Tag Archives: SSRS

Tautų brolybė Tarybų Sąjungoje

Tarybinis ar sovietinis? Kalbainių bukumo klausimas.

Čia jums lietuvių kalbos sergėtoja skelbia, kaip jums kalbėti: Negalima sakyti „sovietinis“, reikia sakyti „tarybinis“, nes tada buvo tokie geri tarybiniai laikai ir visi buvo lygūs, nevažinėdavo visokiais mersedesais ir leksusais, gerbė valdžia liaudies žmogų. Mes tada gyvenome ir tai mūsų tarybinė santvarka, o ne tų mums nurodinėjančių emigrantų, kurie turtuose vartėsi ir aiškino mums kažką, patys vargų nepatyrę. Nes tik tarybose mums liaudies deputatai atstovavo, o ne dabartinė nupirkta valdžia.

Viena iš nuvalkiotų, jau tiesiog kalbainiškojo durnumo pavyzdžiu tapusių, tačiau vis pasikartojančių diskusijų – ar kalbant apie sovietmetį, reikia vartoti žodžius „tarybinis“, „tarybų“ ar „sovietinis“, „sovietų“. Tema čia pakankamai sena, kad net ir oficialūs kalbainių vadai linkę jau nekišt į ją nosies, nes iš patirties žino, kad geriau vengti apie tai kalbų: jei tik užsimintų, kad geriau sakyti „tarybinis“, išsyk pasirodytų, kuo esą ir tada jau pasigailėtų. Bet jei tik ištartų, kad reikia sakyti „sovietinis“, o ne „tarybinis“, staiga pripažintų ir faktą, kad kalbos nepakankamumas yra, o be svetimų žodžių neišsiversi, o tuo pačiu užsitarnautų fanatiškiausių kalbainių sparno pyktį.

Visgi, nors tema ir puikiai žinoma, ji verta atidesnio panagrinėjimo, tiesa, visai iš kitos pusės: čia itin įdomu, kas dedasi kalbainių galvose ir kaip tas sovietiškumas su kalbainiškumu siejasi. Tuos sąryšius pastebėję yra daugelis, o išnagrinėti juos galima, tiesiog paėmus porą kalbainiškųjų argumentų, kuriuos šie visada pateikia, kai tik užeina kalba apie žodžius „sovietinis“ ir „tarybinis“:

  • Tais laikais, kai buvo LTSR, visi sakė „tarybų“, „tarybinis“, „taryba“, tai buvo įprasta tuo metu, todėl apie tą santvarką reikia kalbėti būtent tais žodžiais. Niekas tais laikais nesakydavo „sovietas“ ar „sovietinis“, šitas žodis atsirado tik dėl Vakarų įtakos.
  • „Tarybų“ ir „tarybinis“ yra lietuviški žodžiai, kilę nuo žodžių „taryba“, „tartis“ (veiksm.), tuo tarpu žodžiai „sovietų“, „sovietinis“ – svetimžodžiai, jie netinka, jie nesuderinami su lietuvių kalbos grynumu.

Abu argumentai girdėti, tačiau juose išties slypi neįtikėtinai daug. Neįtikėtinai didelis, skurdus ir bejėgiškas sovietžmogių pasaulis čia tiesiog šviečia, atskleisdamas visą debilavotų postkomunistinių lūzerių nostalgiją tiems režimo laikams, kai viskas buvo aišku, nes partija visada nurodydavo, ką daryti. Ir tą aš jums tuojau parodysiu.

Continue reading

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Continue reading

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Eglė Kusaitė ir truputis kontekstinės analizės

Eglė Kusaitė, įtariamoji teroristėPrisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).

Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.

Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.

Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..

Continue reading