Tag Archives: šūdai

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais prieš sveiką protą. Girdėjau kaip viešai gyrėsi Seime, kad suvaldė kažkokį ten bankinį kolapsą bei labai padėjo verslui. Matėm, kad taip padėjo, kad dabar jau apie grynųjų uždraudimą kalba. Kiek daugiau, nei prieš metus rašiau apie krūvas nesąmonių ir tai, ką verta padaryti. Deja, nepanašu, kad kažkas kažką būtų pradėjęs galvoti.

Ale gi žinot, nors kuolą ant galvos tašyk, atrodo. Patylėtų bent jau, tai vis būtų šis tas, o dabar – giriasi savo pridirbtais absurdais. Dar galėjo pasigirti pagalvės mokesčiu – PSD. Arba bandymais apmokestinti natūrines pajamas. Pamiršo, tur būt.

Prieš porą metų buvau labai naivus ir žiūrėjau tokiu kvailu išoriniu žvilgsniu į Vyriausybę bei visokias partijas, buvau tik tik pradėjęs aiškintis kai kurias politines specifikas. Netgi savo bloge berods rekomendavau balsuoti už konservus. Ir vos atėjus tai šutvei į valdžią, pakraupau, nes iš pirmų pareiškimų apie tuo metu dar būsimas naktines reformas paaiškėjo, kad jie ruošiasi sukelt kažkokį ekonominį košmarą. Tikėjausi, kad durniai tai durniai, bet bent jau kažką sąžiningumo link padarys. Deja, paaiškėjo, kad pernelyg durni.

Link sąžiningumo – jokio judesio, mokestiniai pokyčiai tą rodo – GPM už dividendus sumažintas nuo 20 iki 15, bankams sušerta belenkiek, rinka prismaugta su PVM didinimu, etc.. Ir per visą tą savo absurdo teatrą jie nepasibodėjo ar tik ne apie tūkstantį mamų po teismus tampyt už susigalvotus esą įstatymų pažeidimus, kurie vėliau paaiškėjo besantys visai nepažeidimais, o teisėtu dalyku…

O dabar… O dabar dar galim prisiminti ir šviežią bandymą susibroliauti su Valdemaru Tomaševskiu. Man atvejis kažkuo labai primena kiek senesnę Viliaus Navicko įspūdingą konservų apsiteršimo šventę, tačiau žinot, kas įdomu? Tomaševskis, bent jau nuoseklus, tuo tarpu konservai – tamposi tai šen tai ten, pasirodydami ne geriau, nei Artūras Paulauskas, grįžęs į Viktoro Uspaskicho glėbį. Atmatos.

Vienas mano draugas prieš porą metų pasakė maždaug tokią frazę: „socdemai tikrai protingesni už konservus, bet daugybė jų – sukčiai, todėl balsavau už konservus, kurie bent kiek sąžiningi, tegul ir durniai„. Pasirodo, kad durniai nelabai kuo geresni, o ir jų sąžiningumas visokias abejones kelia.

Žodžiu, nesupykit už išsiliejimą, bet užkniso.

Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Esminė kalbainių bėda

Grammar Nazi - Kalbonacis

Grammar Nazi, lietuviškai būtų Kalbonacis. Kur jo bėda? Galvoje.

Esminė kalbainių bėda, dėl kurios jie kuria visokius absurdus, nesąmoningas kabutes ir reguliuoja tekstų prasmę, yra labai paprasta. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai jiems skaudi. Tai pati lietuvių kalba. Jei jie turėtų reikalų su anglų ar kinų kalba, jokių jiems bėdų nekiltų. Deja, kalba yra lietuvių. Jie nekenčia šios kalbos, nes negali su ja dirbti formaliai, biurokratiškai, kurdami taisykles. Lietuvių kalba faktiškai neturi formaliosios dalies, iš to ir kyla kalbainių neapykanta mūsų kalbai.

Neurotinė neapykanta, dėl kurios kuriamos beprasmės taisyklės, turinčios atstoti tai, ko išties nėra. Aš ne šiaip sau sakau, kad tai yra neapykanta – saujelė kalbainių visą Lietuvą vadina beraščiais, niekina, tyčiojasi ir netgi aiškina, ką kuris tekstas gali reikšti, o ką – ne. Tai akivaizdus neurotiškumas – bandyti reguliuoti, ką žmonės galvoja. Ir kalbainių elgsena – kaip pagal Eriką Berną: patys pridaro kliedesių, susilaukia reakcijų ir paskui piktinasi. Tai nėra racionalus elgesys, kai keliami apgalvoti tikslai ir jų siekiama. Tai neurotiko elgesys, kai aplinka verčiama elgtis tam tikru būdu, kad būtų galima tarti „štai, visi jie tokie“.

Continue reading →

VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147

Net neabejoju, kad VLKK derėtų išsitrinkti galvas, nes matomai psichotronų spinduliuotė juos visai nukankino

Taip, čia ne kalambūras, o VLKK pasiūlymas, kaip reikia rašyti „lietuviškas“ kabutes. Nes pagal juos tos kabutės yra esą kažkokios ten labai svarbios, jos kažkokią tautinę lietuviškumo prasmę neša, dėl kurios lietuvių kalba pasidarys nelietuviška, jei šitų Ctrl-0132/Ctrl-0147 nedarysite. Tai VLKK talibano™, (© Andrius Užklanis) išradimas, kurio laikytis privalote. Nes jis turi įstatyminę galią (bent jau žiniasklaidoje už nesilaikymą – baudos).

O ką tie VLKK kabutiniai kliedesiai duoda kalbai gero? Išties – nieko. Visiškai nieko. Išimtinai vien tik problemas. Bendrai imant, nėra absoliučiai jokio skirtumo, kokias kabutes rašote. Vienintelė kabučių paskirtis – parodyti, kad jose įdėtas tekstas priklauso kažkuriai kitai semantinei sistemai, kad jo reikšmė (ar prasmė) nėra suprastina tiesiogiai. Jei rašote ąžuolas be kabučių – tai medis, o jei „ąžuolas“ kabutėse – tai kažkas visai kito.

Tas semantinis išskyrimas rašytiniame tekste gali būti realizuojamas įvairiausiais būdais. Pradedant tuo, kad parašote ąžuolas kursyvu, išskiriate bet kokiomis kabutėmis („ąžuolas“,  „ąžuolas”,  “ąžuolas” «ąžuolas», „ąžuolas“, ‘ąžuolas’, `ąžuolas`) ar netgi išvis kokiais nors kitais simboliais, pvz., |ąžuolas|, {ąžuolas} ar !ąžuolas! – bet kuriuo atveju tekstas atskiriamas nuo konteksto ir identifikuojamas, kaip specifinis, priklausantis kitai prasminei sistemai.

Yra tik dvi specifinės sritys, kur būtinos konkrečios kabutės – tai programavimas (kur neretai negali naudoti kitų kabučių, nes tiesiog parseris nesupras) ir atvejai, kai tekste naudojami keliagubi išskyrimai, pvz., „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad `VLKK turėtų vadintis UAB ‘Oligorėja ir 7 oligofrenai’`“. Iš pastarojo pavyzdžio matome, kad vadovaudamiesi VLKK pasiūlymais, gautume problemų, atsekinėdami, kur yra kokio sakinio pradžia, o kur galas. Beje, VLKK reikalavimu, sakinys turėtų būti užrašomas taip – „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad „VLKK turėtų vadintis UAB „Oligorėja ir 7 oligofrenai“ – taip taip, negalima, pasirodo, rašyti kelių kabučių iš eilės, gale turi būti ne trys kabutės, o tik viena. O dabar pabandykim įsivaizduoti, kad po to sakinio eina dar kas nors su kabutėmis – štai ir gauname bardaką, kuriame imi nesuprasti, kur kas kur ką. Nors skirtingos atidarančios ir uždarančios kabutės yra nelabai patogus būdas (skliaustinis) išvengti kelių rūšių kabučių, bet net ir šitas būdas yra užmušamas, draudžiant jį taikyti taip, kaip reikia.

Pastarasis dalykas galioja ne tik kabutėms, bet ir skliaustams (t.y., matematiškai nepriekaištinga skliaustų rekursija, kai kiekvienas atidarantis yra uždaromas – laužoma). Matome, kad puspročiai, neskiriantys reikšmės nuo prasmės (t.y., konkretaus ženklo panaudojimo nuo semantinio lauko), nesuvokiantys pragmatinių aspektų (jie siūlo skalbti skalbimo miltelius, o ne drabužius – pagal VLKK – „skalbiamieji milteliai“, pagal juos ne detonatorius sprogdina bombą, o bomba sprogdina detonatorių – „inicijuojamasis užtaisas“, o ne „inicijuojantysis užtaisas“), nesugeba susigaudyti netgi vienintelėje formalioje (ir išimtinai bukoje) kalbos srityje – sintaksėje. Remiantis kalbainiais, būtų neįmanoma užrašyti matematinių formulių. Bet tai ir nenuostabu – VLKK talibanas nesugeba skaičiuoti. Jie elementariai pernelyg buki.

Gal todėl savo bukumą VLKK slepia po anonimiškais, taip sovietmetį primenančiais „VLKK“, o ne konkrečių žmonių pasirašomais straipsniais. „‘“Grupė atsakingų piliečių’ informuoja, kad išpuoliai prieš VLKK yra nepagrįsti“ – tai didžiausias atsakas, kokio galite susilaukti, jei užduosite jiems klausimų apie jų kuriamus absurdizmus.

Ir dar dėl Ctrl-0132 ir Ctrl-0147: skaičiaus ir Ctrl klavišo kombinacija perjungia naršyklėje užsklandą („tabą“), tad brangūs kalbainiai, jei dar iš šio teksto nesupratote, ką apie jūsų tūpas galvas parašiau, tai aiškinu paprastai: imperatyviai jus siunčiu lytiškai abstrahuota kryptimi. Kitaip tariant – naxui.

Kogitofobija, kaip tolerastija

Kogitofobija, iš lot. cogito ir gr. φόβος/φοβία (fobos) – patologinė baimė, susijusi su nesugebėjimu turėti nuomonę, analizuoti padėtį, mąstyti. Kitaip tariant – mąstymo baimė. Būdingos kogitofobijos apraiškos – tipinės, susijusios su neadekvačiomis, nelogiškomis, iracionaliomis reakcijomis į bet kokį savo paties ar oponento mąstymą:

  • etikečių kabinimas kažką teigiantiems ar analizuojantiems asmenims: „fašistas“, „homofobas“, „antisemitas“, „islamofobas“, „rasistas“, „seksistas“
  • teiginių bei argumentacijos neigimas, juos vadinant beprasmiais ar neadekvačiais, nieko bendra neturinčiais su tema epitetais, dažniausiai: „diktatūra“, „tolerancija“, „fašizmas“, „homofobija“, „antisemitizmas“, „islamofobija“, „rasizmas“, „seksizmas“, „diskriminacija“, „patriarchatas“
  • kova prieš bet kokias nuomones, remiantis tuo, esą jos pažeidžia kažkieno nuomonę, laisvę, ar pan., diskriminuoja kažkokias mažumas ar visuomenės grupes
  • neargumentuotų ar netgi absurdiškų nuomonių (pvz., „žodis ‘moteris’ yra seksistinis“), beprasmių įsitikinimų gynimas, remiantis teiginiu, esą tai laisvė nuomonei, tačiau nekreipiant dėmesio į argumentus ar įvardinant tuos argumentus, kaip, esą, diskriminaciją, fašizmą, rasizmą ir pan.
  • argumentuotos diskusijos baimė, oponentus stengiantis pašalinti iš diskusijos nediskusiniais metodais, pvz., apkaltinant juos diskriminacinėmis pažiūromis
  • bendru atveju būdinga, kad kogitofobijos kamuojamas žmogus neigia ar ignoruoja bet kokius argumentus (pvz., į pastebėjimą apie fiziologinius skirtumus tarp vyrų ir moterų reaguoja, teigdamas, esą tai diskriminaciją ir seksizmas), o prieštaravimus vertina, kaip asmeninį persekiojimą ar netgi įžeidimą
  • kogitofobijos kamuojamų žmonių pažiūros turi savyje ryškų pozityvios (teigiančios) argumentacijos trūkumą, yra orientuotos į menamų priešų paiešką, bet kurių argumentų neigimą ir atmetimą, pasižymi ryškiu negatyvizmu

Dažniausiai kogitofobijos apraiškos susijusios su reiškiniais, įvardinamais, kaip politkorektiškumas, multikultūralizmas ir pan., neurotitški kogitofobijos kamuojami asmenys perdėm jautriai reguoja net į tokių žodžių, kaip „negras“, „čigonas“, „žydas“ pavartojimą neutraliame ar net pozityviame kontekste (pvz., į sakinį „čigonai turi puikią muzikinę kultūrą“ reaguoja, kaip į diskriminuojantį čigonus), įprastus buitinius epitetus, kaip, pvz., „boba“ ar „durnius“, vertina, kaip priešiškos ideologijos (pvz., seksizmo) apraiškas.

Kogitofobo požiūriu, bet kuri diskusija gali būti vertinama, kaip diskriminacija ar persekiojimas. Kartais kogitofobai vartoja netgi tokias formuluotes, kaip „diskriminacija intelekto pagrindu“ – taip sakant, esą bet kuri kogitofobui nepatinkanti argumentacija esanti diskriminacijos forma, paremta tuo, kad argumentuojantysis neteisėtai, nederamai naudojasi savo aukštesniu intelektu.

Būdinga tai, kad vengdami diskusijos, kogitofobai netgi žodžius, žyminčius konkrečius dalykus, keičia į kitus, nes esą kažką kažkurie žodžiai įžeidžia. Tai irgi nenormalaus, sutrikusio, negatyvistinio mąstymo apraiška, nes bandant pakeisti vieną žodį į kitą, tiesiog vengiama diskusijos, vietoj argumentacijos eilinį kartą vėl panaudojant kaltinimus dėl menamos diskriminacijos ar pan.. Visiškas kogitofobo negatyvizmas jo paties požiūriu dažniausiai vadintinas tolerancija, tačiau realybėje kogitofobija yra greičiau visiška tolerancijos priešingybė.

Kaip anekdotinius kogitofobijos atvejus galime paminėti prieš kokius 6-7 metus pareigūnų pradėtą tyrimą dėl anekdotų apie blondines (esą lytinė ir rasinė diskriminacija) ar neseną istoriją, kai vienas filosofas buvo persekiojamas dėl pasisakymų apie mergaičių ir berniukų auklėjimo. Panašūs nelogiški, neargumentuoti kogitofobinės isterikos atvejai kai kada įgauna net ir dar absurdiškesnę formą, kartais pradedamas bylinėjimasis dėl įprasto kitų asmenų elgesio, šį vertinant, kaip diskriminavimą ar netgi persekiojimą, pvz., patologiniai kogitofobijos atvejai su kaltinimais dėl priekabiavimo žvilgsniu.

Labai svarbu suprasti, kad kogitofobija yra patologinis mąstymo būdas, dėl kurio kogitofobas neadekvačiai reaguoja į argumentus ar bet kokias mąstymo, logikos ar vertinimų apraiškas. Kogitofobija neatstovauja jokių pažiūrų, nes nepasižymi jokiu pozityvizmu, neturi savyje prasmę nešančių teiginių. Vienintelis ryškus kogitofobijos bruožas – tai menamų ar realių oponentų persekiojimas ir diskriminavimas, neigiant jų teiginius tuo pagrindu, esą jie kažką persekioja, diskriminuoja ir pan..

Kita vertus, svarbu neužmiršti ir to, kad dėl kogitofobijai nebūdingo argumentavimo, kogitofobai neturi vieningų pažiūrų ir dėl to būna paradoksalių atvejų, kai du kogitofobai ima persekioti vienas kitą, neigdami vienas kito neigimus ir sutartinai vienas kitą kaltindami tarpusavio diskriminacija, persekiojimu ir t.t..

Dar kitais atvejais kogitofobinės reakcijos pačios įvardinamos, naudojant apibrėžimus, parodijuojančius kogitofobišką mąstymą, pvz., įvardinant kogitofobines reakcijas, kaip „tolerastiją“, o pačius kogitofobus vadinant „tolerastais“.