Tag Archives: Artūras Zuokas

Kovo 11 eitynės ir Artūro Zuoko priešstata

Šiandienos „nacionalistų“ eitynės iš esmės buvo smūgis mazgote Zuokui per veidą. Panašų smūgį kažkada patyrė Navickas, kai gavęs skambutį iš Kinijos ambasados, pareiškė, kad Vilniuje Tibeto skvero nebus – Tibeto skveras atsirado, nes miestiečiai tiesiog dėjo ant mero, kuris neatstovauja jų. Būtent tas įvykis buvo pirmas signalas, kad tas Vilniaus meras baigs savo karjerą politikos šiukšlyne, nes žmonės jau pasakė, kur jo vieta.

Ir reikalas čia visai ne jokiuose nacionalizmuose. Viskas yra daug paprasčiau – tai tiesiog klausimas apie tai, ką gali spręsti valdžia, o ko ji negali spręsti.

Lietuvos vėliava

Lietuvos vėliava - tai tiesiog mūsų valstybės simbolis. Kai kažkas nori eiti į gatvę, nes valstybingumo šventė, o kažkas sako, kad čia fašizmas, tai ką gali žinoti... Gal išties čia kažkokia šizofrenija, kuri slepiasi kažkur visuomenėje?

Šiandien Tibeto skvero scenarijus atsikartojo su eitynėmis, kurioms reklamą padarė ne tiek kokie nors ultradešinieji (nors manau, kad jie įsivaizduoja, kad čia būtent jie taip viską įsuko), kiek pats meras, nutaręs pristatyti krūvas užtvarų ir prifantazuoti apie kažkokius kreidutėmis ant asfalto paišančius vaikus.

Užtveriamieji žaidimų aparatai, užtveriamoji scena, užtveriamieji policininkai ir užtveriamosios mašinos, užtveriamieji vaikų piešiniai ir taip toliau – buvo padaryta viskas, kad tik žmonės negalėtų eiti Gedimino prospektu – kaip kokiais sovietiniais laikais, kai prospektu žygiuodavo koks nors sovietinis karinis paradas. Ir būtent todėl į gatvę išėjo tiek daug žmonių, kaip niekad.

Labai simboliškai čia galime prisiminti vieną seną istoriją: kai vyko bene paskutinis sovietinis karinis paradas Gedimino prospekte (1989 metais, kiek atsimenu), Artūras Zuokas, bent jau kaip pasakojama, iššoko priešais šarvuočius, krito ant grindinio ir taip stabdė visą tą okupacinį šou. Tačiau neseniai, vos grįžęs į mero postą, jau pats Zuokas surengė šou gyventojams – važinėjosi Gedimino prospektu tokiu pat sovietiniu šarvuočiu, demonstruodamas, kad jis gali traiškyti mašinas, nes jis čia šeimininkas. Šiandien paaiškėjo, kad ne.

Dėjo ant tokių šeimininkų tie, kas nusprendė išeiti į gatvę. Ir dėjo ne tik dėl to, kad jie norėjo eiti dėl Kovo 11. Žmonės dėjo ant tų reguliavimų dar ir todėl, kad parodytų Artūrui Zuokui, kas yra miesto šeimininkas. Išties – žmonės dėjo tiesiog ant mero. Būtent tai yra esminis šių eitynių pranešimas valdžiai.

Visa tai labai natūralu: ne merui spręsti, kas ką gali kalbėti ir kur kas gali vaikščioti. Ne savivaldybei spręsti, kam leisti eiti, o kam neleisti. Ir Gedimino prospektas – tai ne Artūro Zuoko nuosavybė, kur jis sau gali sovietiniais šarvuočiais važinėt. Kovo 11 yra kiekvieno šventė, todėl kiekvienas daro, kaip nori. Kas nori – švenčia namie, kas nori – kaboke, kas nori – eina į Gedimino prospektą. Tai tiesiog kiekvieno teisė, kuri yra įvardinama Konstitucijoje – tą, tarp kitko, labai aiškiai ir gražiai teisiškai išdėstė ponas Tomas Chochrin.

Jei prieš nepriklausomybę protestuoti nori kokie nors frontiniai komunistai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Staliną – jie gali*. Ir jei nori pasisakyti kokie nors naciai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Hitlerį – jie irgi gali**. Ir jau juo labiau teisę išeiti į gatvę turi tūkstančiai žmonių, kurie negarbina nei Stalino, nei Hitlerio, o tiesiog galvoja apie Lietuvą ir nori tai kažkaip parodyti.

Beje, čia dar kartą nukrypkime į istorijas: kažkada, kai buvo organizuojamos gėjų eitynės, kurios būtų buvusios gal ir niekam neįdomios, jas bandęs uždrausti meras Juozas Imbrasas irgi baigė tuo, kad visvien teko rengti eitynes, tik dėl tų draudimų susidomėjimo kilo tiek, kad viskas virto visiškais cirkais. Paskui baigėsi meravimo dienos šiam merui. Kur giluminės priežastys? Ogi ten pat – būtų nedraudęs ir neišsidirbinėjęs ir būtų viskas tykiai ramiai praėję, be jokio ten susidomėjimo. Ir taip ir reikėjo padaryti, nes laisvė reikšti savo nuomonę yra absoliučiai būtinas demokratijos pagrindas.

Būtent teisė laisvai kalbėti, išeiti į gatvę ir išreikšti savo nuomonę – tai ta vertybė, kuri yra esminė. Savivaldybės reikalas čia visiškai minimalus – ji teturi prievolę užtikrinti, kad žmonės ta teise galės pasinaudoti. Ir kai savivaldybė sugalvoja, kad čia ne jos prievolė, o teisė spręsti, kas ką ir kur gali galvoti ar kalbėti – tai jau yra Konstitucijos pažeidimas.

Mes, dabar gyvendami jau trečią Laisvės dešimtmetį, galim įvardinti viską paprastuoju būdu: Laisvė jau yra. Ir joks kažin ką apie save įsivaizduojantis meras, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklausytų, negali reguliuoti, ką kas turi ar neturi galvoti, ką kas turi ar neturi kalbėti ir kur kas gali ar negali vaikščioti.

Fantasmagoriška renginio išdava atrodo simboliškai: policija suėmė žmogų, kuris vilniečiams teigiamų jausmų kelia tūkstanteriopai daugiau už merą – Kunigaikštį Vilgaudą Vildaugą. Daugelio laikomas keistuoliu ar nepilnapročiu, šis žmogus išties yra svarbesnis ir geresnis Vilniaus simbolis, negu Artūras Zuokas. Tai ir vėl atrodo, kaip smūgis mazgote Zuokui per veidą. Labai simboliška.

 

—————–

* Komunistų nužudytų žmonių suskaičiuoti beveik neįmanoma – begalės buvo tiesiog sušaudyti ar nukankinti, begalės išvežti į Sibirą, begalės – į Šiaurės lagerius, kur mirė, kaip lapai. Pagrindinės persekiotos Lietuvos gyventojų grupės buvo inteligentai, pasiturintys ūkininkai, visi lenkai ir vokiečiai, o nuo 1948 metų – dar ir žydai. Kai matote kokį nors sovietmečio garbintoją, sakantį, kaip sovietmečiu buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad gerai masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.

** Nacių nusikaltimų skaičius irgi sunkiai įvertinamas – pradedant Holokaustu (vien Lietuvoje – šimtai tūkstančių nužudytų) bei tų pačių lietuvių ir lenkų žudynėmis (Pirčiupiai – tai atvejis, kurio niekas neturi užmiršti) ir baigiant įdomiais planais, pagal kuriuos buvo numatyta sunaikinti apie 80 procentų lietuvių. Ir ne veltui naciai sodino ir šaudė lietuvių karininkus. Jie žinojo, kad Lietuvos patriotai kovos prieš III Reichą. Kai matote kokį nors nacizmo garbintoją, sakantį, kaip prie nacių buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading

Vilniaus autobusų ir troleibusų vairuotojų streikas

Žinote, mane pasiekė tokia žinia, kad kažkokie vairuotojai, kurie labai nelaimingi ir nori 13 atlyginimo ir negana to, dar ir delspinigių už jį, ruošiasi streikuoti, nes labai bloga ta Vilniaus Savivaldybė ir labai blogas yra meras Artūras Zuokas, kuris, suprantate, jiems gaili pinigų. Jie savo grasinimus streikais jau kelis mėnesius skelbia. Nes taip jų profsąjungos sugalvojo kažkaip. Ir dėl to aš pasakysiu, ką aš apie visą šitą galvoju. Jau esu pasakęs, ką šiaip apie profsąjungas galvoju, o dabar užtat pasakysiu, ką galvoju apie Vilniaus viešąjį transportą.

British Leyland / Rover darbuotojų mitingas, nukreiptas prieš profsąjungos veikėjus

Kai aštuntame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko didžiausi ekonominiai bardakai, anokio Derek Robinson vadovaujamos profsąjungos privedė British Leyland iki bankroto. 1975 žlugusi įmonė buvo nacionalizuota, tačiau profsąjunginis atmata tęsė savo mėšlą, pakol jam neteko rinktis: arba slėptis su savo streikais, arba pakliūt į nagus tų, kuriuos vaizdavo, jog gina. Žmonės pasimokė ir suprato, kad patys prisidirbo. Jie suprato ir tai, kas jiems kniso protą. Dauguma mokosi tiktai iš savo klaidų, todėl per vėlai suvokia, jog profsąjungų vadams išties neįdomūs dirbančiųjų interesai.

Aš jums nepasakosiu čia apie merą Artūrą Zuoką, neseniai pagarsėjusį vicemerą Romą Adomavičių ar kokius kitus savivaldybės reikalus. Galima būtų pasakoti daug visokių dalykų apie pažadėtus 6000 ar kiek ten litų atlyginimus, baisiai mažėjančias šildymo kainas, abonento bilietą, naikinamus mikroautobusus ir kitokius reikalus, bet šitai gal atidėkim į šalį, nes reikalas čia nesusijęs – tema yra apie transportą.

Ir netgi nekalbėkim čia apie tragiškus maršrutus, apie tai, kad piko metu tie autobusai ir troleibusai perpildyti (nors pripažįstu, kad sovietmečiu transportas buvo visgi dar blogesnis), o kitu metu būna, kad važiuoja beveik tušti. Pakalbėkim apie kai kurias kitas bėdas.

Continue reading

Bendrai apie visokias partijas

Norėjau parašyti labai išsamiai apie dar kelias partijas bei politines grupes, tačiau matau, kad jau iki Seimo rinkimų nespėsiu. Spėjau gerokai pakrapštyti po įvairių liberalų bei socialdemokratų istoriją, norėjau panašiai panagrinėti ir kai kuriuos konservatorių vingius (beje, pastarieji – dar sudėtingesni ir vingresni, nei liberalų), tik deja, laiko tam jau nelieka: žmonės jau kalba apie savo pasirinkimus. Štai ir Komonsensavičiai parašė, už ką balsuos. Todėl dabar parašysiu trumpai apie visus – ką galvoju, kaip įsivaizduoju. Nors ir norėjau išsamiai pasisakyt – visgi geriau jau laiku, nei tada, kai nebus prasmės.

Rinkimų plakatai

Rinkimuose sunku susigaudyti, bet aš jums padėsiu, paaiškinsiu šį bei tą apie visokias partijas, kad žinotumėte, kam atiduodate savo balsą.

Mano sąraše bus paprasti kriterijai – trumpas partijos aprašymas, veidas – žmogus, kuris asocijuojasi, pro et contra potencialiems kiekvienos partijos rinkėjams, alternatyvos, kurios gal būt tokios partijos rinkėjams galėtų būti įdomios, galų gale šansai rinkimuose: jei jie aiškūs, tai balsas nepražus, bet jei maži – tai gali ir prapulti veltui.

Šiaip jau trumpai ir visai taikliai apie visas partijas parašė ponas Vidmantas Nuolaida, kurio apžvalgą siūlau paskaityti visiems, kas nori kompaktiško tekstuko su mažai raidžių. O aš dabar rašau jums tą patį, tik su truputį daugiau raidžių.

Continue reading

Partijų apžvalgos. Lietuvos Socialdemokratų Partija

Neseniai parašiau apie įvairiarūšius liberalus ir visokią su jais susijusią makalynę, kurioje Velnias koją nusilaužtų. Taip, tenai patsai bardako koncentratas, bet problemų kyla ir aiškinantis, kas per dalykas yra kitos partijos. Pas kai kuriuos istoriniai vingiai netgi sudėtingesni, nei liberalų, o tų vingių nežinant – kartais sunku ir pasakyti, kas ten kaip ir kodėl. Atitinkamai – keblu ir prognozuti. Todėl greitosiomis čia brūkštelsiu jums šį bei tą apie socdemus*.

Kompartijos vadai prie Lenino paminklo

Taip taip, ponai ir ponios. Garsiausias visų laikų LKP vadas buvo ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o 30 metų be pertraukų valdęs stalinistas Antanas Sniečkus, visa savo išvaizda spinduliuojantis pacukiškumą. 1972 metų nuotraukoje - sovietmečio veikėjai, iš kairės į dešinę: Aleksejus Kosyginas (SSRS premjeras), LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, LSSR premjeras Josifas Antonovičius Maniušis (oficialiai - Juozas Maniušis, tačiau vaizduodavo rusą, nes lietuviu būti nefasonas), LKP CK skyriaus vedėjas, o po Sniečkaus mirties - LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius.

Žinot gi, įprastas dalykas, kai kokia nors partija dalina pažadus, o ką ji išties daro, kuo garsėja ir kaip nusišnekinėja – daugelis ir nežino. Ir paskui gaunasi, kad jūs balsuojate už tuos, kas gražiai pažadėjo, o tada piktinatės, kad politikai yra melagiai ir nesilaiko pažadų. Apie tai, kad net ir sąmoningų pažadų laikytis politikoje kartais būna neįmanoma dėl kitų faktorių, jau esu rašęs šį bei tą. Bet bėda ta, kad daugelis politikų netgi nebando ko nors sąmoningo pažadėt.

Vat čia ir pažiūrėkim, kaip ten yra su viena iš populiariausių jėgų – Lietuvos Socialdemokratų Partija, jos istoriniais vingiais bei kai kuriais kitais niuansais. Kad prognozuoti galėtume.

Continue reading