Tag Archives: I Pasaulinis karas

Apie cheminio karo taktiką

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Continue reading →

1939-1945: niekada daugiau mes nenorime karo

Gvardijos juostelė ilgai buvo naudojama, kaip sovietų pergalės prieš nacius simbolis. Atkreipkite, beje, dėmesį – SSRS pergalės prieš III Reichą, o ne šiaip nacistų sutriuškinimo. Dėl to, beje, ir švenčiama Gegužės 9, o ne Gegužės 8, kai naciai kapituliavo. Taigi, neužmirškime, kad II Pasaulinį karą kariavo daugybė šalių, o ne tik šios dvi.

Kariavo ir Lietuva, tapusi viena iš pirmų valstybių, kurias užpuolė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Tiesa, kažkaip atseit taikiai – ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu naciai atplėšė Klaipėdos kraštą (primena Rusijos agresiją Kryme, tiesa?). Lietuva nuo nacių nukentėjo labai skaudžiai – prisiminti galime ir Ablingos tragediją, ir Pirčiupius, ir daugybę nužudytų žydų, lenkų, o ir tų pačių lietuvių. Nacių režimas buvo siaubingas.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Nacių režimą sunaikino daugybė šalių. Ir tos, kurios buvo užgrobtos, priešinosi partizaniniu judėjimu, ir tos, kurios kariavo įprastą karą. Jei bandysime tas šalis išvardinti, gausis beveik visos Europos valstybės.

Deja, kai kam norėtųsi įsivaizduoti, kad kariavo tik Rusija. Netgi ne šiaip SSRS, o tiktai Rusija ir viskas. Kažkokie Kremliaus ideologai sovietinę gvardijos juostą 2005 metais pervadino Georgijaus juostele (beje, ne švento Georgijaus, kaip cariniais laikais) ir surengė akciją, skirtą rusiškumui stiprinti. Pagrindiniais organizatoriais buvo fašsituojantis judėjimas „Naši“ (labiausiai visiems žinomas iš riaušių Taline), Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, jos komsomoliškas filialas „Molodaja gvardija“ ir Rusijos žiniasklaidos korporacija „RIA Novosti“, šiuo metu garsėjanti kliedesiais apie Ukrainos įvykius.

Taigi, dar nuo to laiko gvardijos juosta ėmė prarasdinėti sovietinę karo prasmę, o vietoje to – gauti naują, nacistinio pobūdžio potekstę – „Rusija – aukščiau visko“. Po truputį vis labiau, labiau, kol galų gale, jau šiemet, pamatėme visai naują reiškinį: Georgijaus juostelė tapo ženklu, identifikuojančiu Rusijos okupacines pajėgas, jų specialiuosius dalinius, žmonių žudikus ir agresorius.

Kažkada panašiai pasikeitė svastika: pradžioje buvusi laimės, gėrio, gyvybės simboliu, šioji ėmė simbolizuoti šlykščiausius nusikaltėlius. Taip dabar keičiasi toji gvardijos juosta, tapdama Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu.

Todėl mums reikia kito simbolio. Tokio, kuris primintų apie visus žuvusius, apie visus nužudytus, apie visus kareivius ir civilius, kurie prarado gyvybes. Simbolio, kuris primintų apie milijonus mirčių. Simbolio, kuris primintų apie tai, kad karas – tai ne pergalės, o mirtys. Mirtys, kraujas ir lavonai. Tai yra tikras karo veidas – žvelgiantis į dangų aklomis numirėlio akimis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas - kraujas ir mirtis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas – kraujas ir mirtis.

Todėl aš siūlau visiems prisiminti, kas yra karas. Ir įsisegti raudoną aguoną. Tokią, kokią britai segasi, prisimindami I Pasaulinio karo aukas. Tokią, kuri kaip kraujo dėmė ant peršautos krūtinės. Kad neužmirštume viso to siaubo, kuris išties yra karas.

Ukrainiečiai dizaineriai Sergiy Mishakin ir Tetiana Borzunova (3Z Studio) jums sukūrė simbolį, kuris primintų. Ir šis simbolis yra neutralus. Jis primena žmones, kurie žuvo, o ne tuos, kas atstovauja kažkokią ideologiją. Prisiminkime praradusius savo gyvybes. Paspauskite ant paveiksliukų – jų rezoliucija čia kaip reikiant didelė. Adaptavo Lietuvai vienas anoniminiu likęs puikus žmogus.

Beje, protingai apie tą patį rašo kaimyniniame bloge esantis ponas Remigijus Šimašius. Irgi paskaitykite.

Politiniai ciklai, besikartojantys kas 25 metus

Kas kažkiek laiko vis kartojasi ir kartojasi tie patys įvykiai. Įvykiai, kurių mums visai nesinorėtų, nes nieko gero juose nėra. Istoriniai ciklai, su vis kylančiais karais ir konfliktais. Tie ciklai atsiranda dėl prastos atminties: maždaug per tiek metų užauga nauja žmonių karta, kuri ima gimdytis vaikus. Vaikai užauga ir neatsimena, todėl nebijo ir nesiruošia. Kiti gi užauga ir nekenčia, tapdami karo kurstytojais ar penktakolonininkais.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.

Lygiai taip pat per tiek metų pasikeičia ir politikų kartos: tie, kas pergyveno karą, nueina praeitin, o tuo pačiu praeitin nueina ir jų patirtis apie tai, kaip lengvai gali kilti karas. Į tų politikų vietą ateina nauji – vieni iš šių nemato karo grėsmės, kai ji kyla, o kiti tuo tarpu serga revanšizmais ir galvoja, kad karas tėra pergalinga eisena. Tie politikai neatsimena įvykių, nes nors istorija ir moko, nieko ji neišmoko.

  • 1914 metai. Prasidėjo I Pasaulinis karas. Įvykiai, nuo kurių viskas prasidėjo, buvo lyg ir pakankamai riboto masto – kokio tai erchercogo žmogžudystė. Austrija-Vengrija po to paskelbė karą Serbijai, o tada viskas ir įsisuko, nes į karą ėmė jungtis visi, kas papuola. Greitai Europa pamatė tokias žmonių skerdynes, kokių negalėjo net įsivaizduoti.
  • 1939 metai – kaip tik 25 metai po I Pasaulinio karo. Prasidėjo įvykiai, baigęsi tuo, kas vėliau pavadinta II Pasauliniu karu. Sudetai, Klaipėdos kraštas, Molotovo-Ribentropo paktas, Vokietijos ir SSRS įsiveržimas į Lenkiją, Baltijos šalių okupacija, o galų gale – skerdynės, savo mastais pralenkusios netgi I Pasaulinį karą.
  • 1962 metai, Kubos raketų krizė (branduolinė Karibų krizė), kurią objektyviai vertinant, galėtume tarti, kad tai buvo neįvykusio III Pasaulinio karo pradžia. Žmonija atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Matyt susivokę, kuo viskas gali baigtis, Politbiuro nariai 1964 nušalino Nikitą Chruščiovą ir konfliktas peraugo į ilgą Šaltąjį karą. Tikras karas neįvyko, tačiau apie 1964 pasauliui pasidarė aišku, kad vienintelis atsakas Sovietų Sąjungai – tai neribotas karinės galios auginimas.
  • 1989 metai, kaip tik 25 metai prie to posūkio, kurį aukščiau minėjau. Varšuvos pakto byrėjimo pradžia, o tuo pačiu – ir krizės Sovietų Sąjungoje pradžia. Mes laimėjom. Jau po poros metų SSRS subyrėjo į gabalus. Atrodė, kad galų gale viskas baigsis, nes teroro imperija žlugo.
  • 2014 metai, dar 25 metai po aukščiau minėtos datos. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą.

Mes to norime ar nenorime, tačiau Rusijos karinė galia auga, agresyvumas auga lygiai taip pat. Įsiverždamas į Ukrainą, Vladimiras Putinas paskelbė kažkokius „antiteroristinius“ mokymus, kuriuose dalyvauja ir kosminė kariuomenė – tenai taip vadinami daliniai, atsakingi už Pasaulio pabaigą, tarpžemynines branduolines raketas. Vladimiro Putino nesiskaitymas su pasauliu tampa neribotu, o ir jis pats ne taip jau seniai viename iš pareiškimų spėjo pripažinti, kad Šaltasis karas prasidėjo vėl – apie tai bene pirmu Lietuvoje ėmė kalbėti Vytautas Landsbergis. Taip, tai naujo Pasaulinio karo pradžia. Tikėkimės, kad visgi tik Šaltojo karo pradžia.

Atsimenate, kaip 1939 naciai ir bolševikai gabalais draskė Lenkiją? Tuo metu platintas Viačeslavo Molotovo pareiškimas apie Lenkiją buvo praktiškai toks pat, kaip Rusijos pareiškimai apie Ukrainą – esą valdžia tenai kokia tai neteisinga, nesuvaldanti kažko, o sovietinė kariuomenė kažką apgins, nes kitaip gali būti chaosas. Rusijoje šiuo metu jau rengiamos valdiškos demonstracijos karo palaikymui, o Internete įvedama cenzūra – nuo šios dienos visi tenykščiai blogeriai privalės registruoti savo puslapius. Kad nerašinėtų internetuose ko nereikia.

Lietuvoje irgi jau matome įvykius – penktakolonininkai ima veikti pilnais pajėgumais. Visokie iš šiknos išlindę politikos apžvalgininkai skelbia, kad Rusija neturi Ukrainoje jokių interesų ir nieko ten nedaro, kai kurios politinės šiukšlės jau skelbia pas save feisbukuose palaikymą Rusijai, dar kitos atliekos protestuoja prieš vienintelius Lietuvos saugumo garantus – Europos Sąjungą ir NATO. Rusijos propagandinė mašina dirba pilnais tempais – ir apmokami komentatoriai per visokius proksius (tokie, beje, jau ėmė eiti ir pas mane į blogą), ir Rusijos televizijų pilamas absoliučiai neadekvatus propagandinis mėšlas, ir absurdiški Rusijos ambasadoriaus kaltinimai Lietuvai dėl karo Ukrainoje. Pats muša – pats rėkia.

Prisiminkim, kad ir apie Sausio 13 tie atmatos taip rėkia, kad savi šaudė į savus. Ir lygiai taip pat rėkia apie Ukrainoje nužudytus protestuotojus, kuriuos Berkut ir neaiškios kilmės snaiperiai šaudė – beginklius. Nors tas beginklių žmonių žudymas buvo nufilmuotas, Rusijos propagandai tai nei motais – jie irgi rėkia, kad ten esą savi šaudė į savus. Rusijos propaganda nesiskaito su niekuo, jų tikslas tik vienas – ne pateikti kokias nors naujienas, o jas imituoti, plaunant smegenis žmonėms. Kad būtų užauginta kuo daugiau putinizmo rėmėjų, kad būtų užčiauptos burnos bet kam, kas turi sveiko proto.

Mums lieka tik melstis, kad karas bus panašus į Šaltąjį. Ilgas, kankinantis, tačiau vykstantis kažkur kitur, o ne pas mus, neužkabinantis tiesiogiai NATO šalių. Ne branduolinis, ne tiesioginiais kariniais veiksmais vykdomas, o kažkoks kitoks karas. Tačiau viltis – durnių motina. Rusijos karinės bazės – čia pat, kitoje Nemuno pusėje, propagandinės Rusijos TV transliacijos – kiekviename televizoriuje, o penktakolonininkai – aplinkui mus.

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading →

Arabiški režimai, kaip nacizmo ir komunizmo tąsa

Seniai užmirštas reikalas – su kuo draugavo Adolfas Hitleris Artimuosiuose Rytuose. Kas nors atsimenat? Ar atsimenat, kad II Pasaulinio karo metais Sueco kanalas buvo strateginis taškas, o Irano nafta jau buvo tapusi kritiniu dalyku, dėl kurio kovojo Sąjungininkai ir Ašis?

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Haj Amin Al Hussejni ir Adolfas Hitleris

Viskas prasidėjo dar prieš I Pasaulinį karą, kai Vokietija susidraugavo su yrančia Osmanų (Otomanų) Imperija. Ta pačia, kuri buvo Vokietijos pusėje prieš Rusiją. Ta pačia, kuri pirma pasaulyje įvykdė organizuoto nacionalinio genocido aktą, išžudydama apie pusantro milijono armėnų, taip pat sulyginamą skaičių asirų ir graikų. Žmones tiesiog varydavo į dykumą, be vandens ir maisto, tam, kad jie mirtų sekinančioje kelionėje. Osmanų imperijos valdomose žemėse gyveno ir daug žydų, ypač Palestinoje.

Continue reading →