Tag Archives: Rimantas Žylius

Politikų įtaka internetuose

Manau, kad jau norite susilaukti rezultatų – kas tokie yra įtakingiausi politikai, bent jau lietuviškų internetų mastais. Ir žinoma, kad kai kas čia yra lyg ir savaime aišku. Ir kartu ne taip jau ir aišku, kai pasižiūri atidžiau. Pasiskirstymas lyg ir aiškus, bet ne toks jau ir aiškus, kai pasiaiškini.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai. Jei paspausite – pamatysite kiek didesnį vaizdą.

Pradėsiu gal nuo ryškiausio siurprizo daugeliui (nors kai kam tai visai ne siurprizas): šiuo momentu pats įtakingiausias politikas yra Vytautas Landsbergis. Ir viskas. Ir taškas. Ir nėra čia ką nei pridėti. Paradoksas tame, kad internetuose Vytautas Landsbergis lyg ir nėra kažin kaip aktyviai besireiškiantis, bet visvien faktas kaip blynas – jis yra toks ir viskas.

Antras siurprizas – antroje vietoje Remigijus Šimašius, kuris pagal vertinimus pralenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Ir kas įdomu, pralenkė, apklausai jau einant  galą, labai išlėto, vos vos, bet po to, kai apklausos sąrašas buvo dar ir permaišytas, ir patsai Vilniaus meras atsidūrė kažkur sunkiau surandamoje vietoje. Žodžiu, šitai irgi šį bei tą sako.

Trečias siurprizas – nors Dalia Grybauskaitė ir trečioje vietoje pagal internetų vertinimus, bet visokiuose tyrimuose jai populiarumu prilyginami politikai išvis dvigubai nuo jos atsilieka. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos Prezidentė nėra kažin kaip stebuklingai aktyvi tuose jūsų feisbukuose. Ir tai irgi šį bei tą sako.

Beje, jei kas nesuprantate, tai apklausa savo esme buvo projektyvinė. O projektyvinių vertinimų esmė yra ne tai, ką žmonės patys sau galvoja, o tai, ką jie pastebi apie savo aplinkos vertinimus. Atitinkamai, vaizdas gaunasi geresnis. Pvz., vietoje to, kad kažkas pasakytų „aš labai pasitikiu politiku X“, tas kažkas pasako „aš gal ir pasitikiu tuo X, bet visi aplinkui mane jį keikia, tai gal jis pusėtinai įtakingas“.

Žodžiu, vaizdas čia gaunasi smarkiai kitoks, kai kuriais atžvilgiais teisingesnis. Kita vertus, neužmirškim, kad čia visgi internetai, o internetuose valdo visai kitokios jėgos, nei balsavimo punktuose. Tad žiūrėkim su šiokia tokia rezervacija. Ir eikim toliau, prie sąrašo.

Continue reading →

Doing Business 2014 reitingas

Neatsimenu, ar kada rašiau apie šiuos reitingus, kuriuos daro Pasaulio bankas, tačiau parašysiu pačią esmę dabar*, nes kaip įprasta, spaudai daugiau kaip vieną skaičių pateikti – pernelyg sudėtinga. Tai vat spauda skelbia, kad 2014 metams skirtame reitinge pašokome iš 27 vietos į 17 – būsime ten, kur yra investuotojams įdomiausios valstybės.

Jūs geriau klausykit manęs, jei norit atrodyt rimti ir turėt pinigų, nes kitaip būsit kaip laukiniai ir kapstysitės šiukšliadėžėse.

Jūs geriau klausykit manęs, jei norit atrodyt rimti ir turėt pinigų, nes kitaip būsit kaip laukiniai ir kapstysitės šiukšliadėžėse.

Labai daugelis investuotojų tokiais reitingais vadovaujasi, darydami pirmines atrankas (kur tiesiog paima kažkokį patrauklų šalių segmentą), o ten jau arba papuoli į nagrinėjamų sąrašą, arba ne. Ir jei nepapuoli į nagrinėjamų šalių sąrašą – tai tada jau gali nieko ir nesitikėti.

Akivaizdus faktas, kad ankstesnė Andriaus Kubiliaus vyriausybė, o tiksliau – reformatorių grupė, kur dirbo Dainius Kreivys, Rimantas Žylius, Remigijus Šimašius, Ingrida Šimonytė ir mažiau pastebėtas, bet būtent šią sritį kuravęs ūkio viceministras Giedrius Kadziauskas – padarė nepaprastai daug. Štai dabar ir ateina tie rezultatai.

Kad susivokti, kur esame – Estija, su kuria save amžinai lyginame, yra 22 vietoje, o Latvija – 24. Kelios kitos kaimynės – pračiau: Lenkija – 45 vietoje, Baltarusija – 63 vietoje, o Rusija – 92. Lietuvių numylėta Didžioji Britanija – 10 vieta, Airija – 15, o Norvegija – 9, o Danija – 5. Beje, atsimenat, ką rašiau apie emigracijos priežastis ir ką išties reikia daryti, kad išvažiavę žmonės grįžtų?

Čia gal sunku susivokti iš pradžių, bet tasai šuolis per ištisas 10 vietų – tai neįtikėtinas pasiekimas, nes kuo aukščiau į viršų, tuo konkurencija aršesnė, o gerinimo galimybių mažiau. Tiems, kas sėdi sąrašo apačioje (sąraše – 189 valstybės) ir nepakliūna į maždaug 100 padoriausių valstybių, įmanoma pakilti net ir kokiomis 30-40 vietų.

Vat pavyzdžiui, Ukraina dar pernai buvo 140 vietoje, o dabar – jau 112. Su kitomis atsilikusiomis šalimis irgi panašiai: Rusija iš 111 vietos pakilo į 92, Filipinai – iš 133 į 108 ir panašiai. Tačiau aš abejoju, ar labai norėtumėte su tomis šalimis turėti reikalų – jos yra tikrai ne tos, kur verslui dirbti būtų malonu.

Tuo tarpu viršutiniame segmente pakilti labai sunku: visi stengiasi, visi viską gerina ir todėl netgi paprasčiausiai nieko nedarymas – jau garantija, kad kasmet krisi bent per kelias vietas pagal visus punktus, o sumoje gausis kritimas per kokias 10 ar daugiau pozicijų žemyn. Taigi, į viršų čia kopia tik geriausi, o tie, kam pavyksta iškopti į Top-20 – tai jau visai išskirtiniai.

Taigi, skųstis lyg ir nėra ko – dabar esame labai neblogose pozicijose. Bet visgi pažiūrėkim detaliau truputį, kur bėdos, o kur gerumai. Ir svarbiausia, ką labiausiai reiktų pakeisti, kad dar labiau pakiltumėme ir pakliūtumėme į rekordinį dešimtuką.

Continue reading →

Maldeikienės problema vaizdžiai

Šitas straipsnis, kuris rodys pačią Maldeikienės problemą, bus jums su mažiau raidžių, užtat su daug iliustracijų. Nes parašęs aną didelį straipsnį apie nacionalistinį liberalizmą ekonomikoje, gavau tokią bėdą: straipsnis pernelyg didelis, o išskaidyti jį sunku, o negana to, reikia išdėstyti ir kai kurias bendresnes prielaidas, o dėl to jis dar didesnis gaunasi, o kadangi vienos straipsnio dalys priklauso nuo kito, tai ir susigaudyti sunku. O kai tų bendresnių prielaidų yra labai nelengvų, ir kai jas sudedi krūvon – dydis gaunasi jau pernelyg baisus. Užtat dalis ginčo gavosi kažkaip apie dalykus, kurie lyg ir savaime suprantami turėtų būti, bet kažkodėl kartais abejotini.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys... Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys… Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Ir apvertus – irgi kažkaip – lyg ir dar geriau, lyg ir tvarkoj viskas, bet visvien kažkaip neteisingai. Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Ypač ryškiai tai pasimatė ponios Aušros Maldeikienės parašytame atsake man: kažkaip viskas lyg ir teisingai, bet problema, kad bendra priežasčių-pasekmių ir sąlygų-galimybių sistema nesusistato iki galo, kaip vieningas vaizdas, kur matytųsi, kas yra blogai ir iš ko viskas kyla*. O būtent tas vaizdas ir yra įdomus – kad būtų galima pataisyti tai, ką reikia, kartu nepagadinant to, ko nereikia.

Atkreipsiu dėmesį į vieną lyg ir prieštaringą nuostatą, matomą Aušros Maldeikienės pozicijoje: viena vertus, ji kažkur sako, kad reikia didinti mokesčius, perskirstymą, valdžios galią, etc., o kita vertus – kad turi būti liberalizmas, laisvas verslas ir taip toliau. Jums neatrodo, kad čia kažkur galai su galais nesusieina? Aš jums pasakysiu, kad išties tai galai su galais susieina, bet sąveikų kompleksas yra pakankamai netiesinis, kad jo neparodysi taip primityviai, kaip kartais bandoma pavaizduot – tipo „atimkim iš tų ir padalinkim aniems“ arba „laisva rinka pati viską sutvarkys“.

Žinot, nėra tų paprastų dalykėlių, kur tik pakeitei kažką ir susitvarkė. Jei būtų sidabrinė kulka**, tai seniai jau ji būtų panaudota. Tik vat nėra tos sidabrinės kulkos, kuri taip paprastai ir aiškiai viską išspręstų. Užtat yra Maldeikienės problema, kurią čia ir pažiūrėsim.

Continue reading →

Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė yra gerai

Aš labai seniai nerašiau apie rimtą politiką*. Kai kažką rašiau kadaise seniai, tai dar turėjau tikėjimo, kad kokios nors politikų kalbos atspindi kokias nors realijas. Bet dabar aš žinau daug daugiau, o kai rinkimai panosėje, tai ta tema vėl darosi aktualia. Aš žinau vieną svarbų dalyką: Lietuvoje yra tokia košė-malošė su politinėmis pjautynėmis bei tiesiog nerealiu, neįtikėtiną galią turinčiu ir fantastinį stagnacijos lygį pasiekusiu biurokratiniu aparatu, kad stebuklų padaryti beveik neįmanoma. Netgi kiečiausia, protingiausia ir geriausius norus turinti valdžia gali padaryti tik truputį daugiau, nei nieko.

Žinote, kadaise aš galvojau, kad tose valdiškose įstaigose gali veikti paprasta schema, kur trečdalį žmonių kokioje nors įstaigoje atleidi, likusiems pasakai, kad arba parodote rezultatų gerėjimą, arba žiūrėsim, o jei anie neparodo – tai vėl iš likusių trečdalį atleidi ir sakai tą patį, ir tai darai, kol ta įstaiga susipranta matuotis savo rezultatus, ir pradeda gerinti savo veiklą realiai, o ne žodžiais. Ir tai turi veikti. Bet deja, per tuos metus, kol ši valdžia yra, panašūs veiksmai, tegul tik šiek tiek švelnesni, išties ir buvo daromi su kai kuriomis valdiškomis kontoromis. Taip, lyg kai kurie ministrai prieš kelerius metus būtų paskaitę mano rekomendacijas. Ypač pasistengė čia Ingrida Šimonytė. Bet ir keli kiti irgi pasistengė. Pavyzdžiui, Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius. Ir ką jūs manote? Ogi tos visokios kontoros, pavaldžios visokioms institucijoms, kaip veikė, taip ir veikia – nerangiai, beprasmiškai ir idiotiškai, didesne dalimi kenkdamos visiems, kam papuola.

Mušimas tęsis tol, kol pasitaisys moralė

Optimizuojant valdišką darbą, veikia tiktai vienas metodas - nuolatinis gerinimas. Pagal PDCA (PDTV) ciklą: planuoti fiansavimo mažinimą, daryti finansavimo mažinimą, tikrinti, ar ne per mažai sumažinta, o paskui imtis veiksmų, kad būtų viskas dar labiau sumažinta

Aišku, galim čia prisiminti ir Eligijų Masiulį, kurio pavaldume esantis Lietuvos Paštas parodė stebuklus: po masinių vadovybės atleidimų staiga tapo pelninga įmone. Čia matyt vertėtų prisiminti senus gandus, kad ilgamečiai tos kontoros vadovai vis svaigdavę, kaip jie kažkada privatizuos Lietuvos Paštą, o todėl reikia mažinti kaštus taip, kad būtų kuo daugiau nuostolių.

Bet aš čia turiu pasakyti, kad mano kadaise siūlyta strategija buvo neteisinga, nes jos efektyvumas nepakankamas. Nes reikia atleidinėti ne po trečdalį, o po pusę. O kartais ir po devynis dešimtadalius. Aš labai klydau ir dėl to atsiprašau visų. Nes štai ponai Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kiti minėti kadaise atleido po mano rekomenduotą trečdalį šen bei ten, nes matyt irgi mąstė panašiai, kaip aš. Ir lyg ir išties tenai, kur buvo masiniai atleidimai, situacija ėmė kažkaip lyg ir vos vos gerėti. Bet štai bėda, kad tas vos vos gerėjimas tenka daugiausiai visokioms šnekoms, o ne realiems darbams. O tai reiškia, kad visgi reikia ir dar atleidinėti.

Ir sprendžiant iš to, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai**, tai reikia atleidinėti kardinaliai smarkiau, nes resursų kiekiai yra neadekvačiai dideli: atleidus trečdalį žmonių, resursų pakanka ne tik tam, kad gaunami būtų tie patys rezultatai, bet ir visiems pokyčiams suvaldyti, taip lyg nieko nebūtų įvykę. Todėl tai reiškia, kad testinis trečdalis yra labai maža dalis. Reikia imti devynis dešimtadalius, nes pirminis atleidinėjimas parodė realią situaciją. Taip, reali situacija yra tokia, kad ten, kur buvo atleista trečdalis, niekas to nei nepajuto. Todėl ir nesiėmė jokių aiškesnių veiklos gerinimo veiksmų. Rodiklių nebuvimas rodo, kad situacija vis dar nevaldoma.

Bet kita vertus, jei jau grįžtam prie minėtų politikų, tai aš noriu pasakyti, kad jie visgi yra puikūs. Andrius Kubilius mane žavi, nes pas jį yra stoiškas požiūris, kad ar taip, ar anaip viskas įvyks, o ką galima padaryti su reformomis – tai tik pagreitinti savaiminį procesą. Aš pradžioje galvojau, kad tai yra toksai politinis fatalizmas ir bejėgiškumas. Bet ne, čia yra ne politinis fatalizmas ir ne bejėgiškumas, o vienintelis realistinis požiūris: viskas yra taip blogai, kad telieka spardyti padvėsusį biurokratinį kuiną. Jis teisus, kaip teisus ir ponas Kreivarankis, kalbantis apie tai, kad biurokratinė košė yra tokia košė.

Įsivaizduokim tokį dalyką paprastą: Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių visokių tarnautojų. Ir vos kelios dešimtys tų politikų, kurie turėtų vadovauti. Ir visas tas aparatas, kur yra dešimtys tūkstančių visokių įvairiarūšių valdžiažmogių, yra sisteminis. Jis yra sistemiškai nusistagnavęs iki tiek, kad svarbiausias to aparato tikslas – tai išlaikyti save pačius. Ir jie daro viską, ką tiktai gali, kad tik kažkaip pasipriešintų.

Valdininkai puikiai supranta, kad bet kokių realių duomenų apie jų darbą pateikimas – tai nuosprendis sau patiems. Jie puikiai moka imituoti reformavimus, gerinimus ir t.t. – taip idealiai, kad tuo galima ir patikėti. Jie puikiai sugeba supainioti ir sumakliavoti bet kokius sprendimus iki tiek, kad šie taptų visiškai priešingais. Jei reikia, valdininkai nepasidrovi pašnekėti spaudai, dar ir pasilikdami nuošaly, nepaminėtais. Jei reikia – pasiskundžia seimūnams. Jei reikia – sutartinai pradeda versti ant ko nors makaronus kibirais.

Valdininkai žino, kad visi politikai yra laikini. Pačiu blogiausiu atveju – kokie 4 metai ir dings, ateis kiti, kurie visuose ligtol buvusiuose fyntuose nesusigaudys. O jei valdininkams pasiseks – tai juk ministrai keičiasi žymiai greičiau, daugelis vos kokius metus teišbūna. Taip kad stoiška Andriaus Kubiliaus pozicija yra ne šiaip sau: jis tiesiog žino, kad reikia ilgai, nuosekliai, nuobodžiai ir daug metų spausti, spausti, spausti. Tiek ilgai, nuosekliai ir nuobodžiai, kad tai jau ne kokie nors įvykiai, kad kažką padarysi ir viskas. Tai tiesiog kaip pokyčių srautas. Užsuki kranelį finansavimo kažkam, o tada anie ir ima keistis. Atleidi trečdalį darbuotojų – ir ima įstaiga tobulėti. Tiktai deja, per lėtai.

Žinote, Andrius Kubilius su savo vyriausybe padarė nepakankamai. Valdiško aparato apimtys per keletą metų kažkiek pasikeitė. Žiūrint į pokyčio modulį, tai matyt per kokius 3 paskutinius metus valdininkų etatų skaičius pakito maždaug tiek, kiek iki tol pasikeisdavo per kokius 4 metus. Tik tiek, kad dabar pasikeitė ne į didėjimo (kaip įprasta buvo, kai valdė dabartinė opozicija), o į mažėjimo pusę. Jei nemeluoja atmintis, kokiais 10 tūkstančių valdininkų ir samdomų etatų susitraukimas gavosi, viską suskaičiavus. Tai yra labai gerai.

Pora iš Edward Deming įvardintų chroniškų vadybos ligų yra vadovybės kaita ir tikslo nepastovumas: jei keičiasi vadovai ir judama vis kita kryptimi, tai įsivyrauja chaosas, bardakas, mura ir muda. Jei tikslai ir vadovybė lieka stabiliais – organizacija įgauna judėjimo kryptį ir ima tobulėti.

Andrius Kubilius tapo ilgiausiai vadovaujančiu Ministru Pirmininku per visą Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Ir visą tą laiką tikslas buvo pastovus: mažinti aparatą, didinti efektyvumą, taupyti pinigus ir išsilaikyti, nepaskendus krizėje***. Nesvarbu, kad tas aparatas priešinasi neįmanomai smarkiai. Po truputį, po truputį – štai jau ir kokie mokesčių rinkėjai trečdaliu sumažėjo, štai ir Vyriausybės pastate kas antras kabinetas tuščias – valdininkų nelikę.

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką: pakanka pažiūrėt į prekybos saldo pokyčius, kad pavadintum dabartinę valdžią šventaisiais. Ir ne veltui Lietuvos tarptautiniai skolinimosi reitingai kyla.

Gaila, kad su komunikacija, su gebėjimu parodyti gerus dalykus, konservatoriai ir libsąjūdiečiai turi didelių bėdų. Jie tiesiog bando dirbti ir galvoja, kad geri darbai kalbės už juos pačius. Deja, kai šios partijos tikisi, jog parodys kažką jų darbai, gaunasi taip, kad tų darbų rezultatai – tai atleisti valdininkai, kurie gero žodžio tikrai nepasakys. Taigi, anie yra pikti. Ir puikiai sutaria su visokiais politiniais dabartinės valdžios oponentais. Su tais pačiais, kurie biurokratinį aparatą ir išaugino.

Gandai sako, kad vos ateis kita valdžia, viskas smarkiai keisis.

 

—————

* Šitas straipsnis buvo rašytas dar vasarą. Dabar galvoju, kad labai gaila, jog anksčiau nepaskelbiau. Bet geriau jau vėliau, negu niekad.

** Apie tai, kad bendri rezultatai keičiasi nepakankamai, galime labai užtikrintai šnekėti pagal vieną iš atvirkštinių faktų: apie teigiamus pokyčius visi labai stengiasi girtis, bet tenai, kur nėra kuo girtis, tai ir nesigiria. Bent jau nemačiau, kad kokios nors kontoros imtų skelbtis apie kokius nors labai gerai pakitusius rodiklius, o juk rodikliai, t.y., skaičiai – tai vienintelis objektyvus faktas, kur viskas yra vienareikšmiška. Mėnesinių skaičių išvis man rodos neina rasti. O apie tai, kad pagrindinių rodiklių gerinimas ilgalaikiame planavime turi būti nuo dydžio X iki dydžio Y – tai man rodos, tai yra už bet kokių valdininkiško suvokimo ribų.

*** Turint omeny, kad Lietuva gamina gan mažai, importuoja labai daug, o prekybos balanso neigiamumas apie dvidešimt metų buvo protu sunkiai suvokiamas, tai galima numanyti, kas turėjo ateiti Lietuvai, kai pasaulyje prasidėjo krizė. Taigi, vat tas dalykas iš raidės P ir neatėjo. Kolapso išvengėme. Skirtingai nuo kokios Latvijos. Ir tai nepaisant to, kad prieš tai buvę kirkiliniai spėjo visas rezervines lėšas išleist, kasmet didindami biudžetus sunkiai suvokiamais dydžiais, o paskui dar pašūkaut apie tai, kaip jokios čia krizės nėra ir viskas yra išsigalvojimas.

Mano apsisprendimas

Kad jau prasidėjo apsisprendimų buzas, o ir komonsensavičiai apie savo pasirinkimą parašė, ir garsusis Kleckas Buržujus tarė žodį, tai ir aš apie tai parašysiu. Ir daugiau parašysiu – apie tai, kodėl. Apie tai, už ką balsuodavau anksčiau. Apie tai, ką galvoju ir kodėl nusprendžiau balsuoti kitaip. Išvis apie viską – gal kažkas irgi mąstė panašiai, kaip aš, gal kažkam tai bus artima. Tikiuosi, kad viską perskaitysite ir suprasite.

Šitą kartą nedėsiu visokių paveiksliukų į tekstą. Nes pabandysiu daug atviriau ir giliau pasakyti, nei esu pratęs. Skaitykite daug raidžių – aš tikiuosi, kad sugebėsiu perduoti jum savo mintis.

Nepriklausomybė, Sąjūdis ir konservatoriai

Per rinkimus tradiciškai balsuodavau už konservatorius. Balsuodavau už juos porą dešimtmečių – vien dėl to, kad mačiau, jog Sąjūdžio atnešti pokyčiai tebuvo pirmas judesys. Nepriklausomybė atėjo, tačiau sena nomenklatūra liko nepajudinta – daugiausiai eldedepistinės politikos* dėka. Aš rašiau, kodėl – Nepriklausomybė nebuvo visiškai bekompromisis veiksmas. Ji buvo tokia, kokią įmanoma gauti – rašiau apie tą, kai nagrinėjau socialdemokratus. Ir todėl Lietuva ilgai buvo su sena nomenklatūra, su visomis prichvatizacijomis, niūriais žmonių veidais ir tarpusavio nepasitikėjimu.

Todėl aš balsuodavau už Sąjūdžio likučius, už konservatorius – kad jie toliau keistų sistemą. Ir jie keitė. Savo balsu aš nusivyliau tik vieną kartą – kai Gedimino Vagnoriaus vyriausybė per maždaug metus Lietuvą iš regioninės interneto lyderės pavertė regionine internetų subine. Bet Vagnorių konservatoriai prametė. Gal ne už internetus, nes internetų nesuprato, bet kažkaip prametė ir viskas. Ir aš už juos balsavau toliau – kad judesys vyktų. Man būdavo tik liūdna klausyti kalbų, jog reikia sulaukti, kol išaugs nauja žmonių karta – tik tada pokyčiai taps galutiniais. Bet tekdavo pripažinti, kad tai tiesa. Ir susitaikyti, kad viskas keičiasi po truputį. Ir viskas po truputį keitėsi. Ir nauja karta galų gale atėjo.

Šiemet aš įsitikinau, kad kažkokia riba peržengta. Vilnius tapo miestu, kuriame jau neprisimeni rudo sovietmečio, papuošto raudonais komunistų plakatais. Dabar viskas kitaip – gatvėje riedlentėmis, riedučiais ir paspirtukais važinėja jaunuoliai, o ir senukai. Žmonės, kurie nesidrovi atrodyti vaikiškai, linksmai ir juokingai. Tai matėsi jau pernai, to požymių buvo jau užpernai, bet šiemet aš supratau, kad tas pokytis įvyko negrįžtamai. Mes jau praradome sovietiškumą, pilną baimės, prisitaikymo ir minčių apie tai, ką apie tave kažkas pagalvos. Mes praradome sovietiškumą ne tik Vilniuje, bet ir kitur – jau ir maži miesteliai darosi gražūs. Gražūs kažkokiu žmonių švytėjimu, džiugesiu, atvirumu. Gražūs tuo, ko nebūdavo rudame sovietiniame pasaulyje.

Už visą tai aš noriu padėkoti tiems politikams ir valdžios žmonėms, kurie judino Lietuvą pirmyn. Tiems, kurie kovojo su nomenklatūra, su stagnaciniu idiotizmu, su komunistų įpročiais. Tai ne tik konservatoriai – tai ir nemažai kitų partijų bei partijėlių, o ir kai kurie politikai, kurie jau seniai ne politikai. Bet konservatoriai čia lėmė daugiausiai – savo landsbergišku ir kubilišku užsispyrimu daryti pokyčius ir negalvoti, ką loja sovietinė šunauja. Už tą užsispyrimą aš konservatoriams atleisdavau netgi klerikališkus kliedesius.

Tarp kitko, klerikalinis konservų sparnas – kaip tik tie žmonės, kurie vis dar mąsto kaip sovietžmogiai, tik su nauja idėjine programa savo galvose: jie nori reguliuoti žmonių gyvenimus. Tik dabar jau ne su komunistiniais kliedesiais, o su savo pseudomoraliomis bažnytinėmis nesąmonėmis. Laisvė yra sunkiai suvokiamas dalykas. Ir sunkiausia suvokti, kad laisvė – tai teisė mąstyti savo galva. Teisė kiekvienam.

Konservatoriai ilgai buvo tikrąja pokyčių ašimi. Itin daug jie padarė per paskutinius ketverius metus. Sena nomenklatūra jau prarado viltį. Žmonės gyvena savo gyvenimus. Jiems jokia valdžia negali pasakyti, ką galvoti, ko bijoti ir kaip gyventi. Todėl aš noriu išreikšti nuoširdžiausią pagarbą jiems. Andriui Kubiliui, Ingridai Šimonytei, Dainiui Kreiviui ir Rimantui Žyliui. Tai žmonės, kurių darbus pilnai įvertinsime tik po kelerių metų – daugelis pokyčių pasimato tikrai ne išsyk.

Bet aš esu cinikas. Mauras atliko savo darbą ir toliau pokyčius turi nešti kiti. Tie, kas išaugo ne sovietmečiu, o laisvoje šalyje. Tie, kuriems jau iš principo būtų nesuvokiama, kaip valstybė gali reguliuoti atlyginimus ar duoti kažkam darbą. Lemti turi tie, kas žmogų supranta, kaip laisvą, galintį verslauti ir neturintį klausyti to, ką liepia daryti valdžia. Lemti turi tie, kas iš principo negali susišnekėti su sovietiniu mąstymu persiūtais žmonėmis.

Naujas pasirinkimas. Liberalų Sąjūdis. Skirmantas Tumelis.

Liberalų Sąjūdis – visai nauja dar partija, nors jo šaknis ir galėtume rasti kitose liberalų grupėse. Sena karta nesupranta šios partijos, nes nesuvokia esminės liberalumo vertybės: kiekvienas žmogus yra laisvas apsispręsti, o valdžia tereikalinga tam, kad užtikrintų visiems sąžiningas sąlygas. Tokias sąlygas, kurios leidžia pasitikėti vieniems kitais. Valdžios nereikia žmonių priežiūrai – socialiniu požiūriu ji tėra reikalinga nebent kaip saugiklis, kuris padėtų išlyginti situaciją neįgaliesiems ir pensininkams, užtikrintų, kad nebūtų nusikaltėlių ir pan.. Visą kitą pilnai gali nuspręsti patys žmonės. Ir ne balsavimais nuspręsti, kaip įsivaizduoja sovietžmogiai. Realiai nuspręsti. Savo pačių veiksmais ir pinigais. Nes kur žmonės laisvi, jiems nereikia valdiškų reguliuotojų.

Kiekvienas žmogus yra laisvas. Niekam nereikalinga valdžia, kuri valdo. Tuo skiriasi naujosios, laisvos žmonių kartos požiūris nuo senosios, lagerinės, sovietinės kartos. Tai labai paprastas skirtumas, tačiau jis yra kardinalus.

Aš matau, kad žmonės jau supranta, kas yra laisvė. Pasižiūrėkite, kaip mes rengiamės, kaip atrodo žmonės gatvėse. Kas antrą dabartinį žmogų, einantį gatve, sovietmečiu aplinkiniai būtų palaikę panku. Kokie nors jaunuoliai, žaidžiantys gatvėje tais smėlio prikištais kamuoliukais, būtų atrodę taip keistai, kad milicija juos būtų tiesiog susėmusi. Dabar mes tame jau nepastebime nieko keisto – laisvė įsiskverbė į mūsų sielas.

Senais laikais besišypsantis žmogus atrodė kaip nenormalus. Dabar jis tiesiog gražus ir džiuginantis. Tai yra laisvė, tai yra pokytis. Jis atsirado dėl tos naujos kartos, kurios taip ilgai reikėjo laukti. Tai atnešė žmonės, kurie nežino, kas yra baimė. Žmonės, kurie neatsimena keistų tipų pilkais kostiumais.

Aš norėjau daug parašyti apie pokyčius, kuriuos mums davė Liberalų Sąjūdis, o ir parašiau, bet paskui ištryniau, nes ši partija save pristato daug geriau, nei galėčiau pristatyti aš. Aš tik paprastai pasakysiu: nuo šiukšlių jie jau apsivalė (ir beje, tai vienintelė partija, kuri nuo šiukšlių valėsi). Eligijus Masiulis**, Gintaras Steponavičius*** ir Remigijus Šimašius**** – labai neblogos politinės figūros. Ypač Remigijus Šimašius, apie kurį jums galiu pasakyti tiek: jei šis žmogus nepasitrauks iš politikos, mes jį dar pamatysime Prezidento poste.

Vienas iš žmonių, kurių balsą išgirdo Remigijus Šimašius – tai Skirmantas Tumelis. Aš nepristatinėsiu jums Skirmanto, nes jūs ir taip jį žinote – tai blogosferos žvaigždė, vienas iš tų žmonių, kurie kadaise iškėlė viešumon faktus apie šildymą, vienas iš aktyviausių ACTA stabdymo organizatorių. Nerealaus humoro žmogus, turintis daugybę sveiko proto. Anksčiau – IT specialistas, vėliau gavęs patirtį su finansų valdymu, verslo procesų apskaita ir optimizavimu, vienas iš tų žmonių, kurie turi realius vadybos pagrindus, o kas man svarbiausia – jis ir į save, ir į visą pasaulį žvelgia su neišsenkamai giliu humoru. Humoro jausmas – tai indikatorius. Juoktis nemoka tie, kas nemoka mąstyti.

Aš matau Skirmatą Tumelį, kaip būsimą Ministrą Pirmininką. Po kažkiek metų, kai geri politikai mums taps įprastais, kitaip tariant – ganėtinai greitai. Skirmantas yra tas žmogus, kuris mąsto laisve, o ne susikaustymu. Jis yra tas žmogus, kuris kitus sugeba įtikinti tuo, kad neįmanomi dalykai tampa įmanomais. Aš atsimenu, kaip nuėjau į mitingą prieš ACTA: aš ir tada galvojau, kad valdžia neišgirs. Skirmantas man sakė, kad mes laimėsime. Ir mes laimėjome.

Aš esu pakankamai senas, kad turėčiau pripažinti, jog ir pats esu kažkiek dar sovietžmogis. Kai aš žvalgausi aplink, dabartinėje vidutinio amžiaus kartoje ieškodamas tų, kas gyvena laisve, geriausiu atveju randu panašius į save. Tokius, kuriems teko turėti reikalų su pilkakostiumiais saugumiečiais, su nomenklatūrininkais, su komunistais. Tokius, kurie atsimena, kad laisvė – tai apsisprendimas mirti, bet likti laisvu. Aš tą apsisprendimą padariau dar kokiais 1979 metais, būdamas vaiku, gulėdamas nuosavo kraujo klane. Man apsispręsti padėjo senas saugumietis – jo dėka aš supratau, kad yra tokie kaip jis, o yra tokie kaip aš. Jiems egzistavo laisvė žaloti, kankinti ir žudyti, nes jie tai galėjo. Man egzistavo laisvė mirti, nes tai galėjau aš. Su savo laisve mirti aš ėjau prie Parlamento. Kaip ir begalė kitų mano kartos žmonių.

Bet dabar jau viskas kitaip. Dabar yra tikros laisvės laikai. Tikros laisvės – laisvės kurti, gyventi ir atrasti.

Lietuva jau pasikeitė, nauja žmonių karta negali net įsivaizduoti, kaip laisvės galima neturėti – jie gyvena laisve taip, lyg ši būtų oras, kuriuo kvėpuojama. Pokyčiai įvyko ir mums jau reikia kurti kitokį pasaulį. Mums reikia žmonių, kurie ieško ateities, naujovių ir galimybių – būtent tenai dabar yra laisvė. Būtent tenai yra pokyčiai. Būtent tam reikia naujos, kitaip mąstančios kartos žmonių. Tokių žmonių, kuriems laisvė yra tokia natūrali, kad jie jau gali ja remtis, o ne už ją kovoti. Tokių žmonių, kurie kurtų naują pasaulį. Todėl šiemet aš balsuosiu kitaip. Už naują kartą. Tą, kuriems laisvė – viso jų gyvenimo pagrindas.

Taip, mano pasirinkimas – tai Liberalų Sąjūdis, kandidatas nr.102 – Skirmantas Tumelis. Aš manau, kad atėjo laikas, kai galime keistis. Ir mes galime tai padaryti – viskas priklauso nuo mūsų apsisprendimo. Apsisprendimo kurti, eiti į ateitį ir keistis. Apsisprendimo remtis laisve, kurią turime.

 

——————

* Jau per pirmus Nepriklausomos Lietuvos rinkimus senoji, prie viską valdančios valdžios įpratusi žmonių karta išrinko LDDP. Algirdo Brazausko susitaikymo politika, kurios dėka nebuvo judinami nei seni komunistai, nei saugumiečiai, tapo esmine priežastimi, dėl kurių nomenklatūra galėjo tvarkytis taip, kaip nori. Prichvatizacijos, pusgyvės ekonomikos kolapsas, krūva valdžioje likusių melagių ir suirutė daugeliui įsiminė. Estija tais laikais sugebėjo kiek apsivalyti ir būtent dėl to, po kokio dešimtmečio jau turėjo sveiko proto politikų: besipučiant ekonominiam burbului, jie kaupė lėšas būsimai krizei. Lietuvoje sveiko proto politikai atėjo keliais metais vėliau, kai krizė jau ėmė baladotis į duris. Galima čia tiktai užjausti Latviją, kur sveiko proto politikai vis dar nebuvo atėję, netgi krizei siautėjant pilnais mastais. Toji šalis netoli pusės metinio biudžeto sugebėjo sukišti į aferistinį Parex. Čia verta palyginti su snorbankio istorija ir pagalvoti, kad visgi mes jau turime kuo didžiuotis.

** Eligijus Masiulis patvarkė Lietuvos Paštą – tai sako viską. Sovietmečiu paštas buvo iš esmės KGB filialas, kur tiesiog prie konvejerio būdavo tikrinamas žmonių susirašinėjimas. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, paštas toliau vaizdavo dirbantį SSRS. Pirmus lietuviškus pašto ženklus jie išleido gal po pusės metų, bet net ir po to kurį laiką aiškino, kad su tais ženklais negali siųst laiškų. Vėliau ten kažkokie veikėjai ėmė svaigti apie privatizacijas ir kad įrodytų, jog tai naudinga (esą nuostolius mažinti reikia), ėmė naikinti pašto dėžutes laiškų išsiuntimui, paskui ir pašto skyrius, o paskui – išvis ką tik įmanoma daryt, kad tik padidintų nuostolingumą. Tai, ką ten padarė Eligijaus Masiulio pastatyta komanda – tai stebuklas. Paštas jau tapo pelningu.

*** Apie švietimo sistemą galima kalbėti daug, bet aš pasakysiu paprastai: didesnės biurokratinės pelkės daugiau Lietuvoje niekur nėra. VU gauna apie pusę milijardo litų finansavimo per metus ir ruošia vadybybininkus. ŠU užsiima chiromantijomis ir kabalomis. VPU šarlatanams susigalvoja teikti mokslinius titulus. Ir visi jie į juos kišamus pinigus kažkokiu būdu matyt dar ir panaudoja savo propagandų skleidimui. Krepšelių sistema – pirmas žingsnis prie tokio modelio, kuris Danijoje, kur privačios mokyklos išsilaiko iš krepšelių, o tėvai už vaikų mokslą joms nemoka. Akmenį galiu tik vieną mesti į Steponavičių – valstybinių egzaminų sistema yra totalus blogis, kurį reikia panaikinti.

**** Remigijus Šimašius yra toks, kuriam atskiro pristatymo nereikia. Galite jį rasti ir bloge, ir Google+ sistemoje, kur jis realus, pats bendraujantis ir pats reaguojantis į žmones. Ir jis labai normalus žmogus, o ne belenką vaizduojantis politikierius. Tuo atžvilgiu jis unikalus.