Tag Archives: marketingas

Naujos Omnitel spalvos: ružavos, purpurinės, violetinės

Drąsius Kedys ir Omnitel Purpurinė naktis

Spalvos nekoreguotos, viršuje - Drąsius Kedys, apačioje - Omnitel Purpurinės nakties puslapis

Naujas Omnitel veidas, tfu, spalvos (apie jas dar berods oficialiai nepaskelbta) man kelia aiškias asociacijas. Tokias aiškias, kad nei neabejoju kažkodėl, kad jie patys irgi tas asociacijas žino, nes juk turėjo apgalvotai viską daryti. Juk Omnitel rimtai žiūri į savo įvaizdį.

Aš, tiesą sakant, dar net tiksliai nežinau, kokios tiksliai tos spalvos bus – ar violetinės, ar purpurinės (čia arčiau raudonos), ar ružavos. Taip ar anaip, gandai pasklido per pakankamai rimtus šaltinius, tad vargu, ar verta abejoti, kad ta įprasta Omnitel žydra bus keičiama į kažkokią ružavą, violetinę ar purpurinę. Gal dėl to, kad žydra – nelietuviška, o violetinė – jau lietuviška.

Manau, kad labai gerai, jog vyksta pokyčiai, Omnitel jau seniai laikas atsinaujinti, pagyvinti daromą įspūdį, nes tai juk viena iš trijų pirmaujančių mobilaus ryšio kompanijų Lietuvoje, prentenduojanti net ir pakilti į antrą vietą tarp telefono paslaugų teikėjų.

FlyLAL logoFeličytavą veidą įgijo ir violetinėm bei purpurinėm spalvom pirma Lietuvoje pasipuošt sugalvojo FlyLAL kompanija (bent jau iš tų įmonių, kurios didesnės). Ta pati FlyLAL, kuri jau seniai subankrutavo, sukeldama didelius skandalus bei abejones tuo, kad Lietuvoje išvis įmanoma ką nors padaryti su tomis maklėmis, kai viena firma dirba nuostolin, o susijusi kokia nors – pelningai. Nors riksmų buvo daug, kalbos apie kai kuriuos aukštus šulus, galimai susijusius su tuo reikalu irgi buvo garsios, bet taip niekas nieko ir nepričiupo. Tik susisiekimo ministerija sugalvojo, kad niekai tie bankrotai, viskas atsigaus savaime ir į viską nusispjaut. Taip Lietuva kuriam laikui tapo faktiškai atkirsta nuo pasaulio. Kaip tik tuo metu, kai turėjo kilti turizmo pikas dėl Vilniaus – Europos sostinės. Būtent nuo to laiko FlyLAL ružavos spalvos tapo labai specifiniu simboliu versle, turinčiu visokių įdomių prasmių.

O jau paskui violetinės ir purpurinės spalvos tapo kovos prieš pedofiliją simboliu – Drąsiaus Kedžio dėka. Iki šiol niekas nesupranta tos visos istorijos, kuri buvo nesuvokiamai pasąmoninga. Spėju, kad ji taip ir liks pilna mįslių, konspiracijos teorijų bei paslapčių. Tačiau būtent dėl tos istorijos violetinė ir purpurinė staiga tapo natūraliomis, visai įprastomis Lietuvai spalvomis. Pirmiausiai krūvos violetinių drabužių pasirodė Norfoje, paskui – ir kituose prekybos tinkluose. Dar paskui – violetinės spalvos tapo įprastomis visoms drabužių parduotuvėms. Gatvėse atsirado daugybė žmonių, apsirengusių violetine spalva. Ir netgi visai ne kokių nors kedofilų – tiesiog spalva ėmė darytis įprasta.

Man tik vieną klausimą kelia šitas reikalas – jei jau Omnitel keičia tas spalvas, kodėl jie tai daro? Gal dėl to, kad nori pasinaudoti Drąsiaus Kedžio įvaizdžiu, ar dėl to, kad nutarė užimti FlyLAL spalvas, kaip ženklą, kuris liko nenaudojamas, ar dar dėl kokių nors priežasčių? Gal tiesiog kažkoks rebrandingas, skirtas tam, kad visi galutinai užmirštų kokias nors senas negražias Omnitel istorijas? Kažko aš čia nesuprantu, kas jų galvose vyksta. Nors, turint omeny tas jų reklamas iš serijos „vejasi banditai, ką daryti, prisijungti prie internetų su omniu“ – gal ir nenuostabu. Taip ar anaip, džiugu, kad tokioje rimtoje kompanijoje vyksta dideli įvaizdžio pokyčiai.

Carlsberg Group knisa protą

Protą knisam, nesicackindami!

Anoksai ponas Sven Langeneckert, Carlsberg Group viceprezidentas, pareiškė, kad jei nuo kitų metų Lietuvoje bus galutinai uždrausta alaus reklama, tai Carlsberg Group pasitrauks iš Lietuvos. Pagal juos, pasitrauks, nes negalės reklamuotis, nors vėlgi įprastu aludarių bei degtindarių teigimu, alaus reklama nedaro įtakos ir neskatina gerti ir taip toliau.

Čia atvejis, vertas labai trumpo paanalizavimo ne tik iš marketingo ir PR pusės (ir durnam aišku, kad nei ten jie trauksis, nei ką, o tik bando kažkokį spaudimą daryt), bet ir iš pokyčių informacijos valdymo pusės. Tai yra geras verslo restruktūrizavimo PR pavyzdys, iš kurio verta pasimokyti.

Jei mano duomenys teisingi, Lietuvoje Carslberg grupė (Švyturys-Utenos alus) 2009 metais pagamino 129 milijonus litrų alaus, labai didelė jo dalis nuėjo į eksportą. Kitaip tariant – puikiu pelningumu dirbanti gamykla. Pasaulyje Carlsberg Group 2008 pardavė šimtą kartų daugiau – virš 12 milijardų litrų alaus. Nemenkos apimtys, tiesa? Kalbant dar konkrečiau: koncerno pajamos per metus sudaro apie 30 milijardų litų, t.y., porą kartų daugiau, nei Lietuvos biudžeto įplaukos.

Žinoma, kad tokia galinga kompanija gali sau leisti nurodinėti Lietuvos vyriausybei, kaip elgtis, ką leisti, ko neleisti, kokius įstatymus kurti ir taip toliau. Ir žinoma, kad kai kažkokia, atsiprašant, Lietuva susigalvoja pristabdyti alkoholio reklamą, kyla daug nepasitenkinimo bei noro truputį spustelt valdžią.

Mano girdėti ir niekieno nepatvirtinti gandai sako, kad jau dabar iš Švyturio gamyklos Klaipėdoje atleidžiami darbuotojai, o įranga jau imta išmontuoti (jei kas turite apie tai tiesioginių žinių, būtų gerai, jei patvirtintumėt ar paneigtumėt). Jei tai tiesa, tai reiškia, kad jokių Sven Langeneckert minimų „jeigu“ ir sąryšių su kokiais nors būsimais reklamos ribojimais – nėra. Paprastai, kai jau kalbama apie galimus uždarymus, reiškia, kad yra konkretūs planai ir yra jų pridengimas visokiais PR fokusais. Taigi, Klaipėdoje esantis Carlsberg padalinys galimai jau užraukiamas tiesiog bandant optimizuoti gamybinius kaštus. Carlsberg mastais net ir Utenos alaus gamykla yra gan nedidelis fabrikėlis, o jau Klaipėdos Švyturio bravoras – tai vos ne namudinių apimčių linija.

Švyturys yra vienas iš brangiausių, jei ne pats brangiausias lietuviškas prekės ženklas, tačiau bravoro išlaikymas Klaipėdoje vien tam, kad būtų palaikomas Švyturio prekės ženklas – visgi brangus malonumas. Taigi, tą gamyklą norima uždaryti. O uždarant, gaunama puikiausia proga viską suversti ant valdžios, išsyk nušaunant du zuikius: „čia įstatymai, ribojantys reklamą kalti dėl to, kad buvom priversti uždaryti bravorą Klaipėdoje“. Maždaug taip.

Kertu lažybų, kad po kiek laiko būtent šitoks mitas ir bus paskelbtas.

Atnaujinta: Carlsberg atstovai atsiuntė man paneigimą, kuriame teigia, kad Carlsberg Group iš Lietuvos nesitrauks. Paneigimą skelbiu pas save.

Jacobs kava, Kraft ir Rimi

Nusipirkau Rimi kavos tuose šlykščiai atrodančiuose melsvuose pakeliuose – pabandymui, paragavimui. Neturiu geros nuomonės apie Rimi. Bet taip jau yra, kad šioji arčiausiai manęs, tad visvien ten apsiperku (kaip sakant, geografinė monopolizacija suveikia). Berods, 12 litų kainavo ar kažkokią panašią kainą. Stengiuosi paprastai nepirkti tų produktų su prekybos tinklų pavadinimais, bet kartais reik paragauti, tegul ir rizikuojant.

Turiu išsyk pasakyti, kad kiek anksčiau, kai Rimi buvo prametę Kraft velniop (čia prieš kokius metus ar kiek buvo – tuo metu Rimi supermarketuose buvo nelikę nei Jacobs kavos, nei Karūna šokolado), o labai gudriai į lentynas pristatę kažkokių kitų žalių pigios kavos pakelių vietoj Jacobs, buvau irgi kažkokio pakaitalo nusipirkęs. Būtent to žaliuose pakeliuose kažko už labai pigiai. Tai buvo menkavertė ir šlykšti robusta* visame bjaurume. Tąsyk baisiai pasipiktinau Rimi ir specialiai vaikščiojau Jacobs kavos pirkti į Norfa parduotuvę.

Iš visokių nelabai brangių kavų skoniu viena geriausių (bent jau man tikrai patinkanti) ir yra Kraft gaminama Jacobs, kuri dar prieš metus kainuodavo kokius gal 12 litų. Tai truputį rūgštoka arabika, labai gerai subalansuota. Labai artima šiai kavai skoniu yra Paulig President, ar kokia ten. Tačiau kaina šioji nenusileidžia Jacobs kavai (anksčiau – nuolat keliais litais lenkė), tad konkurencija greičiau dėl pakelio išvaizdos, nei dėl kokių nors objektyvių savybių. Beje, jei kas norės man siūlyti kaip pakaitalą Tchibo – nesutiksiu. Jos skonis manęs kažkaip visai neveža.

Continue reading →

Geriausia praktika: Kalnapilis ir Facebook

Kalnapilio alus ir Rokiškio komentatoriai

Normaliai čia tie vartotojai, ar ne? Galėtų būt koks Rokiškio alus 😀

Ne taip jau seniai rašiau apie tai, kas yra blogiausia reklamos praktika internete. Rašiau ir įspūdžius iš poros konferencijų – su Omnitel ir su Tele2, kur labai smarkiai išsiskyrė įmonių požiūris į socialinius tinklus. Galiu priminti, kad Omnitel požiūris – greičiau baugštus („kas bus, jei mus keiks“), Tele2 požiūris tuo tarpu – paprastas („savo įvaizdį kuriam realiu darbu, socialiniai tinklai kalba apie to darbo rezultatą“).

O vat šį kartą – tiesiog pavyzdėlis be gilių analizių, kaip galima imti ir panaudoti socialinius tinklus taip, kaip tik išvis įmanoma – be jokių ten ypatingų gudrybių, paprastai ir efektingai. Realiam marketingui, ryšiams su visuomene, pardavimų didinimui ir t.t..

Šitas geriausios praktikos pavyzdys – tai Kalnapilis, surengęs Facebook akciją, kurioje bet kas galėjo įdėti savo nuotrauką, o kiti – balsuoti už ją (laikinti). Vienintelis reikalavimas – kad kažkaip matytųsi, jog kažkaip tai susiję su krepšiniu (Kalnapilis – LKL rėmėjas). Labiausiai prilaikintos nuotraukos atsidūrė ant alaus skardinių. Viskas paprasta ir elementaru, tokio tipo akciją galėtų surengti bet kas (taip, viskas atrodo paprasta, kai kažkas sugalvoja ir padaro, tiesa?). Turite nuosavą parduotuvėlę ar kažką gaminate? Pasimokykite 🙂

Esminiai šios akcijos elementai – du, ir abudu – akivaizdūs. Viena vertus, tai personifikuotas alus, kur atsidūręs ant skardinės – ir pats prisipirksi, ir draugams pasiūlysi. Galim paaproksimuoti: 48 nuotraukos, kiekvinoje esantis žmogus turi bent kelias dešimtis pažįstamų, su kuriais pasidalins – tai mažiausiai pora tūkstančių kietai užtargetintų pirkėjų. Tai realiai didelis skaičius (prisiminkim, kad įprastoje alaus prekyboje kietas targetinimas išvis atrodo neįmanomu).

Antra vertus – tai galimybė pirkėjui kažkaip įtakoti produktą ar jo įpakavimą ir gauti iš produkto ne tik įprastą rezultatą (alų), bet ir malonumą, paspaudinėti „Like“ mygtuką pačiam, o paskui žinoti, kad padarei įtaką žmonių ant skardinės atsiradimui, be to – ir galimybė geriant alų apie ką nors pakalbėti (pradedant „kas čia per nuotraukos, kas jose tokie?“ ir baigiant „aš už šitą balsavau, o čia – mano pažįstamas„).

Naujam akcijos etapui Kalnapilis, atrodo, padarė atskirą puslapį, tačiau jau dėl šio žingsnio – nežinau, ar jie teisūs. Ateitis parodys. Realiai Facebook yra daug labiau personifikuotas, artimesnis galutiniam pirkėjui, visiškai neformalus. Kita vertus, papildomas įtalpinimas puslapyje – tai dar papildomas malonumas konkurso dalyviui. Taip ar anaip, Kalnapilio surengta reklaminė akcija – labai įdomi ir verta didelių pagyrų.

Žvelgiant dar giliau – Facebook ir internetiniai buzai ne šiaip įtakoja, o tiesiog persikelia ant alaus skardinių, tapdami tų pačių veidaknyginių įvykių tęsiniu, tolesne istorijos naracija. Tai labai smagu 🙂

Požiūris į klientą ir socialiniai tinklai

Praeitą savaitę taip gavosi, kad buvau dviejose marketingistų konferencijose. Velnias mane į jas nešė, ale buvo įdomu, ypač, kai ėmiau lyginti. Ir kaip ten sako – skirtumai belyginant ir pasimato, tiesa?

Vienoje konferencijoje žvaigždės buvo Omnitel. Antroje – Tele2. Deja, nepasitaikė kokia nors panaši konferencija, kur būtų sužibėjusi Bitė – irgi būtų įdomu, bet čia jau nieko nepadarysi. Trumpai tariant, ir Omnitel, ir Tele2 pasakojo apie internetus, socialinius tinklus, kaip tenai jie visaip reiškiasi, ką iš to gauna, ko negauna ir kaip čia jiems reikia keistis ar nesikeisti ir išvis ką čia daryt. Kontekstas tas pats. Bet kokie skirtingi diskursai…

Omnitel atstovų požiūris buvo kažkoks labai jau girdėtas. Girdėtas ne iš Omnitel, o iš daugelio kitų save rimtomis laikančių kompanijų. Solidus, konservatyvus, išlaikytas ir kartu kažkaip atitinkantis tas realijas, kurios buvo prieš 10 metų. Pasakojo apie tai, kaip reikia mokyti darbuotojus, kad neišplepėtų firmos paslapčių, kaip galima patraukti atsakomybėn ką nors už šmeižimą, jei toks buvo internete ir pan. – trumpai tariant, apie įmonės įvaizdžio valdymą. Įmonės įvaizdžio, susijusio su… Ghrmz…. Tiesiog įmonės įvaizdžio, matyt, su niekuo nesusijusio. Bent jau man toksai įspūdis susidarė, kad nagrinėja jie įvaizdį visiškai atsietai nuo įmonės vertybių, vizijos ir misijos. Ir netgi atsietai nuo realių įmonės ar jos klientų problemų. Panašias kalbas apie įmonių įvaizdžius internetuose girdėjau dar tais laikais, kai jokių socialinių tinklų ar paradigmos poslinkių nesimatė.

Tele2, tiesiai pasakysiu, lengvai ir maloniai šokiravo, pasakę tai, ko 9 iš 10 lietuviškų įmonių pasakyti neišdrįsta. Viena frazė: „dėl 97 procentų klientų problemų kalti esam mes, o dėl kitų 3 procentų – nežinau“. Čia Tele2 PR vado Andriaus pareiškimas. Šitą jis pakartojo net kelis kartus, lyg pabrėždamas. Ir paaiškino: „jei jau kažkas atsitinka, tai aiškinamės ir taisom, kad daugiau taip nebūtų“. Paaiškino su pavyzdžiais. Su pavyzdžiais apie Tele2 prisidirbimus bei tai, kaip jie buvo taisomi. Beje, su Andriumi galit pabendrauti Tele2 bloge tiesiogiai.

O kas dar? Pasirodo, kad Tele2 požiūriu, nėra jokių ten socialinių tinklų ar kažko panašaus. Jiems tai neįdomu. Nes yra žmonės – tie patys ir socialiniuose tinkluose, ir bloguose, ir Delfi komentaruose, ir prie televizorių, ir skaitantys laikraščius, ir aptariantys paslaugas tarpusavyje, ir taip toliau. Žmonių skirstymas pagal kokias nors technologijas – neadekvatus. Ghrmz. Sunku nesutikti, tiesa? 🙂

Huh, dar viena frazė, kurios Tele2 atstovai, kalbėdami apie savo veiklą, visgi nepasakė, bet aiškiai turėjo omeny – „no bullshitting“: šioji kadaise tapo ištisa, pasaulyje žinoma vadybos metodologija. Viena šita frazė. Taip taip. Tele2 PR atveju aš ją truputį išversčiau – „parduodam pigiausiai ir neknisam proto“.

Dabar, pabaigai, atspėkit iš vieno karto, kuri iš šių įmonių turi beveik 700 darbuotojų, o kuri – nepilną 100, ir kuri valdo pusę Lietuvos rinkos, o kuri – tik ketvirtį? Darbuotojo efektyvumo skirtumas (rinkos daliai) – daugiau, kaip 10 kartų. Gal net 15. Ne 10-15 procentų, nors ir šitoks skaičius jau būtų reikšmingas. Daugiau, nei 10 kartų, daugiau, nei tūkstantis procentų. Aš suprantu, būna skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio segmentų, būna ir dar visokių niuansų. Bet tai ne 10-15 kartų. Norit paanalizuoti, kodėl?