Jiang Quing, apie 1935 metų nuotrauka
Jiang Qing (Dar kartais užrašoma pagal rusišką transkripciją, kaip Czian Cin, o teisingiausia užrašyti gal būtų – Čiang Čing?), netalentinga, tačiau nepaprastai ambicinga kinų aktorė ir gražuolė, dar visai jaunute būdama (vos 18 metų) visai kvankštelėjo ir susidėjo su komunistais.
Kelis metus prakomunistavusi, darydama aktorės karjerą ir ar tik ne du kartus susituokusi (berods, su dviem vyrais vienu metu, paraleliai?), galų gale susitiko anokiu Mao Zedong (lietuviškai gal labiau žinomu, kaip Mao Dzedunas), su kuriuo irgi susituokė, vėl nenutraukdama ankstesnės santuokos. Trumpai tariant, kažkokia čia keista istorija su seksualiniu pagrindu gavosi.
Suimta 1976, praėjus keliems mėnesiams po Mao mirties, o 1981 nuteista mirties bausme už bandymą uzurpuoti valdžią, kažkokius partinės politikos iškraipymus, menininkų persekiojimus ir pan., vėliau bausmę sušvelninant į kalėjimą iki gyvos galvos. Pasikorė kalėjimo ligoninės tualete 1991, panašiai, kaip kokia Ilse Koch.
Vienas iš įdomių dalykų kaltinime buvo tas, kad Jiang Quing įsakiusi savo surinktam patikimų chunveibinų būriui Šanchajuje daryti kratas rašytojų ir aktorių namuose, konfiskuojant ir naikinant visus dokumentus, galinčius atskleisti jos užsiėmimus tais laikais, kai ji dar aktoriavo prieš japonų invaziją į Kiniją 1938. Duomenų naikinimas paprastai nepadeda išsaugoti paslapčių – banalus ir įtikinamas gandas sako, kad ji buvo tiesiog prostitutė. Kaip ir jos pačios motina, tik brangiau apmokama.
Ta pati gražuolė kitu rakursu
Gal būt Jiang Quing ir nebuvo atvira psichopatė, kaip Ilse Koch ar Madame Max Adolphe, tačiau jai aiškiai buvo ne visi namie. Šita isteriška boba dar jauna būdama pagarsėjo visokiomis paranojomis, tačiau peržengus menopauzę, nukvako galutinai – saujomis gerdavo raminančiuosius ir migdančiuosius, laikydavosi savo išrastų dietų, nuolat kamuodavo daktarus dėl išsigalvotų ligų, buvo atvira hipochondrikė.
Kadangi paukščių čiulbesys ir cikadų čirpimas jai trukdydavo susikaupti ar užmigti, ji liepdavo juos vaikyti iš namo, kuriame gyveno, kiemo. Ir jei dar galima įsivaizduoti, kaip personalas vaikydavo paukščius, tai pabandykit primest, kaip jiems tekdavo vaikyt cikadas – vabzdžius. Aišku, nuodyti tų cikadų ponia neleisdavo. Nes bijodavo, kad ją pačią nunuodys. Ir žinoma, nuolat atrasdavo sąmokslus, dėl kurių ją prižiūrinčios darbuotojos laiks nuo laiko pakliūdavo į konclagerius. Vienas iš populiariausių sąmokslų būdavo bandymas ją numarinti, reguliuojant temperatūrą namuose: ponia Mao reikalaudavo, kad temperatūra visad būtų nustatoma dešimtadalio laipsnio tikslumu, o bet kokį nuokrypį suprasdavo, kaip pasikėsinimą.
Kairėje - Mao Dzedunas, dešinėje - jo sarginis šuo (taip ji pati save įvardino). Gal tiksliau būtų pasakyti, kad sarginė kalė. 1946 metai.
Jiang Quing vykdytos kultūrinės revoliucijos metu 1966-1976 (ypač – 1966-1969), Kinijoje, kaip spėjama, buvo nužudyta mažiausiai 400 tūkstančių žmonių. Kai kurie šaltiniai pateikia skaičius, siekiančius net 20 milijonų, nors labiausiai įtikėtina – maždaug 1-3 milijonai žmonių. Tikslaus skaičiaus pasakyti niekas negali iki šiol – gyventojų surašymai daugybę metų nebuvo vykdomi, šokinėjo gimstamumas, vis dar jautėsi Didžiojo Šuolio pasekmės, etc., o kiniška valdžia iki šiol viską laiko pakanmai gerai įslaptinusi.
Galim prisiminti tik tokį faktą: net stalininėje SSRS nebūdavo viešai pripažįstami kankinimai, tuo tarpu maoistinėje Kinijoje 1969, per patį kultūrinės revoliucijos įkarštį ta pati Jiang Quing viešai reikalavo, kad buvęs Kinijos prezidentas Liu Shaoqi būtų ne šiaip nubaustas mirties bausme, o nukankintas 1000 pjūvių. Ši jos kalba buvo transliuojama per TV.
Būtent šitoji Jiang Quing buvo atsakinga už kultūrinę propagandą (SSRS tai vadinosi „agitprop“), tapdama kažkokiu kinišku Joseph Goebbels analogu dar tais laikais, kai Mao vykdė Didįjį Šuolį (per pastarąjį nužudytų skaičius pagal skirtingus vertinimus yra apie 10-80 milijonų (labiausiai tikėtina – apie 20-40 milijonų), maždaug pusė mirę iš bado). Oficialus Jiang Quing titulas, suteiktas kompartijos – „Didžioji proletariškosios kultūros vėliavnešė“. Jos nurodymu buvo griaunami seni pastatai, meno dirbiniai ir išvis bet kas, kas tik prieštaravo komunistinėms idėjoms. Išnaikinta didžioji dalis ir taip gan menkos kinų inteligentijos.
Būtent Jiang Quing buvo garsiųjų chunveibinų judėjimo organizatorė – rinktinis komsomoliškas jaunimėlis lakstydavo būriais gatvėmis, pas kiekvieną praeivį reikalaudami parodyti Mao citatų rinkinį bei pacituoti kokį nors didžiojo vado pasakymą atmintinai. Nesugebėję būdavo tempiami į chunveibinų būstines, mušami, kankinami, kol prisipažindavo kokiais nors antipartiniais nusikaltimais, o paskui išsiunčiami į koncentracijos stovyklas ar šiaip nužudomi. Jiang Quing dėka Kinija pasauliui parodė, kad ideologinė beprotybė gali pasiekti tokį lygį, kaip… Kaip… Tiesiog, kaip Kinijoje per kultūrinę revoliuciją.