Buvo net toks periodas, kai tuometinis VLKK analogas patikrindavo kiekvieną daiktelį, netgi atviruką - kad tik tas netaptų kokiu nors ideologiškai netinkamu
Tęsiasi, ir dar kaip tęsiasi (ir aš čia dar tęsiu, tegul kažką iš skaitytojų ir užknis)! Juk ne veltui ironiškai sudėstė tokius akcentus Mantas, išdėstęs tiesiog karikatūrišką kalbainiškojo suvokimo vaizdą (rekomenduoju paskaityt), kur palygino kovotojus prieš kalbainių terorą su kovotojais prieš Mubarako režimą Egipte.
Tiesą skelbia ir Urvas, šventais žodžiais – kad ne prievarta turi būti, o grožis kalboje. Kad ne kunigai kuria Dievą, ir ne kalbainiai kuria Kalbą. Čia, beje, dar prisiminkim ir Bibliją bei metateoriją, tad suprasim virpulį, su kuriuo apie kalbą ištaria neretas žinovas: Dievas – tai Kalba: mes galime ja kalbėti, ją jausti, ja mąstyti, bet ji – nesuvokiamybė, turinti savus dėsnius, tad nėra nuodėmės, baisesnės už kalbos uždarymą taisyklių narvan: naikindamas kalbą, jos nesuvokiamą prasmingumą, prilygini nusikaltimus dorybėms ir naikini mąstymą.
Ir netgi ponas Maumaz, amžinai stradalinantis, kad reikia visiems elgtis pagal taisykles, iškeikęs mane ir Užkalnį, irgi tarė, kad VLKK reikia panaikinti. Tai jau savaime sensacija!
Bet visa šitai – tik niekai, palyginus su tuo, ką atkapstė jauna blogosferos žvaigždutė – Mergaitė. Ogi pasirodo, kad patsai Jonas Jablonskis, skelbęs, kad reikia kalbą gryninti ir švarinti, kartu įvardino aiškų aiškiausiai:
„Yra pagaliaus ir tokių gramatikų, kurių visi išvedimai paremti ant raštų: žmonių kalba, šnekamoji kalba tokiose gramatikose tarytum pasiliekti šaly, jos tarytum nėra, ji gramatikos tikslui niekinama„.
Ten pat pateikiama tiesiog ženkliška Irenos Smetonienės citata, pagal kurią galim suprasti kalbainių požiūrį: spjaut į veidą kalbėtojams, teigiant, esą tik kalbainiškose knygose kalba yra verta dėmesio. Visas Mergaitės straipsnis, kartu ir su visu Jono Jablonskio tekstu (o ne tik citatomis) – http://mergaite.popo.lt/2011/02/12/kalbainiu-melo-kojos-trumpos/.
Juk ne veltui ir aš pats neseniai citavau Aldono Pupkio (ideologinio kalbainių vado) mintį, apie tai, kad nesvarbu, kokie įrodymai – tai, kas uždrausta, turi būti uždrausta, nes tai uždrausta. Dabar gi aiškėja, kad po truputį kalbainiai keitė Jono Jablonskio idėjas tol, kol jas apvertė aukštyn kojomis. Lietuvybės kūrėjo mintys, kad kalba yra gyva, kad ji vystosi, auga, kad rašto kalba turi remtis tuo augimu, buvo išcenzūruota ir užmiršta: gyvoji kalba, pagal kalbainius, turi būti uždaroma į taisyklių narvą.
Ir aš, ir Commonsense jau lyginom kalbainių produktą su George Orwell „1984“ romano naujakalbe – ideologiniu mąstymo kontrolės įrankiu. Kaip tikras naujakalbiškos demagogijos šedevras viską pasako kad ir jų rengiamų konkursų pavadinimai – „Švari kalba – švari galva“. Įpratęs daryti semiotines transliacijas, išverčiu jums šitą šūkį: „Išplauta kalba – tuščia smegeninė“. Šiuo šūkiu, pagal kalbainius, turi gyventi jaunoji karta. Bet orveliškas deja vu dar labiau sustiprėja, kai prisimename „Gyvulių ūkį“ – ten gyvulių konstitucija po truputį vis buvo keičiama, perrašinėjama, kol nejučia tapo visiška pirmosios konstitucijos priešingybe. Visiškai taip pat, kaip po truputį buvo perrašinėtos ir visiška priešingybe paverstos lietuvių kalbos augintojų idėjos.
Neretas pastebi iš VLKK ir kitų kalbainių atstovų tą priplėkusį sovietmečio nomenklatūrinį dvelksmą, taip ryškiai šviečiantį kalbainių pasisakymuose – tai ir „švari kalba – švari galva“, ir „suaktyvėję išpuoliai prieš lietuvių kalbą“, ir pan.. Norite ryškiausių kalbainiškojo naratyvo pavyzdžių? Štai jums vieno ponulio straipsnis, kur anas deda savo pravdą*, dvoktelinčią, kaip prarūgusių grybų sloikelis, užsilikęs iš Brežnevo laikų – http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus.
Pastarąjį paskaitęs, taip ir nesupratau, ką tas žodžių kratinio autorius išvis norėjo pasakyti. Apibendrindamas jis baigia savo tekstą tokiu pareiškimu:
„ačiū Aukščiausiam, kad tokia svarbia tematika visuomenė turi galimybę pasisakyti tik periodinės spaudos leidiniuose, kurių mūsų šiuolaikinis „elitas“ (ne tik valdžia) neskaito… Gi toks „runkelis“ kaip aš ir LA skaitytojas „elitinėje“ gali tikėtis to paties, kas yra paminėtose bulvarinėse knygose, su kai kuriomis išimtimis. Vadinasi, „elitas“ žino, ką daro – aiškinti naivu„.
Jūs ką nors supratote? Šitus kliedesius skelbiantis „Lietuvos Aidas“ preventyviai yra atjungęs galimybę rašyt komentarus. Ir ne veltui.
Trumpai tariant, jie žlugs. Jie jau žlunga. Panašiai, kaip žlugo supuvęs sovietinis Glavlitas**, taip ėmė žlugti ir kalbainiškasis, antilietuviškasis VLKK.
Išnašos
* Pravda – tai neišverčiamas, dar iš sovietmečio atėjęs žargonizmas, reiškiantis patį įžūliausią ir kartu bukiausią propagandinį melą, kurio pilnas buvo komunistinis laikraštis „Pravda“. Žodis „pravda“ rusų kalboje reiškia tiesą, o toks pat buvo ir lietuviškas laikraštis „Tiesa“, skelbęs tą patį TSKP ideologinį mėšlą lietuviškai.
** Glavlitas (Главное управление по делам литературы и издательств, Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba) – tai dar prieš karą Sovietų Sąjungoje sukurta kontora, turėjusi virš 6000 darbuotojų, negana to, buvo 7 skirtingi skyriai, o dar ir slaptasis skyrius (tas, kur cenzūruodavo tai, ko ir patiems Glavlito darbuotojams negalima matyti). Disidentai Glavitą vadindavo „Teisybės ministerija“, irgi pagal tą patį George Orwell romaną „1984“. Kai Perestroikos metu buvo imta kalbėti apie cenzūrą, Glavlitas skelbėsi, esą jis už kalbos literatūriškumą, grynumą, padeda išlaikyti aukštą žiniasklaidos idėjinį ir profesionalų lygį ir t.t. – visai, kaip dabar VLKK.
