė ir gavosi kažkoks polidiskursas*. Petras ant to polidiskurso užkibo ir gavo nuo žmonos į galvą, o kadangi smegenų mažai turėjo ir buvo girtas, tai net ir nesuprato, kas čia ir kaip. Ir kitą dieną, jau pasigydęs, atėjo su buteliu pas Joną – pasiguost. Jonui gerai – daug pinigų už dujas eilinės nemokamos išgertuvės.

Ciklinis diskursas ir atominė elektrinė

Taigi, dabar paprastai pažiūrėkim į paprastą atominės elektrinės statybos diskursą: gyvenam be atominės elektrinės, energija brangi, tenka pirkti dujas, nuo Rusijos priklausomybė didelė, o iš to – krūvos problemų**. Jei pasitvarkome bėdas, problemos sprendžiasi ir kažkas pasidaro geriau. Paprasta, taip? Šito diskurso kūrėjas yra Lietuvos valstybė, patirianti visokias problemas.

Kontrdiskursas turėtų būti irgi labai paprastas: gyvename gerai be atominės elektrinės, dujos pigios, Rusija mums gera, esame laimingi. Pasistatom atominę elektrinę – iš to krūvos kažkokių problemų, viskas pasidaro labai blogai. Panašu kam nors į natūralų, realybę atspindintį diskursą? Man kažkaip čia nesisieja galai su galais. Taip, galim čia lyg ir nuspėti, kad gal kokiems nors žaliesiems šitas kontrdiskursas yra kažkuo teisingas: jie mato atominėje energetikoje krūvas bėdų, pavyzdžiui, galimybę, kad Ignalinoje bus žemės drebėjimas ir cunamis.

Bet šitas kontrdiskursas niekaip nesisieja su energetinėmis problemomis, kurios yra tiesiog objektyvios – šilumos kainas atsimename puikiai, o jos yra ne tik iš visokių rubikų, bet ir iš gazpromų. Beje, čia galim primesti, į kokią klientų grupę (perkančių per mažai, perkančių maksimaliai ar perkančių išvis neadekvačiai) mes pakliūname dabar? Antroji klientų grupė yra ta, kur reikia rūpintis ne papildomais pardavimais, o tuo, kad jie dėl ko nors nesumažėtų.

Štai apie tuos pirkimus pagalvoję, atrandame, kad labai natūralus yra kitas kontrdiskursas, kuris atsiranda, jei pakeičiame to kontrdiskurso autorių, palaikytoją: Lietuva perka energiją, dujas – yra priklausoma nuo Rusijos, moka pinigus, viskas yra labai gerai, esame laimingi, nes gauname tiek pinigų, kiek tik įmanoma. Jei pasistato Lietuva atominę elektrinę – iš to krūvos problemų, energijos jau taip paprastai neparduosi, o kiek parduosi – visvien bus mažiau, todėl viskas blogai.

Kaip matome, pastarasis diskursas yra visiškai natūralus, jei jo kūrėja yra Rusijos valdžia su Gazprom. Bet čia kyla truputis bėdų: diskursą bandant perkelti į Lietuvą, jis tampa absurdišku. Jau matėme, kiek smarkiai absurdišku. Priežastis paprasta: jis atstovauja ne Lietuvą, o Rusiją. Klausimas, kaip padaryti, kad tas diskursas taptų bent kažkiek mažiau absurdišku ir imtų kažkiek veikti?

Štai čia ir gauname tą ciklinę nesąmonę: nekalbėkim apie tai, kas dabar blogai, nes negalime. Bet bus labai blogai, jei atominę elektrinę pastatys. Labai blogai bus dėl to, kad čia bus labai blogai. Tai išties ir yra labai blogai, kad ją planuoja. Negalima, nes blogai. Blogai, blogai, nes jei statys, tai blogai. Kodėl blogai? Todėl, kad statys atominę elektrinę. Kodėl statys? Todėl, kad blogai. Todėl bus blogai.

Čia yra ciklinis diskursas. Iš jo pašalintas diskurso autorius (nes jeigu jis būtų aiškus, tai būtų viskas aišku), bet į jį neįdėtas naujas autorius (nes tam naujam autoriui nėra vietos). Iš jo pašalinta pradinė situacija (nes kitaip ji bus akivaizdi), o galutinė situacija pakeista į pirminę. Rezultatas – fufelis kažkoks. Ciklinis fufelis. Kodėl bloga elektrinė? Todėl, kad ji Sekmoko. Kodėl blogas Sekmokas? Todėl, kad elektrinė.

Ciklinis diskursas pirmiausiai leidžia įtarti, kad jis iš šono auginamas ir kartu polidiskursinis, t.y., nešantis visai kitas intencijas, nei sakoma. Štai čia ir verta pažvelgti truputį įdėmiau į kai kurias įdomybes. Ir jau ne tik iš informacinės, bet ir iš faktinės pusės.

Atominė elektrinė ir energetiniai pravalai

Realus atominio projekto naudingumas – pernelyg sudėtinga tema. Norint viską gerai įvertinti (ir pasakyti už ar prieš), analizuotinų duomenų kiekis viršytų visas įmanomas ribas, netgi skaičiuojant tiesinius faktorius. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, dėl kurių didelę dalį kalbų apie atominę elektrinę laikyčiau gan tuščiomis, ypač kai dar sako, jog net grubūs paskaičiavimai nėra prieinami.

Taigi, užrašykime tiesiog pirmą faktą, raudonai: tikras ir didelis pravalas yra tai, kad Andrius Kubilius ir Arvydas Sekmokas negalvoja apie informacijos pateikimą. Informacija yra tokia, kad vien dėl jos nesupratimo ir gali egzistuoti visokie informaciniai fufeliai. Kitaip ciklinis diskursas čia negalėtų išsilaikyti. Problemai spręsti reikia gerai, rimtai padirbėti su informacijos pateikimu.

Bet net jei tie skaičiai būtų prieinami, aš nesiimčiau vertinti ekonominio atsiperkamumo ir naudos, nes čia prisideda dar didesnės krūvos netiesinių faktorių – ir negatyvių, ir pozityvių. Pavyzdžio dėlei galim primesti, kad atidirbtų atliekų saugojimas – negatyvus faktorius, kurio pilnai suskaičiuoti tiesiog negalime, o rinkos viduje pasiliekantys pinigai – pozityvus faktorius, kuris, esant tokiems mastams (milijardinės sumos kasmet) netiesiogiai pridėtų tiek atsipirkimo, kad vėlgi įvertinti keblu. Todėl, pavyzdžiui, aš negaliu pasakyti, kad turiu tvirtą savo poziciją AE atžvilgiu. Aš jos neturiu, aš tiesiog negaliu jos turėti.

Tada užrašykime jau antrą faktą, irgi raudonai: dar didesnis pravalas – tai negalvoti apie informacijos pateikimą, kai ta informacija yra dar ir visiškai nesuprantama – tiek nesuprantama, kad netgi šyvos kumelės briedą paskleidus, visvien atsirastų juo tikinčių. Todėl reikia ne šiaip dirbti su informacija, o labai rimtai dirbti su informacija.

Dabar dar primeskime, ką norėtų gauti referendumų dėl atominės organizatoriai: jie puikiai žino, kaip ir ką gali žmonės nuspręsti, kai neturi jokios informacijos. Čia aš jums rekomenduoju pasižiūrėti į ToC dilemos debesėlį, susijusį su visuomenės informavimu. Ai, o čia dar galim prisiminti, kad uždarant Ignalinos AE, Lietuvos piliečiai nusprendė, kad atominės Lietuvai reikia. Bet kas tiems referendumo organizatoriams? Jiems dzin, nes jiems reikia ne visuomenės valios, o bet kokių priemonių, kad tik kažką pristabdyt.

Ai, kažkam čia dar kliūna ruberoidai, kurie kartais vaizduoja gazpromų priešininkus ir kaupia parašus referendumams? Spėkite, kiek galima bus paimti pinigų už šildymą, jei netikėtai elektra šildytis pasidarys pigiau***. Bet net ir be pigesnio šildymo – spėkite, kiek galima prarasti pinigų iš kokios nors termofikacinės elektrinės, jei ten staiga dingsta galimybės dvigubai skaičiuoti kurą. Ir spėkite, kodėl staiga ir netikėtai Gazprom sugalvojo trauktis iš Kauno šilumos tiekimo ir dar rengti kažkokius isteriškus teismus prieš Lietuvą dėl to, kad jiems neleido neribotai kainas didinti.

Tačiau įdomu pažvelgti į reikalą visai jau apibendrintai: šiuo metu Lietuva yra didesne dalimi priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo – Gazprom. Tai yra aukštų kainų garantija ir neįtikėtinai didelės galios poveikis visai šaliai per korupcinius, politinius ir pan. faktorius. Labai primena ruberoidų atvejį Vilniuje, tiktai bent 10 kartų stambesniais mastais. Iš to kyla vienas po kito einantys „nesusiję“ skandalai (stebėtinai vis su tais, kas daro kažką, netinkančio Gazprom) ir nuolatinis energijos kainų kilimas Lietuvoje netgi tada, kai pasaulyje kainos krenta.

Apie tai, kaip ten bandoma stabdyti AE ir kiek sėkmingai – nekalbėsiu labai daug, nes faktų kiekvienas gali prisirankioti: naujos AE projektavimo ir statybos darbai turėjo būti pradedami vos pradėjus derybas dėl stojimo į ES 1999, kai buvo imta planuoti ir Ignalinos AE uždarymą. Kad AE bus uždaryta, galutinai ir negrįžtamai pasidarė aišku 2002, kai derybos buvo baigtos. Lietuva realiai įstojo į ES dar 2004, bet pirmi judesiai link naujos atominės elektrinės statybų pradėti tik atėjus į valdžią konservatoriams.

Vietoje kokių nors realių darbų apturėjome košmarišką valstybininkų ir VSD skandalą 2006-2007, kuris buvo sietas su Gazprom (per Dujotekaną). Su valstybininkų klano atsiradimu netiesiai sieti socdemai tapo naujos atominės elektrinės ir Arvydo Sekmoko priešininkais dabar. Valstybininkų klanas irgi buvo įvairiai siejamas su Gazprom (vien ko vertas Pociūno žūties skandalas). Tomas Čyvas čia gal dar pridėtų ką nors apie VSD ir FSB (buvusia KGB). Algis Čaplikas, svaidęsis neaiškiomis užuominomis aipe sužlugsiantį AE projektą, jei Raimundas Palaitis bus išmestas iš ministrų – turi patarėją Dainių Dabašinską, kurio figūravimas čia daug ką sako, o patsai Raimundas Palaitis savo postskandaliniame pasakojime apie jį išmetusius sąmokslus, net nepasidrovi skleisti kalbų apie vanagų grupuotę. Pasakojimai apie vanagus priešpriešą paaiškina žymiai įdomiau, nei bet kokios analizės.

Pasižiūrėkim, kiek buvo keistų veiksmų (ir neveiksmų) su AE: ir stebėtinas krūvą metų trukęs nieko nedarymas, nors buvo aišku, kad sėsim į šūdą, užsidarius Ignalinos atominei, ir krūvą metų blokuota elektros jungtis į Lenkiją (tai reiškia, kad elektros tiekimas – irgi iš Rusijos), ir Vakarų bei Rytų skirstomųjų tinklų apjungimas per Lietuvą (dar prieš kelis metus sujungimas ėjo per Kaliningrado sritį, o situacija pasikeitė vėlgi tik prie konservų), ir stebėtinas ankstesnės Ignalinos AE vadovybės sugebėjimas nieko nedaryti, pradanginant krūvas pinigų, ir nuostabus ankstesnių potencialių atominės elektrinės statytojų pabėgimas iš projekto, ir stebėtinai įnirtingai pilamos paplavos ant Arvydo Sekmoko (o pabandykit sulyginti skandalų mastą žiniasklaidoje su jų realiu turiniu ir klausimai atkris savaime), etc.. Žodžiu, klausimų čia nelabai teturėtų kilti, ypač turint omeny, kad energetikos importo vertė yra skaičiuojama milijardais, o per visą žiniasklaidą nusiritantį skandalėlį padaryti kainuoja vos milijonuką-kitą.

Štai čia mes galim imti ir įvertinti reikalą atvirkštiniu būdu: projekto konkurentas (Gazprom) yra tiek smarkiai suinteresuotas AE projekto nutraukimu, kad imasi veiksmų, artimų bandymams daryti perversmus NATO ir ES priklausančios šalies valdžioje. Tai yra labai didelė rizika – jei Gazprom laimi, tai reiškia, kad nuo jų gintis ir saugotis ims visa ES ir NATO (naujo šaltojo karo pradžia), o jei pralaimi – tai reiškia, kad iš Lietuvos jie bus stumiami be išlygų.

Toks rizikingas ir potencialiai nuostolingas Gazprom elgesys reiškia, kad jų pačių vertinimais, jie negalės konkuruoti energijos kainomis, netgi numušę jas iki bet kokios minimalios sau priimtinos ribos. Tai reiškia, kad atominės elektrinės projekto atsiperkamumas pagal Gazprom vidinę informaciją yra neabejotinas ir labai didelis, tuo tarpu jų praradimai dėl atominės – verti bet kokių rizikų. Štai čia, kaip matome, netiesiogiai gauname ekonominį naujos AE įvertinimą per kitą galą.

Diversifikacija ir nepriklausomumas šiuo atveju sunkiai išmatuojami, netgi kaip netiesiniai faktoriai, tačiau kardinalūs veiksniai, kurie įgalina gauti kainų kritimą vėliau. Čia dar galim pridėti ir politinį valdžios nepriklausomumą – kai vos ne pusė skandalų siejasi su visokiais fufeliais, o visokių partijų vadukai, imantys pinigus iš Latvių gatvės, gaunantys kažkokius rusiškų grafienių titulus ar šiaip važinėjantys slėptis į Maskvą, jau tampa norma – galim irgi pasidaryti išvadas.

Tiesa, čia reiktų nepamiršti ir dar kelių svarbių projektų – Rytų ir Vakarų tinklų apjungimo, elektros tilto į Lenkiją bei Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, dujų terminalo (kuris galutinai suteiktų galimybę atsikabinti nuo dujinio kablio). Tie projektai yra sulyginamos svarbos, kaip ir atominė elektrinė, ir jie patiria, ko gero, ne mažiau spaudimo už atominę, per visur pasakojant apie tai, kad jie nereikalingi ir blogi. Kodėl nereikalingi ir blogi? Todėl, kad Sekmokas blogas. Todėl tie projektai blogi. Nes blogas Sekmokas. Ir Kubilius irgi blogas.

Kai kurie atitinkamo diskurso skleidėjai jau net nepasidrovi pasakoti, kad Lietuvai reiktų pirkti dujas iš Rusijos ir nesišakoti, nes bus dar blogiau. Ir dėl to irgi kaltas Sekmokas. Jis blogas, todėl viskas blogai. Kodėl viskas blogai? Todėl, kad Sekmokas blogas.

 

—————

* Polidiskursas dažnai painiojamas su melu, nes melas savo esme irgi tą turi – sakoma viena, o turima omeny kita – kažkas priešinga. Tačiau melas tėra vienas iš polidiskurso atvejų.

** Didžiausia problema iš tos energetinės priklausomybės jau virsta į užburtą ratą, kaip vadyboje: kol energetikos pinigai eina per išorę, tol kai kas yra suinteresuotas, kad energetikos situacija čia nesikeistų. Ir turi tam pakankamai pinigų iš mūsų energetikos. Kol tas kažkas turi pakankamai pinigų iš mūsų energetikos, tai tų pinigų pakanka, norint, kad padėtis liktų jam parankia. Atitinkamai – tai ir daro. O kol tai daro, tol ta energetinė priklausomybė yra, pinigai keliauja į išorę ir mes esam pilnai priklausomi. Atsimenat, kaip tuos užburtus ratus laužyti? Ogi per bet kur, nes svarbiausia yra sulaužyti.

*** Jau prieš porą metų girdėjau apie tai, kad elektra šildytis kartais būna pigiau. Taip, Vilniuje.

Politšvietimo valandėlė ir nelabai konspirologiniai dalykėliai Lietuvos-Rusijos santykiuose

Aš čia mažai kalbėsiu apie tai, kaip prieš Arvydą Sekmoką buvo daroma interpeliacija (kuri parodė, kiek seimūnų išlaiko Gazpromas) ir juolab nekapstysiu apie Dainiaus Kreivio istoriją (nors rekomenduoju prisiminti ją, kaip pavyzdinę). O ir išvis truputį neseku jau tos politikos. Tiesiog noriu užkabint kiek plačiau ir pro kitur.

Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos teoretikas ir praktikas, visai neslėpė esminio dalyko: revoliucijos varančioji jėga – tai liumpenproletariatas. Kitaip tariant, specifinė skriaudžiamųjų rūšis, iškritusi iš visuomenės. Labai svarbu nepamiršti vieno esminio momento: liumpenai neturi politinių idėjų, jie tiesiog yra sistemos priešai. Bet kokios sistemos, nes jie yra atmatos – vieni savo noru, kiti – dėl to, kad juos atmetė visuomenė.

Prostitutės, vagys, benamiai, banditai, neprižiūrimi psichikos ligoniai, elgetos, alkoholikai, nelegalūs ir pusiau legalūs migrantai, vogto turto perpardavėjai, sociopatai, narkomanai, buki buduliai ir pan., kitaip tariant – tie, kuriuos paprastai vadiname atmatomis. Tie, kurie iškritę iš visuomenės. Būtent šita žmonių masė įvykdė Spalio perversmą Rusijoje. Būtent šitą žmonių masę Leninas prisakė sunaikinti pačią pirmą po revoliucijos pergalės – tam, kad daugiau niekas kitas negalėtų sukelti revoliucijos, kad niekas negrėstų bolševikų valdžiai.

Liumpenų panaudojimas kovoje prieš valdžią – puikiai žinomas iš sovietinių laikų. Ir puikiai atidirbtas. Visokios raudonosios brigados, kompartijos demonstracijos Vokietijoje, Italijoje ir pan. nuolat buvo organizuojamos ir remiamos KGB. Metodai buvo atidirbti tiesiog idealiai. Gorbačiovo perestroikos metu finansavimas toms revoliucinėms programoms buvo nutrauktas, tad visokie rotfrontai bei kiti atmatos didžiąja dalimi išsisklaidė, jų vietą dalinai užėmė islamistiniai judėjimai. Tačiau tai įvyko tiktai Vakarų šalyse, tuo tarpu Lietuvoje gavosi kiek kitaip.

Daugelis dar atsimenam tokią Jedinstvo organizaciją, kuri pas mus darė tą patį, ką ir Vakarų šalių „darbininkų“ judėjimai, lygiai taip pat ir apsimesdama darbininkus atstovaujančia jėga. Ir tai – dar SSRS sudėtyje, bet jau Lietuvai ruošiantis paskelbti nepriklausomybę. Ir paskelbus – irgi. Bet suirus SSRS, viskas kuriam laikui aprimo. Maždaug iki tol, kol Rusijos valdžion atėjo Vladimiras Putinas. Buvęs KGB darbuotojas. Puikiai įvaldęs judesiuką.

Rusijoje tasai veikėjas pasitelkė visokius neokomsomolcus, pvz., visokius Naši, o kitose šalyse – kūrė specialias naujas grupuotes ar, panaudodamas senus ryšius, vėl gaivino senas. Estijoje, pvz., tas pats Rusijos FSB (anksčiau vadintas KGB, o dar anksčiau – MGB ir NKVD) sukūrė visokius „nočnoj dozor“ būrelius – smogikus iš praplautasmegenio jaunimėlio, vaizduojančius kovą prieš kažkokius kažkokių veteranų žeminimus ar tai kažkokį panašų kliedesį.

Lietuvoje taip nesigavo – rusakalbių mažai, o ir tie rusakalbiai daugiausiai gana neblogai suvokiantys realybę (taip, žinau, kad yra pridūrkų, panašių į kokį nors Ibicus ar Szhaman, bet tai greičiau išimtys). Nelabai sėkmingais gavosi ir nuo pat sovietmečio pabaigos vykdyti bandymai kaip nors sukiršinti lietuvius su tuteišiais, juoba, kad čia savo koją įkėlė Lenkija, bent dalinai išstumdama FSB.

Taigi, ar jau kyla minčių?

Gerai, iš kitos pusės pažiūrėkim: kokia grupė atkakliausiai ir sėkmingiausiai stumia pačius absurdiškiausius ekonominius sprendimus, tuo pat metu prisidengdama visokiais „darbo žmonių“ interesais ir grąsindama visokiomis demonstracijomis ir mitingais? Taigi net durnam atsakymas akivaizdus: profsąjungos. Tos pačios, kurios reikalauja padidinti minimalų atlyginimą, nors jau dabar yra vos ne 20 procentų bedarbystė. Tos pačios profsąjungos, išlaikiusios savo tęstinumą dar nuo sovietmečio. Akivaizdu, kad minimalaus atlyginimo didinimas realių pajamų (t.y., pagal prekinį ekvivalentą) niekam nepadidins, tačiau juntamai padidins bedarbystę. Ir tos patirties mes turime.

Tačiau skirtingai, nei kažkada, turime kitas dvi bėdas: visų pirma, bedarbystės lygis jau senokai yra kritinis, tad bet koks jos didinimas yra politiškai labai rizikingas (bet naudingas tiems liumpenų vadeivoms – jų toks tikslas ir yra); antra, anksčiau legaliu buvęs verslas didžiule dalimi jau ir taip perėjo šešėlin, tad padidėjus verslo išlaidoms, galima gauti labai staigų šešėlinės rinkos šoktelėjimą, o kaip to pasekmę – staigų per mokesčius surenkamų valstybės pajamų kritimą. Neabejotina, kad tai irgi yra akivaizdus profsąjungų tikslas.

Kam nors dar kyla abejonių apie tai, kieno čia ranka veikia? Prisiminkit, kas ten ta senoji „darbo liaudies“ draugė Šatrija, besivienijanti su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rosija“ ir koks ten Frontas kartu su profsąjungomis mitingus bei riaušes darė, pasinaudodamas akivaizdžiu skilimu tarp valdžios ir visuomenės, ir kas ten pro kur pinigėlius iš Latvių gatvės gauna? Beje, ar žinote, kokio didumo yra Rusijos ambasada? Jei nežinote – pasidomėkite, tada savaime kils klausimas apie tai, ką jie čia Lietuvoje daro. Visur susijusios chebrytės – vienos tiesiogiai, kitos per įvykius, kuriuos gerų dėdžių patarimu puikiai susiderina.

Ir žinoma, paskui į tai įsijungia būriai veikėjų, kliedinčių visokiomis komunistinėmis teorijomis (Kasparas Pocius – puikus pavyzdys), net neaišku, kiek sąmoningai pridengiančių tas pačias finansuojamas atmatas, tad triukšmo kiekis gaunasi pakankamai geras, jog mišką per medžius net ir ne visi dešinieji pamato. Ai, dar pridėkim kokį nors nelabai rišlų, bet irgi puikiai susiderinantį (tik neaišku, kiek per idėjas, o kiek per finansus) NK-95 judėjimą. Ir dar kokias nors populistines atmatas, finansuojamas gazpromų. Ir stebėtinai reguliariai daromas provokacijas, kuriomis bandoma supriešinti lietuvius su žydais. Ai, dar pridėt galim kad ir kokį nors Pervyj Baltyjskij kanalą, kuris, beje, nemenkus pinigėlius kainuoja Rusijos biudžetui.

Beje, kai buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėjų paradas – taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas tenai kelis mėnesius iš eilės pro visur skleidė propagandas apie visuomenės pasipiktinimus, būsimas protestuotojų minias ir t.t., kol sueskalavo viską iki Lietuvoje dar niekad nematytų mastų. Tai vat, padarykit sau prielaidą, kad kažkas viena ranka organizavo gėjų paradą, o kita ranka – organizavo jau protestuotojus prieš gėjų paradą. Panašiai, kaip per Kovo 11 eiseną pernai ar tai užpernai – viena ranka kažkas ten apmokėjo kelis vaikinukus, kad tie pašūkautų „juden raus“, o kita ranka – padarė iš to skandalą, tiktai mažesnį. Ir dabar priminkit man, kas ten organizavo interpeliaciją prieš Sekmoką? Ar jau matosi mozaika? 🙂

Tiktai kokie nors požiopliai anarchistai vaizduojasi sau revoliucinę kovą, o idealistiškai nusiteikęs ir realybės nematantis Darius Pocevičius galimai sapnuoja savo politines svajas. O būriai kitų durnelių puikiausiai pasiduoda visokioms provokacijoms, puikiai susiskaldydami į priešingas grupes ir tapdami puikiais įrankiais. Ai, o kokios kontrpriemonės iš valdžios pusės? O ką, nematot? Paklauskit Tomo Čyvo, sužinosit.

Kodėl aš apie tai rašau? Todėl, kad istorinis ciklas tęsiasi apie kokius 20 metų, ne taip jau seniai rašiau apie tai. Plg., Lietuva gavo Nepriklausomybę 1918, prarado 1940 – tai 22 metai, numalšinus pasipriešinimą maždaug apie 1950 (karo periodas permuša vietinį cikliškumą), po 22 metų susidegino Romas Kalanta – tai kitos judėjimo už laisvę bangos kritimas, tačiau dar po poros dešimtmečių mes vėl atgavom Nepriklausomybę.

Tai štai imkit ir pagalvokit, ar Vytautas Landsbergis buvo teisus, šitiek metų kalbėdamas apie Rusijos bei FSB grėsmę arba kokioje stadijoje tas politinis ciklas būtent dabar. Ir kas tai daro. Tiktai nenuvertinkit priešininko.

Knygų mugė

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Cirkelis su ponu Tomu Čyvu

Štai tokį atradau dokumentėlį (jau atleiskite už deminutyvus – nesusilaikau niekaip). Dokumentėlis vadinasi „Dėl galimų žurnalistų Tomo Čyvo ir Rimanto Varnausko padarytų profesinės etikos pažeidimų“ ir yra adresuotas žurnalistų etikos inspektoriui.

Jei norit, pasiskaitykit patys – http://www.prokuraturos.lt/LinkClick.aspx?fileticket=u5U7cr5txpI=&tabid=185

Taigi, viskas dėl poros straipsnių, kur paskelbti jokios ypatingos informacijos lyg ir neatskleidžiantys dokumentai. Gal tik tiek įdomūs, kad pagal juos galime daryti kokių nors išvadų apie Eglės Kusaitės bylos tyrėjų sąmonės procesus bei suabejoti, ar tik nėra taip, kad byla prieš Eglę Kusaitę besanti tokia, kaip čia pasakius… Įdomi.

Bet kas gi gaunasi? Paskelbus tuos porą dokumentų, prokuratūra paskelbia aukščiau minėtame pareiškime, kad, pasirodo (citata):

„Nurodydamas įtariamųjų asmenų vardus ir pavardes, viešai skelbdamas nepradėtos nagrinėti teisme bylos procesinių dokumentų kopijas su duomenimis apie konkrečių kaltinamųjų padarytus veiksmus, žurnalistas pažeidė įtariamųjų nekaltumo prezumpciją„

O dabar spėkit (jei dar to rašto nespėjot perskaityti), kas, pasirodo, vis dar vadovauja bylai? Ogi ne kas kitas, o garsusis prokuroras Justas Laucius, ne taip jau seniai svaidęsis užuominomis apie tai, kad reikia kažkaip bausti tuos, kas drįsta abejoti VSD ar prokuratūros veiklos skaidrumu. Tasai prokuroras, kiek atsimenu, po to viešo pasisvaidymo užuominomis buvo lyg ir nušalintas nuo tyrimo, bet staiga taip įdomiai paaiškėja, kad, pasirodo, ne. Aš čia tik noriu priminti visiems Justo Lauciaus frazę, kurią jau gal kažkas užmiršo:

„Viešas Valstybės saugumo departamento, prokuratūros ir tyrimui vadovaujančio prokuroro dergimas, niekinimas ir žeminimas, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje gali būti nesilaikoma žmogaus teisių, nėra suderinimas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių, dėl to atitinkamai turi būti įvertintas“

Tekstus analizuojantieji turėtų atrasti ryškių struktūrinių-prasminių sąšaukų tarp pirmos ir antros citatos. Štai taip, pertranslaivus man gaunasi: noras, kad teisėsauga dirbtų skaidriai – nesuderinamas su demokratija. O paviešinimas dokumentų, pagal kuriuos galima spręsti, jog kaltinamoji yra nekalta – pažeidžia jos nekaltumo prezumpciją.

Taigi, kokias čia išvadas pasidaryti man iš šito? Gal, pagal aukščiau minėtą prasminę struktūrą – kad, pvz., „teisingumas nesuderinamas su teisėsauga„? Bent jau tokia save neigianti struktūra man lenda, kai bandau žiūrėti į teksto prasmę kiek semiotiškai. Na, tiesiog nepastebiu kitos struktūros. Jau atleiskit, bet nesigauna man čia nieko daugiau įžvelgt.

Aš taip stengiuosi nesidomėti visom tom politikom, tačiau nors pro kur – lenda tai pro šen, tai pro ten visokie cirkai ir cirkeliai. Trumpai tariant, nesinori nei nieko girdėt. Nors imk ir ieškok negyvenamos salos, į kurią galėtum pabėgti.