Tag Archives: semiotika

Indo-europiečių kalbos

Civilizacija kaip kalbos produktas

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indo-europiečių kalbos

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Continue reading →

Truputis bazinių semiotikos teoremų

Pagalvojau, kad kai kurie konceptai, susiję su semiotika, daliai gali atrodyti nesuprantamais ar šiaip neaiškiais, net ir turint omeny, kad bent jau miglotai, visi suprantame, kas ta semiotika yra (bent jau tikiuosi). Gal būt, labiausiai bėdas kelia tai, kad didesnė dalis besidominčių semiotika paprasčiausiai ignoruoja matematinį šios pagrindą, kreipdami dėmesį į filologinę dalį. Gal dėl to Algirdas Julius Greimas yra toks išskirtinis autorius – skirtingai nuo daugelio kitų, rėmęsis matematiniais faktais.

Taigi, kad būtų lengviau suprasti – truputėlį teorinės dalies, davusios pagrindus visam tam struktūralizmui bei Greimo darbams. Šios dalies nežinant, išvis nelabai įmanoma ką nors giliau diskutuoti ar analizuoti.

Continue reading →

Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

Ne vieną kartą mačiau šarinamą kratinį apie septynis komunizmo stebuklus dar Facebook, kur ir šiaip normalaus turinio pamatyti ne taip dažnai pasitaikydavo – ištisai kažkokios šiukšlės. Menka šiukšlių šarinimo bangelė atitekėjo galų gale ir iki Google+, kai garbus ir žymus blogeris Piktas Gnomas Arvydas nepasidrovėjo susitepti šitais fufeliais. Kita vertus, tai atleistina, nes atvejis įdomus: nepastebimai, tačiau labai raiškiai (ot paradoksas, ar ne?) rodantis mums, kas gi yra tas paradigmos poslinkis.

Ko gero aiškiausiai paradigmos poslinkis pasimato tada, kai bandome suprasti seną, poslinkio paveiktą humorą. Dažnas sovietmečio anekdotas dabar beveik nesuprantamas ne tik žmonėms, kurie tais laikais negyveno, bet net ir tuos laikus prisimenantiems. Tiesiog palyginimui: Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga?

Kas pasikeitė? Aišku, kontekstas. Bet vyresni tą kontekstą atsimena, o jiems neretai visvien jau nejuokinga. Viskas lyg ir suprantama, tačiau anekdotai, kurie vertė kvatotis, tekelia blankią šypseną. Pokytis įvyko kažkur kitur, jis pakeitė ne tik mūsų požiūrį, bet ir pačią sistemą, kurioje mes interpretuojame pasaulį. Ta sistema ir yra paradigma. Ir mes dažniausiai jos pokyčio nepastebime, nes pasikeičiame patys.

Tame sename, dar berods Chazanovo (nors gal ir kurio kito – visgi praėjo ketvirtis amžiaus ir nelabai teprisimenu) paleistame kratinyje apie sovietinius stebuklus paradigmos poslinkis pasimato taip aiškiai, kaip beveik niekur kitur. Pasimato dėl to, kad pasikeitė visa konteksto suteikiama prasmė. Tie komunizmo stebuklai, kai buvo išsakyti Perestrojkos metu vienoje iš rusiškų humoro laidų, tada tiesiog šokiravo (tiesa, kiek atsimenu, tie stebuklai buvo papasakoti dar ir su pavyzdžiais). Žmonės žvengė susiriesdami, kvatojo iki ašarų, nes tarp eilučių buvo pasakyta viskas. Pasakyta taip atvirai, kad to tiesiog nebuvo įmanoma ignoruoti, bet kartu taip tarp eilučių, kad už tai nebuvo įmanoma išsyk pasodinti, kaip už antisovietinę agitaciją.

Eilė į Lenino mauzoliejų

Sovietmečiu tai buvo ilgiausia eilė visoje SSRS. Aišku, kai tą Mauzoliejų atidarydavo. Nes visi norėdavo bent pažiūrėti į tą išgamą, kuris viską pradėjo. Būtent šitoje eilėje stovėjo aukščiau minėtas čiukčia, kuriam užteko proto suprasti, kad kur eilė pati didžiausia - ten ir yra einamiausios prekės. Beje, tuometiniai kalbainiai aiškindavo, kad žodis "mauzoliejus" turi būti rašomas iš didžiosios. Beje, atkreipkit dėmesį į vyruką pilku kostiumu.

Tie laikai seniai praėjo, o žmonės, kuriems mažiau nei kokie 30 metų, nelabai prisimena sovietmečio. Tačiau kažkodėl būtent jie platina tą rinkinį teiginių. Jiems jau juokinga dėl kitko: viena vertus, savaime linksma, nes tas kratinys yra absurdiškas, kita vertus, tai ir proga pasijuokti iš senų perdylų, tais laikais gyvenusių, trečia vertus, neretai čia padvelkia ir tam tikru sovietmečio romantizavimu – kad nebuvo gi taip blogai, kaip kažkas pasakoja.

Kita vertus, komunizmo stebuklų rinkinys kažkodėl jau nejuokingas žmonėms, kurie gyveno tais laikais. Gal todėl, kad supratimas ir atsiminimai liko, o gyventi su tuo, apsimetinėjant, kad viskas gražu, jau nereikia. Gal dėl to, vos pamatęs kažkieno šarinamus „septynis komunizmo stebuklus“, gali pasakyti užtikrintai, kad tai darantis žmogus dar neturi nei 30, o greičiausiai jo amžius maždaug tarp 15 ir 25.

Kaip jau minėjau, vyresni žmonės visgi dažniausiai turi kažkiek to iš sovietinių laikų išlikusio supratimo apie tos komunistinės sistemos absurdus, tačiau būtent tai, kad jiems darosi nejuokinga – tai ir yra įdomiausia. Juk būtent jie prieš ketvirtį amžiaus iš šių stebuklų kvatojo susiriesdami, apsiverkdami, literaliai nuvirsdami nuo kėdžių, o kai kurie, reik manyti, iš juoko dar ir pašlapindavo ar net parudindavo kelnes. Nes tai buvo žudančiai juokinga. Dabar tuos stebuklus šarinantis jaunimėlis to net nesupras, nes tai, kaip sakant, kind of insider joke: viską galima paaiškinti, bet visvien nepasidarys juokingiau. Tai ir insider joke esmė: tokiems pokštams suprasti reikalingas dalyvavimas diskurse.

Visgi, kad nekalbėčiau apie orą Marse, štai jums tie septyni komunizmo stebuklai:

  1. Visi turėjo darbą.
  2. Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
  3. Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
  4. Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
  5. Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
  6. Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
  7. Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Matot, viskas labai paprasta: frazės, tiesiog frazės, kurios yra net neaiškaus teisingumo (nes kai buvo išsakytos, dalis buvo ištarta tarp eilučių, pasiliko kontekste, o kai kurios pagal tiesioginę prasmę net buvo priešingos realybei). Mes šias frazes galime suprasti, tačiau bandant jas suprasti būtent dabar, gaunamas kitas rezultatas, nei prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Todėl mums reikia vertimo, kuriame verčiami ne žodžiai, ne jų reikšmės ir netgi ne prasmės, o greičiau kontekstai. Veik neįgyvendinamas vertimo uždavinys, ar ne?

Iš manęs prastas vertėjas, todėl aš banaliai čia papasakosiu, ką reiškia tie stebuklai. Gal taip atsiras truputis supratimo apie tą paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, duosiu tuos kontekstus ir pabandysiu paaiškinti viso šio reikalo juokingumą.

Continue reading →

Eglė Kusaitė ir truputis kontekstinės analizės

Eglė Kusaitė, įtariamoji teroristėPrisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).

Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.

Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.

Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..

Continue reading →

Kas yra maginis mąstymas. Subalansuota IT žinovams.

Pas poną Užkalnį, kai tasai pasisakė apie GPS, visokių ten priėjo, kaip ir įprasta. Ir žinoma, ėmė, kaip įprasta, rašinėt pagal savo supratimą. Ten šiaip jau labai marga publika renkasi, tad komentarai dažnai džiugina ir linksmina. Ale šitas straipsnis buvo nuostabus – komentarus būtinai paskaitinėkite, pavyzdžiui, atrasit tokių marazmatikų, kurie iš 100 procentų atima 400 procentų ir gauna 25 procentus. Bet ir tai nėra toks stebuklas, kokį vėliau parašė kažkokia supermama šmaikštašiknė, pasivadinus Mamyčiuku. Aišku, neapsieita ir be diskursų apie psichiatrines ligonines ir panašiai, bet ne tai esmė.

Esmė yra maginis mąstymas, kurį šioji ponia pademonstravo taip, kad sunku būtų rasti geresnį pavyzdį. Štai tasai tekstas, įdomesnės vietos pabrauktos raudonai ir pažymėtos skaičiais analizei. Šiaip jau praktiškai visą tekstą čia galima raudonai braukyti, bet visgi pabandysiu konkrečius teiginius pabrėžt.

Tiesa, skaitydami, nesistenkit būti kritiškais duotąjam tekstui ar jo autorei. Pabandykit pagauti būtent tą mistinę, asociatyvinę, maginę logiką (aišku, jei čia išvis galim kalbėti apie logiką).

Nagrinėjamas maginio mąstymo pavyzdys

Kompiuteriai nuo pat savo gimimo turi kreivus laikrodžius, nes elektroninis laikrodis ne toks tikslus lyginant su mechaniniais1. Papasakosiu ir dar vieną dalyką (jei jau netikėsi, pasigooglink) – laikas slenka nevienodai2, tad tau, žmogui lėktuve ir palydovui orbitoje laikas skaičiuojasi atskirai. Kuo aukščiau – tuo laikas labiau „kreivinasi“3, tad banaliai kalbant tavo pėdos ir tavo smegenys sensta skirtingu greičiu. Šis skirtumas žinoma mikroskopinis, tačiau paėmus metus ar kitus – gaunasi jau sekundžių skirtumas4.

Yra dar toks dalykas kaip pasaulinis tinklas. Jei mokykloje bent kiek IT pamokų turėjai, žinosi, kad yra toks tinklo laiko protokolas (network time protocol)5, kuris laiką skaičiuoja nanosekundėm6, ir jam tie „laiko svyravimai“ jau nebėra tas pats. Kuo didesni laiko skirtumai tarp nutolusių kompiuterių, tuo ilgesni vėlavimai siunčiant duomenų paketus7, t. y. Youtube pradeda krautis lievai8.

Kiekvienas GPS palydovas savyje turi atominį laikrodį, kuriame dar papildomai yra ir softas koreguojantis „laiko driftą“, tad būtent GPS palydovuose esantys laikrodžiai yra patys tiksliausi pasaulyje9 ir būtent todėl su jais yra sinchronizuojami kompiuteriniai tinklai10, kad užklanio blogas padoriai atsiverstų.

Pirmieji palydovai į orbitą buvo keliami būtent reliatyvumo teorijai patikrinti11, tad aprūpinti laikrodžiais12. Ir tik vėliau, pastebėjus kad radijo bangos sklindančios iš orbitos paklūsta Doplerio efektui13 atsirado pašalinė palydovų funkcija – navigacija14.

Atvejo analizė, maginio suvokimo ryšys su realybe

Nesiūlau juoktis, nes išties čia nieko juokingo nėra (bendrai – reiškinys liūdnas, esu apie tuos durnius rašęs anksčiau). Greičiau – atvirkščiai, pilnavertė kunda-lakunda, kur žmogus, turintis tam tikras sąvokas (žodžių ir prasmių kompleksus), juos riša tarpusavyje pagal visiškai kitus, jam pačiam natūralius, tegul ir absurdiškai skambančius dėsnius. Aišku, galima tarti, kad kai kuriuose sakiniuose po kelis nusišnekėjimus ir pripainiota belenkas su belenkuo, bet pažiūrėkim, į tai, kaip tai veikia būtent rašiusiojo galvoje. Nuosekliai, pagal pažymėtus skaičiukais dalykus:

  1. Nusišnekėjimas apie ne tokius tikslius elektroninius laikrodžius – ne toks jau keistas, jei pasiaiškini, kiek plačiai jis paplitęs. Gal ir nustebsit, bet mažiausiai pusė žmonių galvoja, kad mechaniniai laikrodžiai yra tikslesni už kvarcinius. Žinote, kodėl? Todėl, kad mechaninis, o dar automatinis šveicariškas laikrodis kainuoja maždaug nuo 1500-2000 litų, o geresni modeliai – dar daugiau. Kvarcinis šveicariškas laikrodis kainuoja maždaug nuo 200 litų, jei tai Swatch ar nuo kokių 400-500 litų, jei tai viena iš entry levelio firmų, pvz., Grovana. Maginis mąstymas sako akivaizdžiai: jei brangesnis, reiškia, kad geresnis – vadinasi, tikslesnis. Tokie įsitikinimai apie laikrodžių tikslumą neretai pasitaiko net ir tarp šveicariškų laikrodžių savininkų.
  2. Diskursas apie nevienodai slenkantį laiką – žinomas, matomai, netgi bukiausiems pacukams. Nes Einšteino reliatyvumo teorija su skirtingai besisukančiais laikrodžiais ir jaunesniais už savo dvynius kosmonautais bent puse ausies girdėta bet kam. Žinoma, subtilybių apie tai, kad tie laiko poslinkiai pastebimi, tik priartėjus prie šviesos greičio, dauguma nežino, tačiau vėl suveikia maginis mąstymas: tai toks svarbus ir reikšmingas dalykas, juk visur apie tai rašoma – vadinasi, jei su laiku kažkas ne taip, tai jau matyt, kad reliatyvumo teorija.
  3. Su kalbomis apie aukščiau slenkantį kitokį laiką prasideda tolimesni maginio mąstymo etapai, kai prisideda ir supratimas apie tai, kad danguje viskas kitaip, ir, gal būt, kokios nors nerišlios mintys apie tai, kad Žemė sukasi, vadinasi, su ja ir mes, o aukščiau judesys gal greitesnis. Pirmos visai maginės prielaidos apie pasaulį ir laiką ima apaugti teoriniu antstatu.
  4. Ir vėl maginis mąstymas: laikrodžiai per metus pavėluoja ar paskuba keliom sekundėm – vadinasi, čia jau tas pats su ankstesniu teoriniu antstatu susijęs dalykas. Maginė teorija atranda sau patvirtinimų. Realybė niekam neįdomi, svarbu magiškoji teorija ir teorinė magija.
  5. Galų gale kalba pasuka link NTP ir panašumų magija ima veikti pilnu pajėgumu. Santrumpa NTP stebuklingu būdu susisieja su santrumpa GPS, o angliški burtažodžiai „network time protocol“ susisieja su burtažodžiais „global positioning system“. Svarbu ne sąryšis, o tiktai koks nors, visiškai nesvarbu, koks panašumas. Tai vienas iš ryškiausių maginio mąstymo bruožų.
  6. Ir vėl ima kilti kitos teorijos – atsiranda nanosekundės. Visiškai nesvarbu, kad netgi lokaliame tinkle neįmanoma gauti tokių užlaikymų (kaip pvz., net esant neapkrautam Gigabit Ethernet tinklui, perdavimo paklaidos eina mikrosekundėm, o praktiniuose lokaliuose tinkluose – kartais net milisekundėm, aš jau nekalbu apie Internetą, kur esu matęs užlaikymų, skaičiuojamų dešimtimis(!!!) sekundžių), svarbus tampa kuo ypatingesnis žodis ir jo susiejimas su kokiais nors kuo tikslesniais laikrodžiais. Vėl maginė logika.
  7. Ir toliau eina maginė logika apie tai, kad jei jau laikrodžiai skirtingai rodo, tai ir uždelsimai dėl to atsiranda. Maginėje logikoje, kurią svarbu suprasti, priežastis su pasekme puikiausiai gali kaitaliotis vietomis ar netgi išvis nesisieti. Nes maginės sąsajos yra maginės.
  8. Žinoma, kad paskui reikia atrasti ir kokių nors patvirtinimų iš realybės – štai ir Youtube pasiduoda magijai.
  9. O tada prasideda istorijos apie maginius žygdarbius. Paprasti maginiai reiškiniai yra tiesiog paprasti (tarkim, kokie nors pokštai su kortomis), tačiau didieji turi būti didingi. Todėl ir laikrodžiai palydovuose būna ypatingi – patys tiksliausi pasaulyje.
  10. Ir žinoma, vėl tai reikia susieti su kokiais nors kompiuteriais, internetais, Youtube bei NTP – štai taip kompiuterių tinklai ima sinchronizuotis su GPS. Juk GPS aparačiukai – tai tokie kompiuteriukai, tiesa? Tai ir visi kiti kompiuteriai turi sinchronizuotis kažkaip su tais aparačiukais.
  11. Galų gale vėl grįžtam prie reliatyvumo teorijų ir atrandam, kad visokie sputnikai buvo keliami toms teorijoms tikrinti. Ir GPS palydovai – irgi.
  12. Ir laikrodžiai palydovams buvo reikalingi tam, kad patikrintų reliatyvumo teoriją. Maginis mąstymas darosi savo išvadas.
  13. Galų gale dar prisimenamas Doplerio efektas, kuris aišku nesuprantamas, bet kažką bendra turintis su GPS ir kažkokiais ten signalais, vadinasi – ir su laiku, ir su Einšteinu, tai ir su reliatyvumo teorija, taigi, labai svarbus faktas, kuris maginiu būdu įrodo viską galutinai. Trumpai tariant, maginis mąstymas jau įsivažiuoja, radęs dar vieną atsparos tašką.
  14. Ir štai nuosekli maginės teorijos pabaiga: atrastas stebuklas, maginis būdas, kaip remiantis magija, sukurti kitą, jau mažesnę ir eiliniam žmogui pasiekiamą magiją, kuri jau leistų daryti tuos GPS prietaisus ir visus kompiuterius, etc.. Nesvarbu, kad kažką žinančiam žmogui tai atrodo kliedesiais – maginė teorija yra nuosekli, vientisa, turinti savo logiką.

Trumpai tariant, pažiūrėkim nekritiškai. Maginis mąstymas nėra koks nors nusišnekėjimas ar kliedesiai. Maginis mąstymas turi savo vidinę logiką, savo taisykles, tačiau jos paremtos ne kokia nors moksline faktų analize, o vien asociatyviniais mechanizmais. Jei kažkokie dalykai turi tarpusavy panašumų – vadinasi jie kažkaip susiję. Kuo tų panašumų (kad ir pačių banaliausių, vaikiškų) daugiau – tuo ryšys stipresnis. Ir svarbiausia – stebuklai bei priežastys. Ypatingai pastebėtinas 14 punktas: maži, suvokiamesni, prieinamesni stebuklai (kompiuteriai, internetas, GPS prietaisai, etc.) negali būti didelio, sunkiai suvokiamo, neprieinamo stebuklo (kosminių palydovų) priežastimi. Būtent todėl kyla toks ryškus diskursas apie tai, kad navigacija – tik pašalinė tų GPS palydovų funkcija. Priežasties-pasekmės ryšys visada aiškus: gaivališka, sunkiai suvokiama jėga sukelia smulkius reiškinius (dievybė sukelia lietų), bet niekad ne atvirkščiai.