Tag Archives: VSD

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

WikiLeaks – tai tik pradžia

Sakykit man ką tik norit, bet nemanau, kad WikiLeaks yra blogis. Blogis yra nusikaltimai, o ne visokių nešvarių reikalų ar nusikaltimų paviešinimas. Dokumentuose, kuriuos skelbia WikiLeaks, kiek žinau, nėra jokios operatyvinės medžiagos, susijusios su žvalgyba ar šnipinėjimu. Nėra ir visokių valstybinių paslapčių apie branduolines ar panašias technologijas. Viskas, kas yra – tai dokumentai apie tai, kas ir taip turėtų būti vieša.

Skandalas su Julian Assange suėmimu rodo, kas yra kas. Kaltinimas „išžaginimu“, pasirodo, paremtas (žagt žagt) tuo, kad „Consensual sex that started out with a condom ended up without one, ergo, the sex was not consensual„. Kitaip tariant, tarpusavy savanoriškai besitratinant, gumytė nusmuko. Todėl tai, pasirodo, išžaginimas.

Švedija, formaliai vaizuojanti neutralią šalį, jau seniai nėra neutrali. Dar II Pasaulinio karo metais ji buvo faktinė Trečiojo Reicho sąjungininkė. Pokario metais nuolat bendradarbiavo su NATO šalimis. Ar verta stebėtis, kad šitą cirką daro švedų valdžia? Tai kaip tik nekeista: atseit nesuinteresuota valstybė tiesiog turi sukelti mažiau įtarimų.

Continue reading

Eligijus Masiulis, VSD ir mūsų paštas.

Visai menka žinutė apie tai, kad bus keičiama tvarka, pagal kurią teisėsaugos institucijos gali sekti žmones, išties žymi tikrą lūžį: VSD už 2,19 milijono kurs kažkokią ten duomenų bazę, per kurią teisėsauga pagal kažkokią naują Vyriausybės tvirtinamą tvarką, nesikreipiant į ryšio tiekėjus su teismo sankcija, žinos kas kam ką rašo ir kas kam kur skambina – apie tai praneša Alfa ir BNS. Bent jau man nei abejonės nekyla, kad „organizuoti nusikalstamumai“ bei visokia „kova su terorizmu“ čia – tiktai pretekstas.

Taigi, jei iki šiol reikėdavo teismo sankcijos, o paskui ir ryšio tiekėjo pastangų, dabar jau bus nereikalingi tie biurokratiniai trukdžiai. O viską užtikrins VSD. Kad visiems patogu būtų. Tas pats VSD, kuris jau užtikrino ne kartą, kad kam nors patogu būtų – apie skandalingas Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės, Gatajevų šeimos istorijas, susigalvotas Vanagų grupuotes ir panašius dalykus yra girdėję netgi tie, kas stengiasi apie politiką nežinoti išvis nieko. Trumpai tariant, sveiki atvykę, brangūs skaitytojai, į 1984-uosius, kur mums visais gyvenimo klausimais padės Meilės Ministerija.

Ir visai nenuostabu, kad šitą reikalą, pasirodo, kuruoja ne kas kitas, o Susisiekimo Ministerija, kurios vadas Eligijus Masiulis jau taip aktyviai agituoja už antikonstitucinį balsavimą internetu. Toks balsavimas, kaip žinia, puikiai leistų sekti, kas už ką balsavo. Ir daug lengviau leistų falsifikuoti bet kokius rinkimų rezultatus. Ir visai nesvarbu, kad tai antikonstituciška – Eligijus Masiulis taip nori mums visiems šio patogumo. Jo vadovaujama Meilės Ministerija mus taip myli.

Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos vadas, su VSD buvo susietas dar 2006 metais, kai kilus valstybininkų skandalui, ėmė skelbt pareiškimus, esą seimūnai neturi teisės tirti šitų dalykų (galima tai atrasti pvz., 2006 Alfa/Panorama straipsnyje). Pasigirdo ir kalbos, kad jo rinkimai buvo finansuojami iš Dujotekanos pinigų: galima jį atrasti tarp labiausiai šios firmos remtų seimūnų – sąrašą skelbia Nemalk.lt. Jau šioje kadencijoje, Eligijui Masiuliui tapus susisiekimo ministru, buvo pastebėta keista koreliacija tarp Liberalų sąjūdžio rėmėjų ir įvairių susisiekimo interesų turinčių firmų – apie tai galima rasti irgi Nemalk.lt (šitas puslapis turi labai gerą duomenų bazę, rekomenduoju).

Panašu, kad nors daug kas ir stengėsi, kažkokius judesius bandė daryti net ir Dalia Grybauskaitė, apsivalymas visgi neįvyko, dar daugiau, jis normaliai net ir neprasidėjo. Nors iš VSD vado pareigų ir buvo atleistas KGB karininkas Arvydas Pocius, įvairios abejonės dėl sąryšių tarp VSD, FSB, Dujotekanos ir kai kurių kitų grupių ir struktūrų – liko, kaip buvę.

Aš nemanau, kad Eligijus Masiulis norėtų atsistatydinti pats. Bet aš manau, kad jis privalo atsistatydinti arba turi būti išmestas. O VSD… Manau, kad po tiek skandalų šią kontorą išvis derėtų išformuoti. Nes panašu, kad blogiau nebus.

O ką daryti mums? Pirmiausiai – kelti triukšmą, kol dar nespėjo tų kliedesių padaryti. Platinti informaciją visur, protestuoti, etc.. O paskui – bus matyt. Blogiausiu atveju – gal spėsim ir išemigruoti.

Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Continue reading

Kažkas visai pasmirdo mūsų valstybėlėje

Ypač pasmirdo po to, kai "Lietuvos Rytas" paskelbė straipsnį apie tai, kad (tikslus antraštės pavadinimas) "Terorizmo garbintojai atidengė savo veidą". Kalbu apie tą keistą, tiesiog durną Eglės Kusaitės bylą. Tokios politinių bylų antraštės man primena išimtinai tik sovietmetį. Tiktai sovietmetį ir daugiau nieko.

Keista asociacija – Darius Jurgelevičius, dar neseniai buvęs vienu iš VSD vadovų, o prieš 23 metus – vienas iš komsomolo, o paskui – ir partijos šulų, tuomet "Komjaunimo Tiesa" besivadinusiame, tačiau tame pačiame laikraštyje rašė apie 1987 vykusį mitingą:

Noriu ir aš pasidalyti mintimis apie rugpjūčio 23-osios sueigą. Demonstracija – pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas – apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių – viešumą.

O dabar – prokuroras Justas Laucius, kuris mano, kad viskas tvarkoj, kad tokia keista byla, kaip Eglės Kusaitės, kur ją tardo kažkokie FSB/KGB veikėjai, o visi įrodymai, kiek turima – greičiausiai tik jos pačios prisipažinimai (prisiminkim, kodėl jai neleidžia bendraut su artimaisiais ar žmogaus teisių gynėjais), pareiškia, kad (citata iš Delfi):

Viešas Valstybės saugumo departamento, prokuratūros ir tyrimui vadovaujančio prokuroro dergimas, niekinimas ir žeminimas, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje gali būti nesilaikoma žmogaus teisių, nėra suderinimas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių, dėl to atitinkamai turi būti įvertintas.

Prokuroras, kuris net nesugeba atskirti tikėjimo ir rasės sąvokų ("Eglė Kusaitė išpažįsta tik vieną rasę – musulmonus"), o grasina tiems, kas nori iš VSD ir prokuratūros skaidrumo – pagal "Lietuvos Rytą" – tai ne kažkokia keistenybė. Tačiau tai, kad žmonės nori šioje, atleiskit, dalbajobiškiausiai per paskutinius kelerius metus atrodančioje byloje skaidrumo – tai nenormalu, tai "terorizmo garbinimas"? Tačiau įrodymai, gauti tik prisipažinimais, kaip Stalino laikais – tai normalu? 

Justas Laucius jau nušalintas nuo šios bylos. Tikėkimės, kad jam bent dašils, kodėl. Deja, Eglė Kusaitė toliau liko sulaikyta, nors visa istorija, atleiskit, kaip koks kliedesys, sugalvotas baltų arklių apsėsto girtuoklio: patys saugumiečiai augina "teroristę", ją globoja, etc., o paskui išsodina iš autobuso ir suima, pasiremdami įrodymu – Maskvos metro planu. Ir kleidėja apie susisprogdinimus, nors mergina net nesilaiko minimalių islamistinių reikalavimų – vaikšto palaidais ir nepaslėptais plaukais, t.y., menamo religingumo, jau nekalbant apie fanatizmą – nei pėdsakų. Nenuostabu, kad po sulaikymo jau kelis kartus keičiasi įvairiausios oficialios versijos, o pačiai kaltinamąjai neduodama su niekuo pasišnekėt.

Beje, patarčiau žymiai rimčiau pažvelgt ir į pačios Eglės Kusaitės pareiškimus, kad jai buvo girdomi psichotropiniai preparatai: sovietmečiu tokia praktika buvo visiškai įprasta KGB tardymuose, o psichiatrija – tai vienintelė su sovietiniu saugumu bendradarbiavusi sistema, kurioje taip ir nebuvo įvardinti su KGB bendradarbiavę psichiatrai, nors kai kurios psichiatrinės ligoninės veikė, vos ne kaip specialūs KGB kalėjimų filialai.

VSD, nuvadovauta KGB karininkų ir kompartijos veikėjų, įsivelianti į jau bala žino kelintą skandalą – smirda sovietmečiu. Ir dėl Pociūno bylos, ir dėl Gatajevų bylos, ir dėl kelių skirtingų sąsajų su Kedžio byla, ir dėl Eglės Kusaitės bylos, ir dėl keistų sąrašų, į kuriuos buvo traukiami žurnalistai, ir dėl neaiškių bandymų kažką patarinėti politikos apžvalgininkams, ir dėl seniai žinomų Turniškių skandalų. Bet tai tik skandalai. Tikrąjį sistemos veidą parodo ne pats triukšmas – jį parodo antraštės spaudoje. Antraštės parodo, kaip įvykius pateikia sistemos valdytojai, ar jie nori ką nors keisti, ar nori tik susidoroti su tais, kas reikalauja pokyčių.

Aš ilgai galvojau apie visą tą bardaką, ilgai tikėjausi, kad aš klystu, kad visgi nėra taip prastai. Bet po tokių antraščių – aš jau neturiu, kuo abejoti. Taip, suprantu, kad už žodį "smirda" koks nors prokuroras gal norėtų mane patraukti atsakomybėn, nes pagal jį tai gal "nesuderinama su demokratinės visuomenės principais". Aš suprantu, kad aš išties galiu klysti. Kaip suprantu ir tai, kad vien už ingušiškų naujienų skaitymą irgi galiu būti įtartas terorizmais. Visai šviežia naujiena – vienas iš rusiškų LJ vartotojų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes jo friendjuostėje buvo "ekstremistinių" blogų. Tai FSB išrastas briedas, bet ar mūsų VSD smarkiai skiriasi? Kiek suprantu, šios įstaigos netgi bendradarbiauja, tiesa?

Aš labai tikiuosi, kad aš klystu. Bet aš nematau jokių, jokių požymių, kad yra kitaip. Ir jei kedofilai yra vieninteliai, kurie protestuoja prieš tokias nesąmones – galit mane vadinti kedofilu.