Neseniai parašiau apie įvairiarūšius liberalus ir visokią su jais susijusią makalynę, kurioje Velnias koją nusilaužtų. Taip, tenai patsai bardako koncentratas, bet problemų kyla ir aiškinantis, kas per dalykas yra kitos partijos. Pas kai kuriuos istoriniai vingiai netgi sudėtingesni, nei liberalų, o tų vingių nežinant – kartais sunku ir pasakyti, kas ten kaip ir kodėl. Atitinkamai – keblu ir prognozuti. Todėl greitosiomis čia brūkštelsiu jums šį bei tą apie socdemus*.
Taip taip, ponai ir ponios. Garsiausias visų laikų LKP vadas buvo ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o 30 metų be pertraukų valdęs stalinistas Antanas Sniečkus, visa savo išvaizda spinduliuojantis pacukiškumą. 1972 metų nuotraukoje - sovietmečio veikėjai, iš kairės į dešinę: Aleksejus Kosyginas (SSRS premjeras), LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, LSSR premjeras Josifas Antonovičius Maniušis (oficialiai - Juozas Maniušis, tačiau vaizduodavo rusą, nes lietuviu būti nefasonas), LKP CK skyriaus vedėjas, o po Sniečkaus mirties - LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius.
Žinot gi, įprastas dalykas, kai kokia nors partija dalina pažadus, o ką ji išties daro, kuo garsėja ir kaip nusišnekinėja – daugelis ir nežino. Ir paskui gaunasi, kad jūs balsuojate už tuos, kas gražiai pažadėjo, o tada piktinatės, kad politikai yra melagiai ir nesilaiko pažadų. Apie tai, kad net ir sąmoningų pažadų laikytis politikoje kartais būna neįmanoma dėl kitų faktorių, jau esu rašęs šį bei tą. Bet bėda ta, kad daugelis politikų netgi nebando ko nors sąmoningo pažadėt.
Vat čia ir pažiūrėkim, kaip ten yra su viena iš populiariausių jėgų – Lietuvos Socialdemokratų Partija, jos istoriniais vingiais bei kai kuriais kitais niuansais. Kad prognozuoti galėtume.
