Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading →

Imigracija fail

Airių emigracija

XIXa. karikatūra apie emigraciją: žmonės migruoja ne todėl, kad nori remti kažkokią valstybę, o tik todėl, kad nori laimingai gyventi.

Vakar parašiau apie realias demografines tendencijas. Šiandien truputį apie tai, kodėl imigracija iš principo negali tapti priimtinu sprendimu Lietuvai net teoriškai, o ypač kai vaikų gimsta mažiau, nei yra suaugusiųjų*. Tai labai paprasta, net nesigilinant į tyrimus, pasekmes ir t.t.. Tėra trys pagrindiniai scenarijai, kurie verti nagrinėjimo (tarkim, vietinių gyventojų skaičius yra mažėjantis, dėl to ir yra imigracijos poreikis):

  • Imigrantai su gimstamumu, lygiu vietiniam. Jeigu bendras vietinių gyventojų skaičius mažėja, o imigrantų reikia vis daugiau ir daugiau, tas imigrantų poreikis tik stiprėja, net nepaisant imigracijos. Pasekmė – ganėtinai greitai imigrantai ima dominuoti, o vietiniai gyventojai yra priverstinai asimiliuojami imigrantų srauto, tačiau demografinės ir iš to kylančios ekonominės problemos neišsprendžiamos, nes gyventojų kiekis visvien mažėja.
  • Imigrantai su gimstamumu, mažesniu už vietinį arba su ribojamu imigracijos laiku (laikinai įvežama darbo jėga). Scenarijus gaunasi toks, kad vietiniai gyventojai po truputį miršta, mažėja, imigrantų poreikis mažėja, o galų gale ateina tiesiog demografinis kolapsas.
  • Imigrantai su gimstamumu, didesniu už vietinį. Imigrantai suvažiuoja, dauginasi, kaip triušiai, todėl (bet tik su sąlyga, kad realiai smarkiai dauginasi) išsprendžia demografines bei darbo jėgos trūkumo problemas, o vietiniai gyventojai asimiliuojami ypatingai greitai, t.y., pats pirminis valstybės pagrindas (vietiniai gyventojai) yra panaikinamas.

Jei panagrinėsim visus tris scenarijus, pamatysim, kad nei vienas iš jų neišsprendžia esminės problemos, kuri kyla valstybei, t.y., tam tikrai gyventojų visumai: pirmu atveju problemas tiktai pristabdo, antru atveju nieko neišsprendžia išvis, trečiu atveju – tampa Trojos arkliu, suėdančiu problemų sprendėjus. Bet tai ne viskas. Įdomumas yra dar didesnis – esminiame faktoriuje, kuris nustato scenarijaus baigtį.

Continue reading →

Žygimantas Mauricas: keli metai pasiruošti dienai P

Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.

Žiguli mašina

Čia Žiguli mašina, kuri buvo specialiai man (na, gal ne vien man, bet čia jau smulkmenos). Tarp eilučių tai reiškia štai ką: panašiomis, tik visai nerestauruotomis, o supuvusiomis mašinomis mes Lietuvoje važinėdavom prieš 20 metų. Jei ir toliau taip eis su demografija, tai galėsim džiaugtis, jei panašaus lygio mašinomis, tegul ir nerestauruotomis ir supuvusiomis, galėsim važinėti po 20 metų.

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Continue reading →

Monstrinė katė, kaip sąmokslo simbolis

Vienok gi katės rengia sąmokslus kartais, staiga įtraukdamos žmones į kažkokias masoniškas ložes, kur nei nesuprasi, tad štai jums kunda-lakunda šviečiantis pavyzdėlis: anoji, sukūrusi neįtikėtumo spindulį savo kilogramais dvasios, truktelėjo mane sąmokslų liūnan, taip netyčiom kitądien pranešusi, kas ten dvasingumu puošia Vilniaus gatves, o ir šiaip visokių ten atradimų pabėrusi – pradedant chtoninės praeities ieškotojais, anokiu gyvatišku Koboldu, kadais jau susidurtais pora pipirų, vienu kalbančiu žvėriu, ir dar keliais personažais, jau nekalbant apie patį Mokytoją. Žinoma, ne pati savimi, o šeimininko lūpom bylojo, katras autoriteto turi dvigubai daugiau, nei toji – gramų, padaugintų iš gyvenimo, Visatos ir visko, lyg jau šunio koja čia niekuo dėta būtų. Trumpai tariant, užsivilkau masonišką rūbą, iš katro, sako, jie vieni kitus atpažįsta.

Sąmokslinė dvasingumo katė

Kitiems gi belieka atspėti dvasingumo svorį.

Respublikos atsakas į Dainiaus Radzevičiaus iššūkį

Vilkas vilioja Raudonkepuraitę internetais

Internetai - baisus daiktas, siaubingas globalizacinis sąmokslas jus čia suės gyvus!

Sako, kad ponas Vitas Tomkus, gal pasiskaitęs Commonsense.lt pasiūlymą, matyt nutarė bylinėtis ne su Dainiumi Radzevičiumi, o su norvegų Aftenposten – matyt, irgi reikalaus, kad šie paneigtų WikiLeaks 🙂

Nors jau anksčiau rašiau apie situaciją, bet dabar Respublikos poziciją, mano manymu, puikiai ir koncentruotai išreiškia vienas trumpas paties Vito Tomkaus pasažas apie tai, kaip globalistai (matyt koks nors žydomasonų bei iliuminatų sąmokslas) naikina Lietuvos spaudą – būtent šitą sau leisiu pacituoti:

Tuo tikslu globalistai ir verčia mūsų valdžią vis labiau finansuoti visuomenės kompiuterizavimą ir apkrauti mokesčiais lietuvišką spaudą, kurią gana sunku sukontroliuoti. Kadangi iki šiol Lietuvos spauda dar tebekvėpuoja, imamasi dar drastiškesnių žingsnių: uždaromos bibliotekos, pašto skyriai, spaudos kioskai, kad tik Lietuvos gyventojai kuo greičiau prisijungtų prie globalaus interneto tinklo, kurį valdo tie, kurie kuria programas ir valdo informacijos saugyklas – serverius.

Kaip matom, serveriai, programos ir internetai žudo laisvą žodį, o laisvės būtinoji salyga matyt – neturėti kompiuterių bei Interneto, nes tik spauda leidžia atsilaikyt prieš globalistų kėslus. Taip ar anaip, galim neabejoti vienu dalyku: buzas, kuris nuėjo per blogosferą ir spaudą, suneramino kai kuriuos žiniasklaidos veikėjus. Akivaizdu, kad jie mato, kas vyksta, tik žinoma, iš savo varpinės.