Tag Archives: Lenkija

Eurovizija baigėsi, laimėjo Turkija

Žodžiu, kažkokie ten turkai laimėjo Euroviziją, sprendžiant iš tos vėliavos, kuria mojavo laimėtoja. Tikrai ne koks Azerbaidžanas. Ne, nu primeskit, pvz., jei pernai Vokietijos laimėtoja būtų mosavusi kokia nors Austrijos vėliava? Tarp kitko, galiu kirst lažybų, kad tas Azerbaidžano gabalas – kažkoks remeikas, nes labai jau pažįstamos melodijos. Tik vat neprisimenu, kieno.

O man čia įdomūs kai kurie balsai. Eurovizija yra toksai dalykas, kad politikai nelabai filtruoja jų, netgi kai režimai yra, o požiūrį, už ką balsuoti, šitame fufelyje didžiule dalimi lemia tiesioginiai arba netiesioginiai (kai sakant, sociokultūriniai) politiniai balsuotojų motyvai.

Taigi, įdomu, kad Lietuva skyrė 12 balų Gruzijai. O Gruzija skyrė 12 balų Lietuvai. Panašu, kad čia yra įdomių kliūrkų. Tuo, ko gero, net abejot neverta. Nes normalūs žmonės už tą vilko kauksmą (tegul ir melodingą, bet visvien kauksmą) tikrai nebalsuotų. Nors Gruzija gal ir neblogai dainavo.

O kad Lenkija skyrė Lietuvai 12 balų – tai gal ir nuostabu, kai ta lietuvė Evelina Sašenko yra tipo lenkė (tik nereikia man aiškinti, kad ji lenkė, kai tokiu graudžiu tautiniu lietuvišku kauksmu kaukia – lenkai dar tiek nenukvako, kad taip išmoktų). Bet net nepaisant to, tai yra nuostabu. Ir kartu tai sako, kad Lenkija yra labai smarkiai susidomėjusi Lietuva. Nesvarbu, kokia prasme, bet faktas.

O dar įdomiau čia visgi su Baltarusija. Panašu, kad visuotinai balsavę už Gruziją, o mažai balų skyrę Rusijai, baltarusiai mato tarp savo šalies ir Rusijos priešpriešą. Taigi, matomai visgi sklandanti mintis apie tai, kad riaušes Baltarusijoje galėjo skatinti Maskva – turi bent tam tikro, bent jau dalinio, bent jau netiesioginio pagrindimo.

Taip kad visai ne į temą, bet su gilesne mintim, prisiminkim čionais 1979 Eurovizijos nugalėtojų dainą „Moskau“, kurią atlieka vokalinis-instrumentalinis ansamblis „Dschingis Khan“. Berods po šios dainos Maskvos požiūris į Euroviziją galutinai ir negrįžtamai patapo visiškai neigiamu ir nuo tada per sovietinę TV transliuotas tik visiškai atskiras soc. šalių festivalis – Eurovizijos konkurentas „Intervizija“, vėliau dar pagarsėjęs, kaip Sopoto festivalis. Nors gal ir painioju, man tie fufeliai būdavo šlykštūs ir aš jų nežiūrėdavau. Taip ar anaip, Dschingis Khan buvo įtraukti į juoduosius sąrašus, o bent jau Vilniuje tapo vienais iš paklausiausių atlikėjų juodojoje įrašų rinkoje.

Vat man tik vienas dalykas visiškai keistas ir niekur neįsipaišantis – už ką šiandien Lietuvai balų skyrė Serbija, ar čia man tik pasivaideno???

Dar visokių tautinių ir netautinių spalvų, pagal vėliavas

Jau kai parašiau apie spalvas, tai liaudis kad pasiuto, kad pasiuto… Žydra mat visiems esą patinka, o ruda esą nepatinka. Kai kurie pablūdėliai netgi apkaltino mane kažkokiomis valstybės išdavystėmis ar tai kažkuo panašiu, mat aš truputį pabandžiau išvesti kokia vidutinė Lietuvos vėliavos spalva – tąkart gavosi kažkokia žalsvai ruda. Nors tas ir šiaip akivaizdu, kad ruda spalva Lietuvoje labai mėgstama, aš ir pats ją mėgstu. Tai gintaro, žemės, rugių, pajūrio smėlio ir rudens spalva.

Na, bet kadangi visokių pridūrkų esama, tai neverta stebėtis, kad tokie baisiai pasipiktina. Šiaip jau būna ir tokių, kurie mane fašistu, komunistu, LLRI veikėju, Kubiliaus pakaliku, Paleckiuko propagandistu ar dar visaip vadina. Tai čia kad visos tautos būtų lygios, truputį dar duosiu vėliavų, kurias galima bus palyginti su Lietuvos vėliava:

Rusijos vėliava ir spalvos

Rusijos vėliava

Rusijos vėliava, spalvos išmaišytos dešinėje

Štai, pavyzdžiui, Rusijos vėliava – balta, mėlyna, raudona. KPŠ, jūs pasakysit, kas čia dabar per Kedžio spalvos atspalviai išlenda? Nežinau – štai, ką aš jums atsakysiu. Nežinau, iš kur tie atspalviai, gal iš Rusijos.

Raudona akivaizdžiai susimaišo su mėlyna, duodama tokią violetinę spalvą, kuri atskiedžiama balta. Štai ir gauname beveik pačią tą spalvą, kuria buvo nuspalvintas A+A Drąsiaus Kedžio megztukas, tapęs tokiu ryškiu ženklu (nors tai ir atrodo keista, mąstant paprastai, bet bendruomeninės pasąmonės keliai – nesuvokiami).

Sąmokslo teorijos lenda, ar ne? Tai jau ne kitaip, kad tiktai taip.

Čia dar galim prisiminti, kad mėlyna, balta, raudona – tai išties liberté, égalité, fraternité, kitaip tariant, laisvė, lygybė, brolybė, atėjusi iš prancūzų revoliucijos, bet kad keisti istoriniai Rusijos paradoksai čia viską verčia aukštyn kojomis, tad viską suprasti reiktų greičiau priešingai.

Continue reading

Apie lenkišką Vilnių, rusišką Varšuvą ir Valdemaro Tomaševskio kliedesius faktais

Tūlas Voldemaras Tomaševskis jau pasiekė anokio Algirdo Paleckio lygį su savo kliedesiais. Manau, kad aiškinti pernelyg ir nereikia, nes ir taip jo nusišnekėjimai akivaizdūs. Ir akivaizdu, ko jis siekia – tiktai neapykantos tarp lenkų ir lietuvių protrūkio. Atsimenam iš istorijos ne sykį, kaip visokie nacionaliniai klausimai būdavo aštrinami vien visokių politinių atmatų interesams patenkinti, ypač kai tos atmatos rinkimuose remiasi marginalais, kuriems į galvas galima įkalti bet kokius kliedesius. Tas pat – ir su šiuo veikėju.

Siūlyčiau, beje, atkreipti dėmesį į vieną dalyką: netgi visokie lietuviški skustagalviai paprastai susilaiko nuo visokių tarpnacionalinių konfliktų aštrinimo, o kažkokios miglotos užuominos apie kokius nors taboro čigonus ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ sukelia didžiulius skandalus, susilaukia pakankamai rimto valdžios ir visuomenės atkirčio. Įdomu, kodėl atkirčio nesusilaukia anas Voldemaras Tomaševskis?

Na, bet neesmė. Aš čia tik konkrečiai apie menamai lenkiško Vilniaus istoriją, labai konkrečiais faktais. Parengtais pačių lenkų etnografų dar tais laikais, kai pagal visokius tomaševskius Vilnius buvo esą lenkiškas Wilno – 1912 metais (paspauskit ant paveiksliuko, pamatysit labai detaliai).

Taigi, Vilniuje – 30,9 procento lenkų, aplink Vilnių – 12,1 procento lenkų, kituose menamai „lenkiškuose“ rajonuose – dar mažiau. Aplink lietuviškumu niekam abejonių nekeliantį Kauną – 23,2 procento lenkų. O štai Varšuvoje, Lenkijos sostinėje – 46,4 procento lenkų. T.y., mažiau, nei pusė ir tik trečdaliu daugiau, nei Vilniuje.

Šiais laikais neretas pridūrkavotas pseudoistorikas ima pezėt apie tai, kaip Vilniuje esą gyveno vos du procentai lietuvių ir pan., pasiremiant tų laikų caro valdininkų darytais surašymais, kur jei sakydavai, kad esi lietuvis, tai rašydavo arba lenku, arba baltarusiu, priklausomai nuo to, ar supranti rusų kalbą, ar ne.

Tai jei tokie tomaševskiai peza nesąmones apie lenkišką Vilnių, tai gal jie norėtų pakalbėti apie rusišką Lenkijos sostinę ar apie tai, kokiu stebuklingu būdu Vilniaus kraštas staiga tapo lenkišku?

Mano moralės deklaracija

Štai NePo parašė blogerių moralės deklaraciją. Aš irgi esu rašęs deklaracijas, tai puikiai suprantu, kame reikalas. Norisi pasaulį padaryti gražesniu, tobulesniu, tiesiog norisi, kad būtų daugiau laimės ir gėrio. Tai suprantama, tai pagirtina. Aš nuoširdžiai manau, kad NePo parašė puikią deklaraciją, kuri realiai pasaulį padarys truputį geresniu.

Deja. Esu, matyt, cinikas. Negaliu pasirašinėt moralinių deklaracijų, nes netikiu netgi pats savo moralumu.

Mano dvasia žvelgia į jus didingai atsukusi savo aukštos moralės veidą

Esu giliai ir nuoširdžiai įsitikinęs, kad bet kas gali turėti apie mane bet kokią nuomonę. Ir tą nuomonę išsakyti, kaip tiktai nori ir kur tiktai nori. Net jei ta nuomonė apie mane yra visiški kliedesiai. Pats netoleruoju niekuo nepagrįstų nuomonių savo bloge, tačiau manau, kad būtent nuomonę apie mane galima turėti bet kokią.

Jei kas nors nori – gali skelbti, kad aš esu pyderas, šūdžius, degeneratas, komunistas, fašistas, anarchistas, melagis, sektantas, religinis maniakas, prostitučių suteneris, Minsko milicijos mokyklos auklėtinis, sukčius, vagis, debilas, nevisprotis, šizofrenikas, gėjus, prasigėręs kaimietis, bomžas, pacukas, banditėlis, vyru apsimetanti feministė, megzta beretė, turgaus boba, žmogumi apsimetantis asilas, King Kongo pimpalas, Zimbabvės beždžionė, kompiuterinis botas ar dar kas nors.

Jei tik kas nori, gali netgi skelbti, kad aš nužudžiau Undinėlę ir išprievartavau Kalėdų Senelį. Ir netgi galit skelbti, kad kiekvienąsyk, kai mano straipsnį kas nors perskaito, klaikiose kančiose nudvesia mažas nekaltas pūkuotas kačiukas. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę apie mane. Ir kiekvienas gali kurti mano įvaizdį. Esu įsitikinęs, kad tai visų teisė.

Žinoma, tai nereiškia, kad aš tą nuomonę labai toleruosiu čia, savo bloge – tiesiog nemėgstu durnių ir tuščių pezėjimų su jais. Bet mane senai jau (ir ne kartą) kaltino tuo, kad aš Minsko milicijos mokykloje mokiausi tapti KGB karininku, kad prostitutes vežiojau į Lenkiją ir dar belenkuo. Ir fašistu, komunistu, anarchistu, degeneratu bei visokiais kitais žodžiais vadino. Matomai, tam buvo priežasčių. Aš gi pats negalėčiau taip jau adekvačiai savęs įvertinti – tik aplinkiniai gali pasakyti, kas ir kaip. Todėl nuoširdžiai manau, kad tokios nuomonės yra vertos to, kad jos yra.

NePo sako, kad humoras nėra patyčios. Žinoma, aš suprantu, kad yra kažkoks ten gal skirtumas tarp humoro ir patyčių. Aš pats tą skirtumą matau tik vienoje vietoje – patyčios yra diskriminacinis, prievartos aktas, skirtas tiesiog kitų žmonių žlugdymui. Man patyčios asocijuojasi su atvejais, kai nusikaltėliai savo auką kankina degančiu lygintuvu ir iš to juokiasi. Arba kai būrys mažvaikių muša, trypia savo klasioką ir ant jo spjaudo. Tai yra patyčios.

O humoras? O ką aš žinau? Aš išvis nežinau, kas tas humoras. Kažkam kažkas juokinga, kažkam kitam – nejuokinga, ką aš žinau? Kad kažkas man parašė kažkokį plūstantį komentarą – tai patyčios, o ne humoras? Nesąmonė. Net jei tai ne humoras, man tai jokios ne patyčios. Kita vertus, belenkas gali būti humoru kam nors.

Kai kažkoks veikėjas man čia parašo „Rokiškis yra pydaras“ – manęs tai visai neskaudina. Priešingai – tai smagu: žmogus išreiškia savo pasipiktinimą, o tam jis turi teisę. Žinoma, kad pagal tokius pasakymus aš irgi darausi išvadas, bet gavęs tokį komentarą, šypsausi, nes šitai man teikia malonumą 🙂

Aišku, man būtų kardinaliai linksmiau, jei vietoj tokio komentarėlio apie mane parašytų ištisą straipsnį, demaskuojantį mano klaikią natūrą ir kaltinantį mane kažkokiais baisiais nusikaltimais, ypač dar jei jie būtų susieti su kokiomis nors siaubingomis intrigomis, šantažu, slaptomis organizacijomis, sąmokslais, o jei įmanoma – dar ir iliuminatais ar Ktulu. O dar geriau – su kokiu nors pasauliniu dirbtiniu intelektu ir Matrica.

Na, tiek to, susietų bent jau su hakeriais, taksistais ar valytojom, bet visvien straipsnį apie mane ir apie mano siaubingą baisumą parašytų. Tai būtų daug maloniau, nei šiaip koks nors banalus komentaras apie Rokiškį komunistą, pyderą, fašistą ar pan..

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?