Politika

Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Sausio 13 prisimenant

Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta? 🙂

Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.

Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.

Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.

Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.

Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.

Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.

Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.

Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.

Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.

Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: „geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis„. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.

Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.

Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.

Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią ~~savaitę mėnesį~~ gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading →

Lagerinė Šiaurės Korėjos ekonomika

Kvadratines raides skaitantiems ir lagerinėmis sistemomis besidomintiems – tokia istorija iš dviejų dalių: pirma ir antra. Šiaip jau velniškai įdomus pasakojimas, net jei atmesim kraupiąją dalį – tiesiog iš jo galima nemažai atkurti apie tai, kaip organizuota išvystyta lagerinė ekonomika. Būtent tokia yra Šiaurės Korėjoje, kur valdoma, skelbiant keistą nacizmo ir komunizmo mišinį, vadinamą čiučche arba džiuče. Ar tai kažkaip panašiai.

Kim Čen Iras - dvasingasis čiūčkės idėjų nešėjas, didysis Šiaurės Demokratinės Korėjos Liaudies Respublikos brangusis ir mylimasis vadas

Čia verta pastebėti, kad Sovietų Sąjungoje pilnavertė stalininė lagerių sistema egzistavo grubiai apie 30 metų, iš kurių 10 pirmų metų tebuvo daugiau eksperimentas, o negana to, buvo dalinis sistemos pertrūkis karo metu, negana to, prasidėjus strateginėms Šiaurės įsisavinimo (pirmiausiai dėl karinės laivybos) ir urano kasyklų programoms, lageriai nemenka dalim virto mirties fabrikais, kur vidutinė kalinio gyvenimo trukmė neretai tesudarydavo vos keletą mėnesių, t.y., tęstinė sistema vėlgi veikti negalėjo. Kitaip tariant, klaikiausių stalininių lagerių atvejai – tai tiktai išvystytos lagerių sistemos užuomazgos, kai palygini su Šiaurės Korėja.

Šiaurės Korėjos atvejis – išties išskirtinis, ten lagerių sistema kūrėsi jau su visa bolševikų patirtimi, daug kompleksiškiau ir egzistavo gerus porą kartų ilgiau. Dabar korėjietiškuose lageriuose jau dirba žmonės, kurie gimė iš žmonių, kurie patys gimė konclageriuose. Pastarieji sudaryti iš milžiniškų kompleksų, kur įvairaus griežtumo įkalinimo įstaigos, nepilnamečių rengimo lageriams mokyklos, atskiros vyrų ir moterų zonos, o sėkmingiausi, „laisvėn“ paleisti kaliniai tampa etatiniais tų pačių koncentracijos stovyklų darbuotojais – mokytojais, prižiūrėtojais, etc.. Lagerių sistema tokia, kad kartą į ją pakliuvęs, ne tik pats joje lieki, bet lieka ir tavo vaikai, ir anūkai. Ten numatytos netgi kalinių dauginimo priemonės – vyrai su moterimis suleidžiami, kad pasidaugintų ir prigamintų dar naujų kalinių.

Žodžiu, kas supranta kvadratines raides – skaitykite. Kas nesupranta – klauskite, gal kas ras anglišką pasakojimo variantą.

Kalbainiškojo dvoko aromatas

Kalbainiai šnekasi su mumis. Šnekasi, pravipdami melsvom numirėliškom šypsenom, lyg tardami – „čia, vaikeli, dabar gausi ant žirnių klūpot ir sausą duoną griaužt, nes nusižengei taisyklėms, nes neleido tau niekas spręsti“. Pelėsinis tvaikas, sumišęs su formalinu, skirtu lavonų konservacijai, atmieštas senu prapuvusio kefyro dvelksmu ir naftalino priemaišomis – tai būtų kvepalai, kuriuos pavadinčiau „Lietuvių kalbos sergėtojos žiedai“. Tai būtų kvapas, kurį visi atpažintų. Pilstyti šiuos kvepalus reiktų į šlykščius sloikėlius, kokiuose sovietmečiu būdavo majonezas, o vėliau tuose pat sloikėliuose būdavo priduodami analizai. Būtų dvasinga ir taip godotina.

Josifo Stalino lavonas guli pašarvotas - lerva jau seniai padvėsė, šeši dešimtmečiai praėjo, bet vis dar yra tokių, kuriems anas autoritetas, esą lietuviškumo sergėtojas.

Anava buvo kadaise tokio Aldono Pupkio graudžių puvėsių pritvinkusios šnekos, kad lietuvių kalbą kažkas puola ir nesupranta žmonės, už ką baudžiami, todėl reikia jiems aiškinti ir su jais kalbėtis. Ir buvo išgirsti didžiojo kalbos grynumo vado žodžiai – štai jau kažkokia norminės lavonkalbės gynėja Aldona Paulauskienė skelbia apie žalotojus kalbos, bevaitodama apie tai, kad prie Stalino buvo geriau, nes rūpinosi didysis tautų vadas lietuvių kalba, nedrįso prie jo niekas kalbėti kaip negalima – baigdavosi visos diskusijos, vos jam pasakius.

Aš jau jums kadaise minėjau, kaip svarbiausia kalbėjimą reguliuojanti įstaiga vadinosi sovietmečiu. Rašiau ir apie tai, kad kalbainiai yra sovietžmogiai pačia blogąja prasme. Rašiau ir apie tai, kodėl taip jiems gaunasi – ogi maginis kalbainių mąstymas, kitaip tariant, patys suprantate.

Dabar gi šitai jūs pamatyti galite patys – tereikia, kad paskaitytumėte ponios Aldonos Paulauskienės gailią raudą apie tai, kaip lietuvių kalbą darko visokie ten, o senais laikais buvo geriau, nes Stalino priesakų laikėsi. Aš čia nerašysiu daug net apie tuos kliedesius, bet jau girdėjau, kad ponas Andrius Užkalnis parašys greitai taip, kad maža nepasirodys, aš jums tai garantuoju. Jis pats tai žadėjo internetuose. Tai aš čia tik šiaip jums papasakosiu ir citatą pateiksiu gražią:

Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime.

Taip, čia tos ponios žodžiai, kad trūksta jai tokio autoriteto, kaip Josifas Stalinas. Savo tekste ji daug ko prirašė, visokių ten skundų apie tai, kaip viskas blogai dabar. Kad visi geria, moteriškės viena kitai akis išlupa, jaunimas kitokias dainas dainuoja, Eurovizija kažkokia, o netikę atlikėjai liaudies dainas sumodernina, jas perkurdami folkšoko stiliumi. Ir blogoji anglų kalba, nes į ją verčiant, kitaip išsiverčia viskas, nes ten nėra atitikčių lietuviškoms konstrukcijoms. Ir kaip negerai, kad leidžiama kažkam disertacijas gintis apie humorą, o jau tas lietuvių kalbos negerbimas paskui virsta mėšlu, mėtomu į veidą Jėzui Kristui bei kokiomis tai homoseksualų eitynėmis, nes humoras turi būti lietuviškas.

Čia, žinote, dar reiktų pridėti ir išplėtoti visą tą mintijimą, kad ir visokie homoseksualai eitynes rengia, ir pedofilai visokie siautėja, žmonės darbo neranda ir per visokias valentynkes vieni kitus žudo ir kankina, o jau tikrai dabar tvarkos nėra, nes štai prie ruso buvo geriau, o dabar – košmaras. Tais senais laikais visi žinojo, kad už ne taip pasakytą žodį būsi išvežtas į Sibirą, todėl visi mylėjo savo kalbą ir ją tausojo, be reikalo nelepteldami ką galvoja, nes tikrasai lietuviškumas tada buvo puoselėjamas. Būtų žinoję tie visokie brudai, kurie žemina bendrinę lietuvių kalbą ir visokias svetimybes vartoja, o dar ir juoktis sau leidžia bei humorą kažkokį – būtų jiems gerą auklėjimą tinkamos įstaigos surengę.

Ponai ir ponios, paskaitykite tą kratinį. Jis to vertas. Atidžiai ir nuosekliai paskaitykite – pamatysite pačią kalbainių esmę, jų dūšios šauksmą. Išgirsite, kaip jie vaitoja, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori, o Josifas Stalinas negali jiems nurodyti, nes neliko jau jo autoriteto. Stalino saulę kadaise parnešė Lietuvai Stalino mylėtojai – kad vietoje Lietuvos saulės šviestų. Kai kuriems ta saulė iki šiol tebešviečia – tieji ir verkia, vaitoja, kad lietuviškumas žlugdomas, nes patys žmonės sprendžia, ką jiems galvoti ir kalbėti.

Bet aš jums pažadu, kad jokių sovietkalbių vaitojimai jau jiems nepadės. Esminis dalykas, kurį gavome – tai laisvė. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo tų laikų, kai mums nurodinėjo, kaip kalbėti ir kaip mąstyti. Kalbiniai totalitaristai jau prarado įtaką, teliko nykus kalbinis talibanas, iš kurio visi juokiasi. Lietuvių kalba jau vėl tapo laisva, jau vėl ėmė vystytis ir želti, bujodama, nelyg laukinių gėlių pieva – mirgėdama visomis spalvomis, kokios tik būna. Mirgėdama ir tomis spalvomis, kurias neigia kalbainiai.

Jau negali mūsų užkloti savo nykia pradvisusia pelėsiais pilkuma visokie reguliatoriai iš Glavlito. Jau bedantės zombių burnos tegali suvaitoti, kad vaje – neliko autoritetų, vaje, Stalino žodžių jau neklauso žmonės. Dabar jau kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nuspręs pats, o ne taip, kaip pasakė tovariščius Stalinas. Nes mes laisvi, laisvi ne ta naujakalbiška laisve, kur laisvas šuo nuo blusų, o tikra laisve – kur laisvas žmogus nuo komunistų, kalbajobų ir kitų atmatų.

Apie Izraelio-Palestinos esą konfliktą

Kadangi vėl tenai įvykiai Izraelyje buvo, o aplinkui tuntai naivių idiotų, kurie piktinasi Izraelio ir gina vargšus nuskriaustus „palestiniečius“*, tai aš jums parašysiu pačią esmę šio reikalo, kad turėtumėte supratimą. Parašysiu todėl, kad jau atsiranda Lietuvoje tokių, kurie pradeda pasakoti, kad Hamas raketos yra prastos, daugelis nepataiko į žmones, o Izraelis turi Iron Dome** antiraketas, todėl numuša jas ir todėl Izraelio atsakomieji veiksmai prieš Hamas – tai žiaurios civilių žudynės.

Žinot, čia panašiai, kaip kažkas aiškintų, kad Izraelio kariai nešioja neperšaunamas liemenes, todėl visokie hamasininkai, kurie į juos šaudo iš prastų automatų, visvien tų kareivių nenušaus, o jei ir nušaus, tai čia gi tik kareiviai, todėl kai tie kareiviai ima šaudyt atgal į Hamas smogikus – tai čia yra civilių žudynės ir nekaltos aukos. Ir ypač baisūs tie kareiviai todėl, kad kartais pataiko į vaikus ir moteris, kuriuos tie nekalti Hamas teroristai pasistato prieš save***, kai šaudo į Izraelio kareivius. O kadangi Hamas yra ne kareiviai, tai jie yra nekalti civiliai, kuriuos Izraelis neteisėtai žudo.

Bene seniausiai veikianti iš antižydiškų teroristinių organizacijų - tai Hesbollah (nors ji iš Libano, tačiau nuotrauka pernelyg iliustratyvi, kad galėčiau jos neįdėti). Nuotraukoje matomas Hesbollah saliutas - paveldėtas iš nacių, kurie dalyvavo, kuriant pirmas arabiškų fašistų grupeles. Aišku, Hesbollah yra šiitai, tačiau su sunitiškais Hamas palaiko puikius ryšius, tad pastarieji irgi neretai saliutuoja naciškai. Tautinis islamistinis pasisveikinimas, žinote. Tarp kitko, eilę metų Hitlerio "Mein Kampf" buvo bene didžiausiais tiražais parduodama knyga Gazos ruože. Ai, o dar viena islamo teroristinė grupė Fatah, kuri skaitosi nuosaiki, palyginus su Hamas - taigi išvis tiesiogiai nacių pradėta, istoriją dar nuo kokių 1939 mena.

Man tasai konfliktas ir kairiųjų nuokrušų pezalai apie nekaltus Hamas veikėjus ir blogą Izraelį labai primena kokiais 1988 ar tai 1989 girdėtus aiškinimus iš kažkokių Jedinstvo tipo veikėjų apie latvius Latvijoje. Anie žinote, kaip pasakojo Latvijos ir latvių istoriją? Ogi paprastai, maždaug taip:

Latviai – tai suvokietėję lietuviai, kurie nelegaliai apgyvendino nuo seno rusiškas žemes. Ir kadaise latvių ten išvis nebuvo, nes Ryga buvo rusiškas miestas. Buvo dar kažkiek vokiečių ir žydų, bet štai latviai – tai tiesiog Latvijos užgrobėjai. Ir todėl negali būti Latvijos valstybės, juo labiau, kad Latvija yra perpus rusiška, o Rygoje latvių išvis mažuma. Todėl tie nepriklausomybės norintys latviai yra išties grobikai ir okupantai žemių, už kurias didvyriškai kovojo išvaduotojai nuo nacistinio jungo. Ir taip toliau.

Latvijoje KPSS finansuojamiems veikėjams nepasisekė. Nepavyko nei perversmo suorganizuoti, nei dar kažko padaryti. Bandė jie kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje, bandydami Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojams priknisti protą, kad esą čia Lietuva neturi teisės į tas žemes, o ir Vilnius esą nelietuviškas ir lietuviai ten niekad negyveno. Panašiai bandė ir Klaipėdoje, skelbdami, kad Klaipėdos kraštas nelietuviškas, o išties ten Rusijai turinčios priklausyti žemės, bet šitai irgi nepavyko.

Sėkmingai komunistams pavyko padaryti tokius bardakus keliose kitose teritorijose – Pietų Osetijoje, Abchazijoje ir Padniestrėje. Ypač ryškus atvejis Padniestrėje, kur anie sugebėjo apginkluoti kažkokius vietinius banditus, sukelti karą, o tada atplėšti gabalą žemių nuo Moldavijos. Praėjo nuo to laiko jau pora dešimtmečių, bet žaizda tenai pūliuoja.