Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai

MokesčiaiKartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.

Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.

O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.

Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..

Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.

Vitas Vasiliauskas – naujas Lietuvos Banko vadas

Dalia Grybauskaitė ir Vitas VasiliauskasŠtai ir apskriejo Lietuvą džiugi žinia apie tai, kad Lietuva tapo ar tik ne vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Centriniam Bankui vadovaus jokios formalios bankininkystės patirties neturintis ekspertas. Bent jau šitai iškapstė mano mėgstamas Commonsense.lt.

Paprastai nerandu, ką paprieštarauti kolegoms. Sveikas protas visgi yra sveikas protas. Tačiau šiuo atveju truputį pagalvojau ir kažkaip man viskas ima statytis kiek kitaip, nes matau truputį kitus dalykus. Galiu spėti, kad netgi priešingai – galimai Dalia Grybauskaitė padarė vienintelį protingą pasirinkimą, kurį ji galėjo padaryti.

Jei pažvelgsim į tai, kokius  Dalia Grybauskaitė renkasi žmones, pastebėsim bendrą jiems visiems kriterijų: tai žmonės, kurie nėra įsivėlę į įvairių politinių ar verslo grupių žaidimus, t.y., galintys atstovauti ją, o ne kažkieno kito interesus. Matomai, Prezidentė pasimokė iš Valdo Adamkaus patirties: šis, susirinkęs sau visokių politikierių komandą, greitai tapo įvairiausiais būdais manipuliuojamu žmogum, nesugebančiu nei gauti informacijos, nei priimti sprendimų. Dalia Grybauskaitė galimai irgi patiria tokių problemų: kai kurie jos veiksmai, sprendžiant iš visko, dažnai panašesni ne į strategiškai planuotus, o į reaktyvius. Tačiau jai sekasi kardinaliai geriau, nei jos pirmtakui. Matomai, geras žmonių pasirinkimas daro savo.

Bet kuriuo atveju, viešai lyg ir nedeklaruoti, bet visiems akivaizdūs Dalios Grybauskaitės principai išlaikomi: šalinti netinkamas grupuotes, skaldyti jas, stumti į priekį žmones, kurie atitiktų esminį kriterijų – būtų neįsivėlę į neaiškias istorijas. Prisiminkim kad ir ne tokią seną Dariaus Valio paskyrimo istoriją – lygiai tas pat. Darius Valys yra minimas, kaip neturintis didelės vadovavimo patirties, prokuroras iš provincijos, etc., etc., etc.. Akivaizdu, kad Prezidentė apie tą patirties trūkumą žinojo kuo puikiausiai. Tačiau viską nulėmė būtent tai, kad Darius Valys buvo nesusijęs su generalinės prokuratūros vadovybės senbuviais. Lygiai tas pat – ir su Vitu Vasiliausku: jis nesusijęs su bankais.

Ką gi matom su Vitu Vasiliausku? Sąryšiai, iš esmės tiktai du: viena vertus, jis buvo pačios Dalios Grybauskaitės prezidentinių rinkimų štabo vadovas, antra vertus, jis buvo viceministras, kai socdemų vadas Algirdas Butkevičius buvo finansų ministru (tuo jau spėjo viešai pasidžiaugti tas pats Algirdas Butkevičius). Beje, būtent Algirdas Butkevičius tapo finansų ministru po Dalios Grybauskaitės, abu dirbo Algirdo Brazausko vyriausybėje. Tačiau įdomus momentas: finansų viceministru Vitas Vasiliauskas buvo būtent prie Dalios Grybauskaitės (2001-2004), tuo tarpu vos atėjus į Finansų Ministeriją Algirdui Butkevičiui, išėjo dirbti į „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“. Pagal tai galim spėti, kad su socdemais Vitas Vasiliauskas visgi neturi labai gerų santykių.

Ką matom dar? Bankai ar ne bankai, tačiau supratimą apie finansus jis turi. Ir ne tik apie fiskalines gudrybes, bet ir apie kai kuriuos mechanizmus, susijusius su pinigų leidyba. Tiesa, nėra ten pas mus kažkokių labai jau ypatingų monetarinių fokusų, Lietuva juk turi valiutų valdybos modelį ir nieko ten su juo per daug nepridarysi.

Klausimai, kurie man kyla – kiti. Prisimenant, kaip vyriausybė skolinosi iš vietinių bankų, prisimenant apie kažkokius neaiškius konfliktus tarp daugiakadencinio Reinoldijaus Šarkino ir vyriausybės, prisimenant, kad bankų įtaka Lietuvoje nežmoniškai gili – lieka tik spėti, kad Lietuvos Banko valdyboje sėdi ne vienas žmogus, kurio įtaka yra protekcionistinė bankų atžvilgiu. Galim prisiminti ir tai, kad būtent Reinoldijus Šarkinas pasipriešino idėjai kurti valstybinį komercinį banką, kuris galėtų nustatyti konkurencines karteles komerciniams bankams (apie kurių galimus kartelinius susitarimus jau ne vienus metus kalbama kai kuriuose sluoksniuose) ir valdyti paskolas pagal tą pačią verslo rėmimo programą, kuri be valstybinio komercinio banko, kaip matėm, pavirto į puktelėjimą.

Apie tai, kad su bankais Lietuvoje vyksta įvairūs keisti dalykai, keliantys labai negerų minčių – minėjau ne kartą. Galima net ir taip tarti, kad vieni iš kalčiausių dėl krizės Lietuvoje – tai tie patys bankai, išauginę paskolų burbulą.

Ponas Vitas Vasiliauskas kol kas išsakė tik vieną dalyką, kurio žada imtis: „Bankų priežiūra natūraliai keisis, nes, matyt, bankai, kokie buvo iki krizės, tikrai negalės būti. Esu priežiūros konsolidavimo šalininkas„.

Taigi, jei šitai yra jo tikra pozicija, galima spėti, kad būtent nedalyvavimas nei vieno lietuviško banko veikloje galėjo tapti pačiu svarbiausiu kriterijumi, pagal kurį Dalia Grybauskaitė rinkosi naują Lietuvos Banko vadovą. Ateitis parodys, kaip ten yra. Aš noriu tikėti, kad tokių absurdų, kaip grynųjų pinigų ribojimai ar pan. ponas Vitas Vasiliauskas nerems.

 

Kam reikia uždrausti grynuosius

Neseniai Commonsense.lt rašė apie tai, kam norisi uždrausti grynuosius ir kodėl tai blogai visai šaliai. Labai rekomenduoju paskaityti, Nerius išaiškina reikalą nuostabiai tiksliai.

Aš čia nelabai turiu daugiau ką pridėti, tačiau visgi paanalizuosiu apie tas plaukuotas interesų ausis: visi atsiskaitymai apmokestinamuose sandoriuose yra apskaitomi kasoje. Už neteisingą apskaitą yra baudžiama, tad svajoti apie tai, esą grynuosius ėmus drausti staiga bus ištrauktas milijardas iš šešėlio – absurdiška. Niekas nepasikeis. Bus tas pats fiasko, kaip ir su natūrinių pajamų apmokestinimu – tąsyk vyriausybė irgi bandė ištraukti milijardus iš šešėlių, tačiau apsijuokė taip, kad durnių etiketė prilipo neatplėšiamai, o Lietuvos palyginimai su Zimbabve įgavo rimtą finansinę potekstę. A, dar galim prisiminti kubilistines pajamas iš PSD.

Jei kam nors kyla abejonių – pažiūrėkim į kraštutinį atvejį, tarkim, būtų iš apyvartos išimti visi grynieji kokiu nors priverstiniu būdu. Ar šešėlis nuo to pajustų problemų? Žinoma, kad ne. Šešėlis jau senų seniausiai naudojasi eurais. Puikiausiai užsienio valiuta liaudis naudojosi ir prieš kelioliką metų, kai Lietuvoje buvo atvira dolerizacija. Vienintelis pokytis, kuris įvyktų, apribojus atsiskaitymus grynaisiais – tai tik tas, kad dalis pinigų, kuriuos išleidusi valstybė, būtų išimta iš apyvartos, kas tiktai atimtų iš valstybės dalį jos turimos vidinės paskolos, kuri faktiškai būtų iškeista į eurus, ko pasekoje šešėlis sustiprėtų dar labiau. Kitaip tariant, biudžetui būtų labai skaudus kirtis.

Kita vertus, pilnai uždrausti grynųjų – neįmanoma, net ir labai norint (ES įstatyminė bazė neleistų). Neįmanoma, nors akivaizdu, kad kai kurie veikėjai svaigsta apie tai visvien. Taigi, klausimas, kodėl kažkam prireikė tų grynųjų šalinimo iš apyvartos? Vieninteliai, tuo suinteresuoti – tai bankai. Kai jūsų pinigai yra banko sąskaitoje, bankas iš jūsų yra paėmęs paskolą, kitaip tariant, jūsų pinigais gali naudotis, kaip savais. Kai jūs pinigus išsigryninat, bankas jūsų paskolą praranda. Jei visada mokate kasoje grynaisiais, bankas kurį laiką neturi pinigų. Negana to, turi atlikti gan nemažai kainuojančias operacijas, kraunant pinigus į bankomatus, o paskui paimant juos iš prekybininko.

Taigi, situacija lyg ir aiški. Vyriausybė esą kovoja su krizėmis, bet išties tęsia ekonominius kliedesius iškrypėliškiausiais įmanomais būdais.

Bubiliaus Kybio vyriausybė jau kartą atsidavė bankams pačiu atviriausiu būdu – kai prasidėjus krizei, ėmė iš bankų paskolas nežmoniškais tarifais. Dar kartą atsidavė, kai padarė bankų gelbėjimo planą Lietuvai, nors jokių problemų lietuviški bankai nepatyrė. Dar kartą atsidavė tada, kai sukūrė verslo skatinimo planą, kuri skatino tiktai bankus. Ir štai dabar ruošiasi atsiduoti dar kartą. Tai gal būtų ir nieko, jei ne tai, kad Kubiliaus vyriausybė išties atstovauja visą valstybę, kitaip tariant – mus. Ir kai atsiduoda ji, tai gaunasi taip, kad dulkina mus. Būtent tų sąskaitose esančių pinigų dėka bankai gali dulkinti kiekvieną puikiai organizuotais būdais. Kaip sakė Vytautas Landsbergis – „kas galėtų paneigti, kad kažkas įsidėjo į kišenę?“ Aš manau, kad čia kalba net ne apie paneigimus. Klausimas tiktai tas, kokios sumos ir kam yra mokamos už šitus cirkus.

Viena iš esminių liberalizmo (ir ekonominio, ir politinio) sąlygų – tai laisva prekyba. Galimybė kontroliuoti savo pinigus ir savo sandėrius – tai absoliučiai būtina demokratijos sąlyga. Būtent tą galimybę kontroliuoti mūsų pinigus iš mūsų dabar bando atimti. Ką galim padaryti mes? Ogi paprastą dalyką – išsigryninti visus pinigus, kiek turim. Nėra ko laikyti pinigų sąskaitoje. Išsigryninkit – ir padarysit šimtą kart didesnį poveikį politikai, nei balsuodami kokiuose nors rinkimuose.

Politšvietimo valandėlė ir nelabai konspirologiniai dalykėliai Lietuvos-Rusijos santykiuose

Aš čia mažai kalbėsiu apie tai, kaip prieš Arvydą Sekmoką buvo daroma interpeliacija (kuri parodė, kiek seimūnų išlaiko Gazpromas) ir juolab nekapstysiu apie Dainiaus Kreivio istoriją (nors rekomenduoju prisiminti ją, kaip pavyzdinę). O ir išvis truputį neseku jau tos politikos. Tiesiog noriu užkabint kiek plačiau ir pro kitur.

Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos teoretikas ir praktikas, visai neslėpė esminio dalyko: revoliucijos varančioji jėga – tai liumpenproletariatas. Kitaip tariant, specifinė skriaudžiamųjų rūšis, iškritusi iš visuomenės. Labai svarbu nepamiršti vieno esminio momento: liumpenai neturi politinių idėjų, jie tiesiog yra sistemos priešai. Bet kokios sistemos, nes jie yra atmatos – vieni savo noru, kiti – dėl to, kad juos atmetė visuomenė.

Prostitutės, vagys, benamiai, banditai, neprižiūrimi psichikos ligoniai, elgetos, alkoholikai, nelegalūs ir pusiau legalūs migrantai, vogto turto perpardavėjai, sociopatai, narkomanai, buki buduliai ir pan., kitaip tariant – tie, kuriuos paprastai vadiname atmatomis. Tie, kurie iškritę iš visuomenės. Būtent šita žmonių masė įvykdė Spalio perversmą Rusijoje. Būtent šitą žmonių masę Leninas prisakė sunaikinti pačią pirmą po revoliucijos pergalės – tam, kad daugiau niekas kitas negalėtų sukelti revoliucijos, kad niekas negrėstų bolševikų valdžiai.

Liumpenų panaudojimas kovoje prieš valdžią – puikiai žinomas iš sovietinių laikų. Ir puikiai atidirbtas. Visokios raudonosios brigados, kompartijos demonstracijos Vokietijoje, Italijoje ir pan. nuolat buvo organizuojamos ir remiamos KGB. Metodai buvo atidirbti tiesiog idealiai. Gorbačiovo perestroikos metu finansavimas toms revoliucinėms programoms buvo nutrauktas, tad visokie rotfrontai bei kiti atmatos didžiąja dalimi išsisklaidė, jų vietą dalinai užėmė islamistiniai judėjimai. Tačiau tai įvyko tiktai Vakarų šalyse, tuo tarpu Lietuvoje gavosi kiek kitaip.

Daugelis dar atsimenam tokią Jedinstvo organizaciją, kuri pas mus darė tą patį, ką ir Vakarų šalių „darbininkų“ judėjimai, lygiai taip pat ir apsimesdama darbininkus atstovaujančia jėga. Ir tai – dar SSRS sudėtyje, bet jau Lietuvai ruošiantis paskelbti nepriklausomybę. Ir paskelbus – irgi. Bet suirus SSRS, viskas kuriam laikui aprimo. Maždaug iki tol, kol Rusijos valdžion atėjo Vladimiras Putinas. Buvęs KGB darbuotojas. Puikiai įvaldęs judesiuką.

Rusijoje tasai veikėjas pasitelkė visokius neokomsomolcus, pvz., visokius Naši, o kitose šalyse – kūrė specialias naujas grupuotes ar, panaudodamas senus ryšius, vėl gaivino senas. Estijoje, pvz., tas pats Rusijos FSB (anksčiau vadintas KGB, o dar anksčiau – MGB ir NKVD) sukūrė visokius „nočnoj dozor“ būrelius – smogikus iš praplautasmegenio jaunimėlio, vaizduojančius kovą prieš kažkokius kažkokių veteranų žeminimus ar tai kažkokį panašų kliedesį.

Lietuvoje taip nesigavo – rusakalbių mažai, o ir tie rusakalbiai daugiausiai gana neblogai suvokiantys realybę (taip, žinau, kad yra pridūrkų, panašių į kokį nors Ibicus ar Szhaman, bet tai greičiau išimtys). Nelabai sėkmingais gavosi ir nuo pat sovietmečio pabaigos vykdyti bandymai kaip nors sukiršinti lietuvius su tuteišiais, juoba, kad čia savo koją įkėlė Lenkija, bent dalinai išstumdama FSB.

Taigi, ar jau kyla minčių?

Gerai, iš kitos pusės pažiūrėkim: kokia grupė atkakliausiai ir sėkmingiausiai stumia pačius absurdiškiausius ekonominius sprendimus, tuo pat metu prisidengdama visokiais „darbo žmonių“ interesais ir grąsindama visokiomis demonstracijomis ir mitingais? Taigi net durnam atsakymas akivaizdus: profsąjungos. Tos pačios, kurios reikalauja padidinti minimalų atlyginimą, nors jau dabar yra vos ne 20 procentų bedarbystė. Tos pačios profsąjungos, išlaikiusios savo tęstinumą dar nuo sovietmečio. Akivaizdu, kad minimalaus atlyginimo didinimas realių pajamų (t.y., pagal prekinį ekvivalentą) niekam nepadidins, tačiau juntamai padidins bedarbystę. Ir tos patirties mes turime.

Tačiau skirtingai, nei kažkada, turime kitas dvi bėdas: visų pirma, bedarbystės lygis jau senokai yra kritinis, tad bet koks jos didinimas yra politiškai labai rizikingas (bet naudingas tiems liumpenų vadeivoms – jų toks tikslas ir yra); antra, anksčiau legaliu buvęs verslas didžiule dalimi jau ir taip perėjo šešėlin, tad padidėjus verslo išlaidoms, galima gauti labai staigų šešėlinės rinkos šoktelėjimą, o kaip to pasekmę – staigų per mokesčius surenkamų valstybės pajamų kritimą. Neabejotina, kad tai irgi yra akivaizdus profsąjungų tikslas.

Kam nors dar kyla abejonių apie tai, kieno čia ranka veikia? Prisiminkit, kas ten ta senoji „darbo liaudies“ draugė Šatrija, besivienijanti su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rosija“ ir koks ten Frontas kartu su profsąjungomis mitingus bei riaušes darė, pasinaudodamas akivaizdžiu skilimu tarp valdžios ir visuomenės, ir kas ten pro kur pinigėlius iš Latvių gatvės gauna? Beje, ar žinote, kokio didumo yra Rusijos ambasada? Jei nežinote – pasidomėkite, tada savaime kils klausimas apie tai, ką jie čia Lietuvoje daro. Visur susijusios chebrytės – vienos tiesiogiai, kitos per įvykius, kuriuos gerų dėdžių patarimu puikiai susiderina.

Ir žinoma, paskui į tai įsijungia būriai veikėjų, kliedinčių visokiomis komunistinėmis teorijomis (Kasparas Pocius – puikus pavyzdys), net neaišku, kiek sąmoningai pridengiančių tas pačias finansuojamas atmatas, tad triukšmo kiekis gaunasi pakankamai geras, jog mišką per medžius net ir ne visi dešinieji pamato. Ai, dar pridėkim kokį nors nelabai rišlų, bet irgi puikiai susiderinantį (tik neaišku, kiek per idėjas, o kiek per finansus) NK-95 judėjimą. Ir dar kokias nors populistines atmatas, finansuojamas gazpromų. Ir stebėtinai reguliariai daromas provokacijas, kuriomis bandoma supriešinti lietuvius su žydais. Ai, dar pridėt galim kad ir kokį nors Pervyj Baltyjskij kanalą, kuris, beje, nemenkus pinigėlius kainuoja Rusijos biudžetui.

Beje, kai buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėjų paradas – taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas tenai kelis mėnesius iš eilės pro visur skleidė propagandas apie visuomenės pasipiktinimus, būsimas protestuotojų minias ir t.t., kol sueskalavo viską iki Lietuvoje dar niekad nematytų mastų. Tai vat, padarykit sau prielaidą, kad kažkas viena ranka organizavo gėjų paradą, o kita ranka – organizavo jau protestuotojus prieš gėjų paradą. Panašiai, kaip per Kovo 11 eiseną pernai ar tai užpernai – viena ranka kažkas ten apmokėjo kelis vaikinukus, kad tie pašūkautų „juden raus“, o kita ranka – padarė iš to skandalą, tiktai mažesnį. Ir dabar priminkit man, kas ten organizavo interpeliaciją prieš Sekmoką? Ar jau matosi mozaika? 🙂

Tiktai kokie nors požiopliai anarchistai vaizduojasi sau revoliucinę kovą, o idealistiškai nusiteikęs ir realybės nematantis Darius Pocevičius galimai sapnuoja savo politines svajas. O būriai kitų durnelių puikiausiai pasiduoda visokioms provokacijoms, puikiai susiskaldydami į priešingas grupes ir tapdami puikiais įrankiais. Ai, o kokios kontrpriemonės iš valdžios pusės? O ką, nematot? Paklauskit Tomo Čyvo, sužinosit.

Kodėl aš apie tai rašau? Todėl, kad istorinis ciklas tęsiasi apie kokius 20 metų, ne taip jau seniai rašiau apie tai. Plg., Lietuva gavo Nepriklausomybę 1918, prarado 1940 – tai 22 metai, numalšinus pasipriešinimą maždaug apie 1950 (karo periodas permuša vietinį cikliškumą), po 22 metų susidegino Romas Kalanta – tai kitos judėjimo už laisvę bangos kritimas, tačiau dar po poros dešimtmečių mes vėl atgavom Nepriklausomybę.

Tai štai imkit ir pagalvokit, ar Vytautas Landsbergis buvo teisus, šitiek metų kalbėdamas apie Rusijos bei FSB grėsmę arba kokioje stadijoje tas politinis ciklas būtent dabar. Ir kas tai daro. Tiktai nenuvertinkit priešininko.

Minedas, Seimas ir politika

Man atrodo, politikai vis dar nesusimąsto apie savo įvaizdį. Vienas draugas mestelėjo mintį, kuriai neturiu, ką paprieštarauti. Minedas, jei balotiruotųsi į Seimą, turi labai didelius šansus būti išrinktu. Faktiškai, tokius didelius, kad galima būti užtikrintu, jog jis taptų Seimo nariu. Dar ir pralenkdamas kai kuriuos politikos senbuvius, tokius, kaip Artūras Paulauskas ar Kazimira Prunskienė.

Sakyčiau, tai simptomatiška. Minedas valdo.