Kur geriausia propaganda? Aišku, kad reklamoje. Taigi komerciškai kuriama, žymiai efektyvesnė už politinę, puikiausiai pateikianti visas gėrybes – geras gerai, o kitas – dar geriau, nei realybėje.
Tag Archives: Lietuva
Lietuviškos spalvos ir jų prasmė
Atsimenu, kaip vaiku dar būnant, pasitaikydavo nuvažiuot į Baltarusiją. Jokios sienos, jokių aiškesnių požymių, kad pakliuvai į kitą šalį, miškai tokie patys, laukai tokie patys, viskas taip pat, išskyrus vieną dalyką – namai kitos spalvos. Šiaip jau namai Baltarusijoje, bent netoli nuo Lietuvos – irgi būdavo tokie patys. Tos pat verandos, tos pat langinės, tų pačių formų langai, tokia pat puošyba. Tik spalva kita. Lietuvoje namai tradiciškai dažomi rudai arba žaliai, o Baltarusijoje – žydrai. Skirtingų tautų pomėgiai pasimato išsyk.
Taigi, kokios tos lietuvių mylimos ir nekenčiamos spalvos, kokias mūsų tauta labiausiai mėgsta, o kokias norėtų tiesiog išnaikinti?
Apie lenkišką Vilnių, rusišką Varšuvą ir Valdemaro Tomaševskio kliedesius faktais
Tūlas Voldemaras Tomaševskis jau pasiekė anokio Algirdo Paleckio lygį su savo kliedesiais. Manau, kad aiškinti pernelyg ir nereikia, nes ir taip jo nusišnekėjimai akivaizdūs. Ir akivaizdu, ko jis siekia – tiktai neapykantos tarp lenkų ir lietuvių protrūkio. Atsimenam iš istorijos ne sykį, kaip visokie nacionaliniai klausimai būdavo aštrinami vien visokių politinių atmatų interesams patenkinti, ypač kai tos atmatos rinkimuose remiasi marginalais, kuriems į galvas galima įkalti bet kokius kliedesius. Tas pat – ir su šiuo veikėju.
Siūlyčiau, beje, atkreipti dėmesį į vieną dalyką: netgi visokie lietuviški skustagalviai paprastai susilaiko nuo visokių tarpnacionalinių konfliktų aštrinimo, o kažkokios miglotos užuominos apie kokius nors taboro čigonus ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ sukelia didžiulius skandalus, susilaukia pakankamai rimto valdžios ir visuomenės atkirčio. Įdomu, kodėl atkirčio nesusilaukia anas Voldemaras Tomaševskis?
Na, bet neesmė. Aš čia tik konkrečiai apie menamai lenkiško Vilniaus istoriją, labai konkrečiais faktais. Parengtais pačių lenkų etnografų dar tais laikais, kai pagal visokius tomaševskius Vilnius buvo esą lenkiškas Wilno – 1912 metais (paspauskit ant paveiksliuko, pamatysit labai detaliai).
Taigi, Vilniuje – 30,9 procento lenkų, aplink Vilnių – 12,1 procento lenkų, kituose menamai „lenkiškuose“ rajonuose – dar mažiau. Aplink lietuviškumu niekam abejonių nekeliantį Kauną – 23,2 procento lenkų. O štai Varšuvoje, Lenkijos sostinėje – 46,4 procento lenkų. T.y., mažiau, nei pusė ir tik trečdaliu daugiau, nei Vilniuje.
Šiais laikais neretas pridūrkavotas pseudoistorikas ima pezėt apie tai, kaip Vilniuje esą gyveno vos du procentai lietuvių ir pan., pasiremiant tų laikų caro valdininkų darytais surašymais, kur jei sakydavai, kad esi lietuvis, tai rašydavo arba lenku, arba baltarusiu, priklausomai nuo to, ar supranti rusų kalbą, ar ne.
Tai jei tokie tomaševskiai peza nesąmones apie lenkišką Vilnių, tai gal jie norėtų pakalbėti apie rusišką Lenkijos sostinę ar apie tai, kokiu stebuklingu būdu Vilniaus kraštas staiga tapo lenkišku?
Politšvietimo valandėlė ir nelabai konspirologiniai dalykėliai Lietuvos-Rusijos santykiuose
Aš čia mažai kalbėsiu apie tai, kaip prieš Arvydą Sekmoką buvo daroma interpeliacija (kuri parodė, kiek seimūnų išlaiko Gazpromas) ir juolab nekapstysiu apie Dainiaus Kreivio istoriją (nors rekomenduoju prisiminti ją, kaip pavyzdinę). O ir išvis truputį neseku jau tos politikos. Tiesiog noriu užkabint kiek plačiau ir pro kitur.
Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos teoretikas ir praktikas, visai neslėpė esminio dalyko: revoliucijos varančioji jėga – tai liumpenproletariatas. Kitaip tariant, specifinė skriaudžiamųjų rūšis, iškritusi iš visuomenės. Labai svarbu nepamiršti vieno esminio momento: liumpenai neturi politinių idėjų, jie tiesiog yra sistemos priešai. Bet kokios sistemos, nes jie yra atmatos – vieni savo noru, kiti – dėl to, kad juos atmetė visuomenė.
Prostitutės, vagys, benamiai, banditai, neprižiūrimi psichikos ligoniai, elgetos, alkoholikai, nelegalūs ir pusiau legalūs migrantai, vogto turto perpardavėjai, sociopatai, narkomanai, buki buduliai ir pan., kitaip tariant – tie, kuriuos paprastai vadiname atmatomis. Tie, kurie iškritę iš visuomenės. Būtent šita žmonių masė įvykdė Spalio perversmą Rusijoje. Būtent šitą žmonių masę Leninas prisakė sunaikinti pačią pirmą po revoliucijos pergalės – tam, kad daugiau niekas kitas negalėtų sukelti revoliucijos, kad niekas negrėstų bolševikų valdžiai.
Liumpenų panaudojimas kovoje prieš valdžią – puikiai žinomas iš sovietinių laikų. Ir puikiai atidirbtas. Visokios raudonosios brigados, kompartijos demonstracijos Vokietijoje, Italijoje ir pan. nuolat buvo organizuojamos ir remiamos KGB. Metodai buvo atidirbti tiesiog idealiai. Gorbačiovo perestroikos metu finansavimas toms revoliucinėms programoms buvo nutrauktas, tad visokie rotfrontai bei kiti atmatos didžiąja dalimi išsisklaidė, jų vietą dalinai užėmė islamistiniai judėjimai. Tačiau tai įvyko tiktai Vakarų šalyse, tuo tarpu Lietuvoje gavosi kiek kitaip.
Daugelis dar atsimenam tokią Jedinstvo organizaciją, kuri pas mus darė tą patį, ką ir Vakarų šalių „darbininkų“ judėjimai, lygiai taip pat ir apsimesdama darbininkus atstovaujančia jėga. Ir tai – dar SSRS sudėtyje, bet jau Lietuvai ruošiantis paskelbti nepriklausomybę. Ir paskelbus – irgi. Bet suirus SSRS, viskas kuriam laikui aprimo. Maždaug iki tol, kol Rusijos valdžion atėjo Vladimiras Putinas. Buvęs KGB darbuotojas. Puikiai įvaldęs judesiuką.
Rusijoje tasai veikėjas pasitelkė visokius neokomsomolcus, pvz., visokius Naši, o kitose šalyse – kūrė specialias naujas grupuotes ar, panaudodamas senus ryšius, vėl gaivino senas. Estijoje, pvz., tas pats Rusijos FSB (anksčiau vadintas KGB, o dar anksčiau – MGB ir NKVD) sukūrė visokius „nočnoj dozor“ būrelius – smogikus iš praplautasmegenio jaunimėlio, vaizduojančius kovą prieš kažkokius kažkokių veteranų žeminimus ar tai kažkokį panašų kliedesį.
Lietuvoje taip nesigavo – rusakalbių mažai, o ir tie rusakalbiai daugiausiai gana neblogai suvokiantys realybę (taip, žinau, kad yra pridūrkų, panašių į kokį nors Ibicus ar Szhaman, bet tai greičiau išimtys). Nelabai sėkmingais gavosi ir nuo pat sovietmečio pabaigos vykdyti bandymai kaip nors sukiršinti lietuvius su tuteišiais, juoba, kad čia savo koją įkėlė Lenkija, bent dalinai išstumdama FSB.
Taigi, ar jau kyla minčių?
Gerai, iš kitos pusės pažiūrėkim: kokia grupė atkakliausiai ir sėkmingiausiai stumia pačius absurdiškiausius ekonominius sprendimus, tuo pat metu prisidengdama visokiais „darbo žmonių“ interesais ir grąsindama visokiomis demonstracijomis ir mitingais? Taigi net durnam atsakymas akivaizdus: profsąjungos. Tos pačios, kurios reikalauja padidinti minimalų atlyginimą, nors jau dabar yra vos ne 20 procentų bedarbystė. Tos pačios profsąjungos, išlaikiusios savo tęstinumą dar nuo sovietmečio. Akivaizdu, kad minimalaus atlyginimo didinimas realių pajamų (t.y., pagal prekinį ekvivalentą) niekam nepadidins, tačiau juntamai padidins bedarbystę. Ir tos patirties mes turime.
Tačiau skirtingai, nei kažkada, turime kitas dvi bėdas: visų pirma, bedarbystės lygis jau senokai yra kritinis, tad bet koks jos didinimas yra politiškai labai rizikingas (bet naudingas tiems liumpenų vadeivoms – jų toks tikslas ir yra); antra, anksčiau legaliu buvęs verslas didžiule dalimi jau ir taip perėjo šešėlin, tad padidėjus verslo išlaidoms, galima gauti labai staigų šešėlinės rinkos šoktelėjimą, o kaip to pasekmę – staigų per mokesčius surenkamų valstybės pajamų kritimą. Neabejotina, kad tai irgi yra akivaizdus profsąjungų tikslas.
Kam nors dar kyla abejonių apie tai, kieno čia ranka veikia? Prisiminkit, kas ten ta senoji „darbo liaudies“ draugė Šatrija, besivienijanti su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rosija“ ir koks ten Frontas kartu su profsąjungomis mitingus bei riaušes darė, pasinaudodamas akivaizdžiu skilimu tarp valdžios ir visuomenės, ir kas ten pro kur pinigėlius iš Latvių gatvės gauna? Beje, ar žinote, kokio didumo yra Rusijos ambasada? Jei nežinote – pasidomėkite, tada savaime kils klausimas apie tai, ką jie čia Lietuvoje daro. Visur susijusios chebrytės – vienos tiesiogiai, kitos per įvykius, kuriuos gerų dėdžių patarimu puikiai susiderina.
Ir žinoma, paskui į tai įsijungia būriai veikėjų, kliedinčių visokiomis komunistinėmis teorijomis (Kasparas Pocius – puikus pavyzdys), net neaišku, kiek sąmoningai pridengiančių tas pačias finansuojamas atmatas, tad triukšmo kiekis gaunasi pakankamai geras, jog mišką per medžius net ir ne visi dešinieji pamato. Ai, dar pridėkim kokį nors nelabai rišlų, bet irgi puikiai susiderinantį (tik neaišku, kiek per idėjas, o kiek per finansus) NK-95 judėjimą. Ir dar kokias nors populistines atmatas, finansuojamas gazpromų. Ir stebėtinai reguliariai daromas provokacijas, kuriomis bandoma supriešinti lietuvius su žydais. Ai, dar pridėt galim kad ir kokį nors Pervyj Baltyjskij kanalą, kuris, beje, nemenkus pinigėlius kainuoja Rusijos biudžetui.
Beje, kai buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėjų paradas – taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas tenai kelis mėnesius iš eilės pro visur skleidė propagandas apie visuomenės pasipiktinimus, būsimas protestuotojų minias ir t.t., kol sueskalavo viską iki Lietuvoje dar niekad nematytų mastų. Tai vat, padarykit sau prielaidą, kad kažkas viena ranka organizavo gėjų paradą, o kita ranka – organizavo jau protestuotojus prieš gėjų paradą. Panašiai, kaip per Kovo 11 eiseną pernai ar tai užpernai – viena ranka kažkas ten apmokėjo kelis vaikinukus, kad tie pašūkautų „juden raus“, o kita ranka – padarė iš to skandalą, tiktai mažesnį. Ir dabar priminkit man, kas ten organizavo interpeliaciją prieš Sekmoką? Ar jau matosi mozaika? 🙂
Tiktai kokie nors požiopliai anarchistai vaizduojasi sau revoliucinę kovą, o idealistiškai nusiteikęs ir realybės nematantis Darius Pocevičius galimai sapnuoja savo politines svajas. O būriai kitų durnelių puikiausiai pasiduoda visokioms provokacijoms, puikiai susiskaldydami į priešingas grupes ir tapdami puikiais įrankiais. Ai, o kokios kontrpriemonės iš valdžios pusės? O ką, nematot? Paklauskit Tomo Čyvo, sužinosit.
Kodėl aš apie tai rašau? Todėl, kad istorinis ciklas tęsiasi apie kokius 20 metų, ne taip jau seniai rašiau apie tai. Plg., Lietuva gavo Nepriklausomybę 1918, prarado 1940 – tai 22 metai, numalšinus pasipriešinimą maždaug apie 1950 (karo periodas permuša vietinį cikliškumą), po 22 metų susidegino Romas Kalanta – tai kitos judėjimo už laisvę bangos kritimas, tačiau dar po poros dešimtmečių mes vėl atgavom Nepriklausomybę.
Tai štai imkit ir pagalvokit, ar Vytautas Landsbergis buvo teisus, šitiek metų kalbėdamas apie Rusijos bei FSB grėsmę arba kokioje stadijoje tas politinis ciklas būtent dabar. Ir kas tai daro. Tiktai nenuvertinkit priešininko.
Žemės drebėjimas ir atominė katastrofa Japonijoje, truputis faktų ir pabirų
Kaip visiškas profanas, nieko nenuvokiantis apie jokias geologijas, tektonines išlaužas, žemės bangas ir seismines proveržas, noriu pastebėti, kad laikraščiuose išlendanti informacija apie žemės drebėjimą Japonijoje tarpais yra tokia, kad man netgi kaip profanui ir neišmanėliui atrodo neišmanėliškai. Tad pabandysiu užkišti šitą skylę savo kreivomis žinių nuotrupomis ir atsitiktinėse vietose prisirankiotu faktų, pusfakčių ir profanizacijų kratiniu. Nežinau, ar pas mane lankosi kokių geologų, bet kritika, kai sakant laukiama – žinau, kad komentaruose paaiškėja teisybė, o šita sritis – būtent mano visai neišmanoma, tačiau visiems pakankamai įdomi.
Visą vaizdą labai trukdo suprasti vienas įdomus dalykas, visai nesusijęs su katastrofos mastais – tai japoniška politinė kultūra. Kiek pas mus (ar kitose vakarietiškos kultūros šalyse) politikai linkę viską perdėti, darydami iš musės dramblį, tiek Japonijoje politikai yra linkę viską slėpti ir menkinti, iš dramblio darydami musę. Nekaltas ir nerišlus pranešimas apie tai, kad reaktoriuje kažkas ten lydosi, bet viskas tvarkoje – gali būti iškreiptas panašiai, kaip kai kurie mūsų veikėjų cypčiojimai po kažkurio smulkaus incidento Ignalinoje prieš kokį dešimtmetį, kai pasigirdo balsai, jog reikia pradėti gyventojų evakuaciją iš Vilniaus. Reikia turėti tai omeny.
Pradėkim gal nuo to, kokio stiprumo buvo tas žemės drebėjimas Japonijoje. Spaudoje įvardinamas 8,9 balų žemės drebėjimas pagal Richterio skalę yra pats galingiausias, koks išvis gali būti. Šnekos apie tai, kad buvo 9 balų žemės drebėjimas (teko girdėti net kalbų, kad „mokslininkai patikslino, kad tai 9 balai, oj, netgi galimai 10 balų, blabla“) – susiję su tuo, kad yra visa krūva skirtingų skalių, kurių kiekviena rodo vis kitaip ir vis kitokius dalykus. Richterio skalėje numatyti 9 ir daugiau balų yra iš esmės teoriniai, paprasčiausiai Žemės pluta negali sukaupti energijos tiek, kad kiltų 9 ar daugiau balų žemės drebėjimas – visi tektoniniai pasislinkimai ir lūžimai vyksta, dar nepasiekus tokio energijos lygio, kad pavyktų gauti 9 balus. Kitaip tariant, tie 8,9 balų – tai viršutinė riba, o didesni drebėjimai įmanomi nebent dėl kokių nors kitų procesų, pavyzdžiui, nukritus ant Žemės kokiam nors asteroidui. Kita vertus, pagal kokią nors seismologų naudojamą momento magnitudės skalę tas drebėjimas buvo 9,0 balų. O pagal kokią nors EMS skalę, pradiniais vertinimais – gal tik kokių 7-8 (išties pagal šitą skalę leidžiama rašyti tik romėniškai, t.y., VII-VIII) balų.
