Mėnuo: gegužės 2011

Monthly Archives: gegužės 2011

Kasos aparatai turguose

Kasos aparatas iš Pripetės, mirusio miesto prie Černobylio atominės elektrinės. Valstybės kontroliuojama apskaita visuose prekybos taškuose - centralizuotos, planinės ekonomikos simptomas, tačiau net ir sovietmečiu valdžia nenuprotėjo tiek, kad kasos aparatus padarytų privalomais turguje prekiaujančioms bobutėms

Kol ponas Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė kleidėja apie kasos aparatus ir kad jų reiks, kol turgaus prekeiviai piketuoja ir badauja, kol iš turgų, kaip sako, tiesiog dingo produktai, prekeiviai ir išvis sustojo prekyba, o valdžiažmogiai kalba apie esą būsimus ekonomikos augimus (ar tik ne 13 procentų žadėjo šiems metams?), o reali biudžeto skylė kaip nesitraukia, taip nesitraukia…

Čia galėčiau priminti visiems gėdingą faktą apie save, kad pats prieš rinkimus į Seimą vertinau konservatorius, kaip vieną iš geriausių pasirinkimų balsavimui. Galiu pasiteisinti tiktai tuo vienu dalyku, kad nuomonę apie konservus pakeičiau, vos pamatęs, ką jie ėmė kliedėt, atėję valdžion. Ir dar 2008, vos pradėjus naktines reformas, tapau vienu iš pirmų ir aršiausių kritikų. Tuo metu mane daug kas plūdo, sakydami maždaug „taigi jie dar nieko nepadarė, kodėl kritikuoji, o jei paaiškės, kad čia teisingi sprendimai?“ Absurdiški sprendimai nebūna teisingais.

Taip, nesąmonių būna daug, bet labai liūdina vienas dalykas – jau pustrečių metų tai tęsiasi, tačiau absurdizmai nesustoja, daromos vis naujos nesąmonės. PSD įvedimas, PVM didinimas, faktinės mokestinės regresijos padidinimas (nors valdžiažmogiai kliedi, esą mokesčiai yra progresiniai, bendras mokestinių apkrovimų pasiskirstymas yra atvirai regresinis). Bet čia aš visgi apie kasos aparatus, o ne apie kažkokias aukštas materijas.

Trumpai tariant, pakalbėjau su vienu labai garbingu žmogum, kuris į politikas nelenda, tačiau su verslo reikalais susijęs taip, kad žino neįtikėtinų niuansų, o reikalus įvardina tokiu neklystančiu tikslumu, kad trumpai tariant, pasako ir viskas. Kaip procesistas. Jis išties ir yra žiauriai patyręs procesistas, vienas iš tų nedaugelio žmonių, į kuriuos žiūriu labai pagarbiai, iš apačios į viršų, tegul ir pažinodamas jau daug metų. Pavadinkim jį ponu R.K. – nes gal jo įžvalgų ir daugiau duosiu kada. Juoba, jau keletą kartų esu davęs ir anksčiau.

Taigi, pono R.K. žodžiais, Maxima kasos aparatų istorijoje niekuo dėta, nors faktas, kad kalbos apie prekybos tinklų ranką ir sklinda. Galimai šios kalbos netgi tikslingai skleidžiamos, siekiant dūmų uždangą paskleist. Viskas, pasirodo, daug banaliau: keli vietiniai kasos aparatų tiekėjai per krizę nusistekeno ir nutarė užsiimti lobizmu. Susimetė, prakrušo protą, kažką pamalonino – štai jums ir įstatymas, be jokių ten prekybos tinklų.

Beje, labai panašiai, priverstinai įstatyminiu būdu kažkada kasos aparatai buvo prastumti ir į kioskus, mikroautobusus ir išvis kur papuola – į tokias sritis, kur tų aparatų neretai nereikia nei verslui, nei valstybei, nei dar kažkam. Išskyrus, žinoma, kasos aparatais prekiaujančias firmas – jos džiaugiasi, kai tokiais priverstiniais būdais tuščioje vietoje sukuriama rinka – ir kasos aparatai parduodami, ir medžiagos jiems, ir priežiūros paslaugos. Beje, kiek žinau, dėl kasos aparatų registracijos tvarkos, kurią nustato VMI, kasos aparatų priežiūros paslaugas norom nenorom turi pirkti visi tų aparatų naudotojai, nes leidžiama įsigyti tik sertifikuotų įmonių platinamus apratus, o šiuos laiks nuo laiko dar reikia ir pertikrinti, etc..

Esminis, papildomas raktinis momentas turgaus prekeivių atveju toks: kasos aparatų įsigijimą kompensuoja valstybė savo lėšomis. Tai reiškia, kad firmos tiekia aparatus, darosi sau biznį, o valstybė apmoka. Kitaip tariant, bene atviriausia valstybinių pinigų išplovimo afera, prakišta, kaip įstatymas. Būtent tas viso šito valstybinių pinigų mokėjimo atvirumas, matyt, daugeliui (ir man irgi) tiesiog pernelyg įžūlus, kad juo išsyk patikėtum. Matyt, iš valdžiažmogių mes vis tikimės, kad jie turės bent jau tiek smegenų, kiek vidutinis Lietuvos pilietis. Kitaip tariant, paprastai mes tikimės, kad bent jau tiesiogiai taip atvirai savo mylimom kontorom valdžiažmogiai pinigų nedalins. Deja, pasirodo, kad dalina.

Tiesa, panašus atvejis nėra pirmas. Vienas iš labiausiai pagarsėjusių – tai tas, kai buvo priburta su vairuotojų mokymo ir egzaminavimo tvarkomis, o labiausiai išnaglėję politikieriai netgi bandė prakišt reikalavimą, kad išvis kiekvienas vairuotojas kas kelis metus privalėtų pakartotinai lankyti kažkokius vairavimo kursus. Tik istorija su kasos aparatais – dar įžūlesnė, o ir kabina ne pavienę, specifinę verslo nišą, o didžiulę verslo sritį, eilinį kartą kirsdama tiems, kas gauna mažiausias pajamas – būtent turgaus prekeiviams ir turgaus pirkėjams.

Net ir durnam aišku, kad jokie ten kasos aparatai mokesčių surinkimo nepagerins, vietinių ūkininkų padėties nepataisys ir didesnės tvarkos neįves. Tarp kitko, mėsos ar kitų maisto produktų kilmę ir taip būtina nurodyti, ja prekiaujant (tai susiję su sanitarijos reikalais), tad bangos apie visokius mėsos importus iš Lenkijos ar pan., kuriais užsiima prekeiviai – tai tik dūmų uždanga – kasos aparatai to niekaip neįtakoja. T.y., visas buzas – tiktai tam, kad užslėpti bajeriuką, per kurį verslui sumokami valstybiniai pinigai.

Jūs mano brangieji, o aš jūsų laureatas

Kaip jūs manote, kas čia pavaizduotas? Taigi čia mane pasirinko, kaip emblemą!

Šią atmintiną dieną, kai viskas taip gražu, ir jūsų gyvenime puikus įvykis – jūs skaitote mano blogą, aš jums pranešu svarbią naujieną, kurią dabar turite labai atidžiai ir sąmoningai perskaityti. Ir labai sąmoningai sureaguoti į ją.

Jūs čia negalvokit, kad jūs čia šiaip sau atėjot ir perskaitot kažką. Jei jau atėjot, tai dabar vadinasi, kad įkliuvot į mano klastingas pinkles. Nes jau ir garsusis PoKo.lt , kuris skamba beveik, kaip PoPo.lt, kadangi ten protingi žmonės viską organizuoja, tai jie ėmė ir įvertino mane, kaip patį kiečiausią ir garsiausią blogerį ant visos Lietuvos.

Įsivaizduokite, žiurkėnas-blogeris yra kietesnis už visus žmones, kurių čia priviso taip, kad trukdo ir gatve praeit. Ir pabandykit dabar pasakyti, kad aš nors kada nors būnu neteisus, kad ir kaip nusišnekėdamas.

Štai šitaip siaubingas Rokiškis nukanda jo nepalaikinusį pirštą (paveikslas nutapytas aštria adata tiesiai ant gyvo žmogaus kūno, kad abejonių tikrumu nekiltų niekam)

Taip kad dabar nedelsdami imkit ir spauskit mygelį su užrašu „Like“ ir patapkite staigiai mano Facebook fanais, o jei nepatapsit, tai sužinosiu ir bus prastai. Ir pirštus, kurie to mygelio nespaudė, nukąsiu tiesiog. Nes štai toks aš esu blogas, piktas ir baisus.

Štai mano Facebook palaikinimo mygtukas, kurį paspauskite ir tada aš tapsiu jūsų dvasios vadovu, tuo didžiuoju Guru (nesvarbu, kad aš mažas, aš užtat labai stiprus), kuriuo jūs vadovausitės:

Spauskite mygtuką iškart ir nedvejodami, spauskite dabar ir viskas, paimkite savo pelę (pelę, žiurkikę!), nusitaikykite ir paspauskite laikinimo mygelį!

Taip kad jei jau dabar palaikinote, tai galit dabar manęs jau nekęsti, tai nat8rali nugalėtųjų reakcija, nes dabar jūs esat mano fanai ir dvasiniai vergai. Ir jei manęs dabar nekenčiate – reiškia, kad bijote. Bijokite manęs, nes visi žino, kad manęs reikia bijoti. Labai gerai, kad bijote – bijokite kuo labiau. Nes jei bijote, tai reiškia, kad gerbiate, labai smarkiai gerbiate. O jei gerbiate, tai reiškia, kad mylite. Kuo daugiau nekenčiate ir bijote, tuo daugiau gerbiate ir mylite. O jei mylite, tai reiškia, kad visur dabar laikinkite, šarinkite ir platinkite mane.

Ir dar visiems draugams pasakykit, kad jei nepalaikins, tai Rokiškis visus pirštus nukandžios. Ir prižiūrėkite griežtai ir primygtinai, kad irgi palaikintų! Jei nepalaikins, tai suteikiu jums privilegiją nukąsti manęs nepalaikinusius pirštus!

Tai čia ir yra šita svarbi naujiena, kurią visi turėjot perskaityti. Taip kad dabar jei dar nepalaikinot, tai staigiai mane palaikinkit. Ir tapkite mano amžinais fanais.

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Dar visokių tautinių ir netautinių spalvų, pagal vėliavas

Jau kai parašiau apie spalvas, tai liaudis kad pasiuto, kad pasiuto… Žydra mat visiems esą patinka, o ruda esą nepatinka. Kai kurie pablūdėliai netgi apkaltino mane kažkokiomis valstybės išdavystėmis ar tai kažkuo panašiu, mat aš truputį pabandžiau išvesti kokia vidutinė Lietuvos vėliavos spalva – tąkart gavosi kažkokia žalsvai ruda. Nors tas ir šiaip akivaizdu, kad ruda spalva Lietuvoje labai mėgstama, aš ir pats ją mėgstu. Tai gintaro, žemės, rugių, pajūrio smėlio ir rudens spalva.

Na, bet kadangi visokių pridūrkų esama, tai neverta stebėtis, kad tokie baisiai pasipiktina. Šiaip jau būna ir tokių, kurie mane fašistu, komunistu, LLRI veikėju, Kubiliaus pakaliku, Paleckiuko propagandistu ar dar visaip vadina. Tai čia kad visos tautos būtų lygios, truputį dar duosiu vėliavų, kurias galima bus palyginti su Lietuvos vėliava:

Rusijos vėliava ir spalvos

Rusijos vėliava, spalvos išmaišytos dešinėje

Štai, pavyzdžiui, Rusijos vėliava – balta, mėlyna, raudona. KPŠ, jūs pasakysit, kas čia dabar per Kedžio spalvos atspalviai išlenda? Nežinau – štai, ką aš jums atsakysiu. Nežinau, iš kur tie atspalviai, gal iš Rusijos.

Raudona akivaizdžiai susimaišo su mėlyna, duodama tokią violetinę spalvą, kuri atskiedžiama balta. Štai ir gauname beveik pačią tą spalvą, kuria buvo nuspalvintas A+A Drąsiaus Kedžio megztukas, tapęs tokiu ryškiu ženklu (nors tai ir atrodo keista, mąstant paprastai, bet bendruomeninės pasąmonės keliai – nesuvokiami).

Sąmokslo teorijos lenda, ar ne? Tai jau ne kitaip, kad tiktai taip.

Čia dar galim prisiminti, kad mėlyna, balta, raudona – tai išties liberté, égalité, fraternité, kitaip tariant, laisvė, lygybė, brolybė, atėjusi iš prancūzų revoliucijos, bet kad keisti istoriniai Rusijos paradoksai čia viską verčia aukštyn kojomis, tad viską suprasti reiktų greičiau priešingai.

Continue reading →

Eglė Kusaitė ir truputis kontekstinės analizės

Prisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).

Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.

Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.

Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..