Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Bitė traukiasi iš pardavimų valstybei

Jau rašiau šį bei tą apie Omnitel ir Tele-2, jų požiūrius į verslą ir taip toliau. O kažkodėl berods taip ir neparašiau apie tą GSM tiekėją, kurio paslaugomis aš ir naudojuosi. Naudojuosi, nors kadaise norėjau pabėgti. Bet man pasiūlė gerą kainą ir aš pasilikau, nes neturiu didelių skrupulų. Taip, aš esu Bitės klientas ir galite dabar iš manęs juoktis.

Visai šviežia (bet daugumos jau girdėta) naujiena apie Bitę: šita kontora padarė vieną iš nuostabiausių dalykų, kokius tik galėjo susigalvot koks nors nevykėliškas vidurinės grandies vadovas, beieškantis pasiteisinimų savo veiklos neigiamiems rezultatams. Bitė pareiškė, esą Centrinės Perkančiosios Organizacijos pirkimai yra kažkokie ten ydingi, todėl ji daugiau nedalyvaus konkursuose. Ir tai, kiek suprantu, pagal juos reiktų suprasti, kaip kažkokį ten Bitės protestą prieš kažką.

Išties čia nėra ką nei kalbėt: kai valstybė perka ryšio paslaugas per CPO, tų pačių paslaugų kainos nukrenta maždaug 3-5 kartus. Primeskit, ne kokiais nors 3-5 procentais, kas jau ir taip gali būti reikšminga (jei kokių nors paslaugų nuperkama už 100 milijonų, tai 3-5 procentai reiškia sutaupytus 3-5 milijonus), o 3-5 kartus. Nuo 11-16ct/min iki 3-4ct/min.

Taigi, čia galim ir kitą reikalo pusę primesti: jei kainos gali būti sumažintos 3-5 kartus, tai kiek iš to uždirba operatoriai? Ogi taip ir paskaičiuokime: matomai, du trečdalius ar netgi keturis penktadalius pirkimų sumos gali sudaryti pajamos iš perteklinių pardavimų, kitaip tariant – iš šešėlinio biudžeto. Čia, sakyčiau, turėtų būti labai smagus bizniukas. Aš irgi tokio bizniuko norėčiau. Ypač, kai tame bizniuke, darant necentralizuotus pirkimus, pasirinkimas būna padaromas pagal tokius nuostabius kriterijus, kaip, pvz., nuolaidos dydis (taip, jūs neapsirikote, nuolaidos dydis). Čia juk fantastiškos galimybės – nustatai paslaugų kainą 1000 litų, padarai nuolaidą 500 litų, ir tada laimi prieš konkurentą, kuris siūlo tą pačią paslaugą už 50 litų. Nes juk pasiūlyta nuolaida didesnė.

Neimčiau domėn Bitės atstovų aiškinimų apie menamus technologinius ar aptarnavimo kriterijus. Tie kriterijai, kurie yra ne makaronų pobūdžio, yra išmatuojami labai aiškiais parametrais. Interneto ryšio pralaidumas, helpdesko darbo laikas, naujų numerių užsakymo įvykdymo laikas, etc. – tų parametrų daugybė. Jei perkančiąjai organizacijai tai aktualu, per CPO ji gali tokius reikalavimus įvardinti be problemų. Problema čia yra kitur: Omnitel turi geresnį helpdeską, o kiti dalykai pirkėjams neturi reikšmės, todėl jie už tai mokėti nesiruošia. O neišmatuojamų kriterijų bei visokių makaronų nelieka, kai perkama per CPO.

Seni mobilūs telefonai

Čia šiaip dėl grožio iliustracija. Atgyvenę telefonai nesugeba daryti tai ko reikia arba taip, kaip reikia. Jų gamintojai, aišku, gali teisintis, kad pirkėjai kalti, nes nesupranta, nori neaišku, ko, remiasi vien kaina ir taip toliau, todėl rinka yra ydinga ir jie su triukšmu atsisakys pardavinėti tuos telefonus, kuriuos kažkodėl žmonės šiukšlių perdirbimui priduoda.

Beje, grynai iš asmeninės patirties: pats nepastebėjau, kaip man plane Bitė įkišo kažkokį fufelį apie informavimą apie praleistus telefono skambučius. Ir kaip jūs manote, koks rezultatas? Pasirodo, tie beprasmiai SMS, kuriuos kartais dabar gaunu, man nei velnio nereikalingi, kainuoja kiekvienas kažkokią neadekvačią sumą, o atsisakyti jų nežinau per kur. Visa laimė, kad dažniausiai telefonas būna įjungtas, todėl tokių SMS būna nedaug. Bet man tai daug pasako apie tai, kas pagal Bitę yra jų technologinis pranašumas.

Taigi, nenuostabu, kad Bitė traukiasi iš šio reikalo – per CPO tiesiog nesigauna kažkokių ten bajeriukų su visokiais nerišlumais daryti. Aš jų vietoje irgi pasitraukčiau, nes kur gi čia konkuruot. Juk nesigaus parduoti už keturgubą kainą – tai koks gi čia pelnas?

Man čia įdomus kitas momentas: Bitė, atrodo, negalvoja, ką sako tas jų rėksmingas pareiškimas apie pasitraukimą. Man, kaip jų klientui, jis sako du dalykus: viena vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Tele-2, antra vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Omnitel. Nes Omnitel kažkokiu būdu visgi išsilaiko tuose viešuose pirkimuose. Ir Tele-2 tenai irgi jau kažkaip nosį įkišo. O Bitė užtat traukiasi, rėkdama spaudai apie kažkokias ydas. Ir dar trečią dalyką man tai sako: su PR pas Bitę labai nekokie reikalai.

Aišku, visada klientas kaltas, kai pardavėjui parduoti nesiseka – tai toksai dėsnis tiesiog, jis veikia visur ir visada. Klientas kaltas, kai kainos nori mažos ar paslaugų gerų. Klientas kaltas ir tada, kai nenori pirkti visokių jam nereikalingų nesąmonių. Čia visada kliento kaltė. Tai ydingi klientai, viskas per juos blogai.

Edward Deming: 7 mirtinos ligos, kurios gali sužlugdyti bet kurią įmonę

Edvardas Demingas (Edward Deming) suformulavo ir tipiškiausias vadybos problemas – mirtinas ligas, nuo kurių įmonės tiesiog žlunga. Ligos ir bėdos – tai nėra toks jau velniškai naudingas dalykas, kai nagrinėji vadybos optimizaciją, tačiau jos visada puikiai demonstruoja priežastingumą. Būtent tas ligas tirdami, galim pamatyti, kokios valdymo blogybės išlenda ir, pamąstę, galim suprasti, kaip anksčiau minėti 14 Demingo kokybės vadybos principų padeda tas blogybes eliminuoti, kodėl tie principai yra reikalingi. Jie reikalingi tam, kad įmonės galėtų pagyti nuo mirtinų ligų.

Maliarinis uodas

Pradžioje atrodo, kad įmonės darbo sutrikimai - tai tik kažkokios smulkmenos, uodo įkandimas. Bet paskui paaiškėja, kad uodas buvo maliarinis, įmonę ima krėsti tikra karštligė, su būdingais vadybiniais kliedesiais ir kitais simptomais. Viskam progresuojant, įmonė jau tik guli, prakaituoja ir smirda, o galų gale - miršta nuo mirtinos ligos.

Aš jau esu rašęs kažkokių pavyzdžių apie blogiausią praktiką (kuri yra priešingybė geriausiai praktikai), tačiau čia bus ne šiaip kokie blogiausios praktikos pavyzdžiai, o rimti apibendrinimai. Tiesa, neužmirškim, kad bėdos, skirtingai nuo geriausių praktikų, varijuoja, jos skiriasi ir priklausomai nuo laikotarpio, ir priklausomai nuo to, kokioje šalyje jos pasireiškia – problemų pati esmė yra ta, kad jos asisteminės. Bet giluminės įvairių įmonių bėdos visvien daug kuo panašios, tad apie šitai – visa šiandienos tema.

Continue reading

Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading

Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Continue reading