Šiandienos „nacionalistų“ eitynės iš esmės buvo smūgis mazgote Zuokui per veidą. Panašų smūgį kažkada patyrė Navickas, kai gavęs skambutį iš Kinijos ambasados, pareiškė, kad Vilniuje Tibeto skvero nebus – Tibeto skveras atsirado, nes miestiečiai tiesiog dėjo ant mero, kuris neatstovauja jų. Būtent tas įvykis buvo pirmas signalas, kad tas Vilniaus meras baigs savo karjerą politikos šiukšlyne, nes žmonės jau pasakė, kur jo vieta.
Ir reikalas čia visai ne jokiuose nacionalizmuose. Viskas yra daug paprasčiau – tai tiesiog klausimas apie tai, ką gali spręsti valdžia, o ko ji negali spręsti.
Šiandien Tibeto skvero scenarijus atsikartojo su eitynėmis, kurioms reklamą padarė ne tiek kokie nors ultradešinieji (nors manau, kad jie įsivaizduoja, kad čia būtent jie taip viską įsuko), kiek pats meras, nutaręs pristatyti krūvas užtvarų ir prifantazuoti apie kažkokius kreidutėmis ant asfalto paišančius vaikus.
Užtveriamieji žaidimų aparatai, užtveriamoji scena, užtveriamieji policininkai ir užtveriamosios mašinos, užtveriamieji vaikų piešiniai ir taip toliau – buvo padaryta viskas, kad tik žmonės negalėtų eiti Gedimino prospektu – kaip kokiais sovietiniais laikais, kai prospektu žygiuodavo koks nors sovietinis karinis paradas. Ir būtent todėl į gatvę išėjo tiek daug žmonių, kaip niekad.
Labai simboliškai čia galime prisiminti vieną seną istoriją: kai vyko bene paskutinis sovietinis karinis paradas Gedimino prospekte (1989 metais, kiek atsimenu), Artūras Zuokas, bent jau kaip pasakojama, iššoko priešais šarvuočius, krito ant grindinio ir taip stabdė visą tą okupacinį šou. Tačiau neseniai, vos grįžęs į mero postą, jau pats Zuokas surengė šou gyventojams – važinėjosi Gedimino prospektu tokiu pat sovietiniu šarvuočiu, demonstruodamas, kad jis gali traiškyti mašinas, nes jis čia šeimininkas. Šiandien paaiškėjo, kad ne.
Dėjo ant tokių šeimininkų tie, kas nusprendė išeiti į gatvę. Ir dėjo ne tik dėl to, kad jie norėjo eiti dėl Kovo 11. Žmonės dėjo ant tų reguliavimų dar ir todėl, kad parodytų Artūrui Zuokui, kas yra miesto šeimininkas. Išties – žmonės dėjo tiesiog ant mero. Būtent tai yra esminis šių eitynių pranešimas valdžiai.
Visa tai labai natūralu: ne merui spręsti, kas ką gali kalbėti ir kur kas gali vaikščioti. Ne savivaldybei spręsti, kam leisti eiti, o kam neleisti. Ir Gedimino prospektas – tai ne Artūro Zuoko nuosavybė, kur jis sau gali sovietiniais šarvuočiais važinėt. Kovo 11 yra kiekvieno šventė, todėl kiekvienas daro, kaip nori. Kas nori – švenčia namie, kas nori – kaboke, kas nori – eina į Gedimino prospektą. Tai tiesiog kiekvieno teisė, kuri yra įvardinama Konstitucijoje – tą, tarp kitko, labai aiškiai ir gražiai teisiškai išdėstė ponas Tomas Chochrin.
Jei prieš nepriklausomybę protestuoti nori kokie nors frontiniai komunistai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Staliną – jie gali*. Ir jei nori pasisakyti kokie nors naciai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Hitlerį – jie irgi gali**. Ir jau juo labiau teisę išeiti į gatvę turi tūkstančiai žmonių, kurie negarbina nei Stalino, nei Hitlerio, o tiesiog galvoja apie Lietuvą ir nori tai kažkaip parodyti.
Beje, čia dar kartą nukrypkime į istorijas: kažkada, kai buvo organizuojamos gėjų eitynės, kurios būtų buvusios gal ir niekam neįdomios, jas bandęs uždrausti meras Juozas Imbrasas irgi baigė tuo, kad visvien teko rengti eitynes, tik dėl tų draudimų susidomėjimo kilo tiek, kad viskas virto visiškais cirkais. Paskui baigėsi meravimo dienos šiam merui. Kur giluminės priežastys? Ogi ten pat – būtų nedraudęs ir neišsidirbinėjęs ir būtų viskas tykiai ramiai praėję, be jokio ten susidomėjimo. Ir taip ir reikėjo padaryti, nes laisvė reikšti savo nuomonę yra absoliučiai būtinas demokratijos pagrindas.
Būtent teisė laisvai kalbėti, išeiti į gatvę ir išreikšti savo nuomonę – tai ta vertybė, kuri yra esminė. Savivaldybės reikalas čia visiškai minimalus – ji teturi prievolę užtikrinti, kad žmonės ta teise galės pasinaudoti. Ir kai savivaldybė sugalvoja, kad čia ne jos prievolė, o teisė spręsti, kas ką ir kur gali galvoti ar kalbėti – tai jau yra Konstitucijos pažeidimas.
Mes, dabar gyvendami jau trečią Laisvės dešimtmetį, galim įvardinti viską paprastuoju būdu: Laisvė jau yra. Ir joks kažin ką apie save įsivaizduojantis meras, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklausytų, negali reguliuoti, ką kas turi ar neturi galvoti, ką kas turi ar neturi kalbėti ir kur kas gali ar negali vaikščioti.
Fantasmagoriška renginio išdava atrodo simboliškai: policija suėmė žmogų, kuris vilniečiams teigiamų jausmų kelia tūkstanteriopai daugiau už merą – Kunigaikštį Vilgaudą Vildaugą. Daugelio laikomas keistuoliu ar nepilnapročiu, šis žmogus išties yra svarbesnis ir geresnis Vilniaus simbolis, negu Artūras Zuokas. Tai ir vėl atrodo, kaip smūgis mazgote Zuokui per veidą. Labai simboliška.
—————–
* Komunistų nužudytų žmonių suskaičiuoti beveik neįmanoma – begalės buvo tiesiog sušaudyti ar nukankinti, begalės išvežti į Sibirą, begalės – į Šiaurės lagerius, kur mirė, kaip lapai. Pagrindinės persekiotos Lietuvos gyventojų grupės buvo inteligentai, pasiturintys ūkininkai, visi lenkai ir vokiečiai, o nuo 1948 metų – dar ir žydai. Kai matote kokį nors sovietmečio garbintoją, sakantį, kaip sovietmečiu buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad gerai masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.
** Nacių nusikaltimų skaičius irgi sunkiai įvertinamas – pradedant Holokaustu (vien Lietuvoje – šimtai tūkstančių nužudytų) bei tų pačių lietuvių ir lenkų žudynėmis (Pirčiupiai – tai atvejis, kurio niekas neturi užmiršti) ir baigiant įdomiais planais, pagal kuriuos buvo numatyta sunaikinti apie 80 procentų lietuvių. Ir ne veltui naciai sodino ir šaudė lietuvių karininkus. Jie žinojo, kad Lietuvos patriotai kovos prieš III Reichą. Kai matote kokį nors nacizmo garbintoją, sakantį, kaip prie nacių buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.