Tag Archives: valdas adamkus

Kandidatai į prezidentus, apžvalga

Manęs keli skirtingi žmonės prašė, kad parašyčiau šitą apžvalgą – subjektyvią ir neteisingą, kaip man jau įprasta. Nes kiti rašo abstrakcijas ir taip toliau, tai nieko nesuprasi. Taigi, o aš rašau ne abstrakcijas, o subjektyviai iškreiptus dalykus, kurie visiems aiškūs ir priimtini (arba ne). Nu tai va, čia gal daug nedaugžodžiaukim ir pasižiūrėkim, kas čia gausis iš tų kandidatų į prezidentus.

Čia yra bananai palyginimui. Pagal juos geriau galite nustatyti politiko svorį ir įtaką rinkimuose.

Jūs suprantat, kad aš esu žiurkėnas, ir man jūsų žmogiškos nesąmonės atrodo labai paprastai – nesąmonės jūs esat, pinigus man geriau neškite!

Ai, dar, beje – aš nesiimu prognozuoti, kas laimės šiuose rinkimuose. Bet manau, kad visgi kandidatai yra pakankamai aiškūs. Na, bent jau man, su mano iškreiptomis nuomonėmis.

Kandidatų yra daug – 13 (buvo 17, bet kai kurie pasitraukė – pvz., Aušra Maldeikienė), tad chaoso irgi čia bus daug. Ir aprašinėjimo bus daug. Tai jei kur suklysiu, tai nesupykit, nes dedu čia iš savo atminties, kuri kiaura ir iškraipyta. Nieko aš čia neatsimenu.

Sąrašo tvarka, beje, nėra visiškai atsitiktinė – pirmi yra tie, kas turi daugiausiai žinomumo (subjektyviai), tuo tarpu gale – tie, kas turi mažiai šansų. Kadangi mažiausiai šansų turintys priklauso nuo atsitiktinių fluktuacijų, tai ta tvarka gale jau bus labiau atsitiktinė, nes ten supaisyti tų nesąmonių jau tikrai nesigauna. Kita vertus, tenai gale ir kandidatai tokie, kurių palaikymas nesiekia netgi rinkiminių apklausų paklaidos.

Bet kuriuo atveju, kadangi aš tapsiu Visatos Valdovu, tai visi politikai visvien tarnaus man. Šitai neginčijama kaip ir faktas, kad tik žiurkėnas gali valdyti Visatą.

Continue reading

Politikų įtaka internetuose

Manau, kad jau norite susilaukti rezultatų – kas tokie yra įtakingiausi politikai, bent jau lietuviškų internetų mastais. Ir žinoma, kad kai kas čia yra lyg ir savaime aišku. Ir kartu ne taip jau ir aišku, kai pasižiūri atidžiau. Pasiskirstymas lyg ir aiškus, bet ne toks jau ir aiškus, kai pasiaiškini.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai. Jei paspausite – pamatysite kiek didesnį vaizdą.

Pradėsiu gal nuo ryškiausio siurprizo daugeliui (nors kai kam tai visai ne siurprizas): šiuo momentu pats įtakingiausias politikas yra Vytautas Landsbergis. Ir viskas. Ir taškas. Ir nėra čia ką nei pridėti. Paradoksas tame, kad internetuose Vytautas Landsbergis lyg ir nėra kažin kaip aktyviai besireiškiantis, bet visvien faktas kaip blynas – jis yra toks ir viskas.

Antras siurprizas – antroje vietoje Remigijus Šimašius, kuris pagal vertinimus pralenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Ir kas įdomu, pralenkė, apklausai jau einant  galą, labai išlėto, vos vos, bet po to, kai apklausos sąrašas buvo dar ir permaišytas, ir patsai Vilniaus meras atsidūrė kažkur sunkiau surandamoje vietoje. Žodžiu, šitai irgi šį bei tą sako.

Trečias siurprizas – nors Dalia Grybauskaitė ir trečioje vietoje pagal internetų vertinimus, bet visokiuose tyrimuose jai populiarumu prilyginami politikai išvis dvigubai nuo jos atsilieka. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos Prezidentė nėra kažin kaip stebuklingai aktyvi tuose jūsų feisbukuose. Ir tai irgi šį bei tą sako.

Beje, jei kas nesuprantate, tai apklausa savo esme buvo projektyvinė. O projektyvinių vertinimų esmė yra ne tai, ką žmonės patys sau galvoja, o tai, ką jie pastebi apie savo aplinkos vertinimus. Atitinkamai, vaizdas gaunasi geresnis. Pvz., vietoje to, kad kažkas pasakytų „aš labai pasitikiu politiku X“, tas kažkas pasako „aš gal ir pasitikiu tuo X, bet visi aplinkui mane jį keikia, tai gal jis pusėtinai įtakingas“.

Žodžiu, vaizdas čia gaunasi smarkiai kitoks, kai kuriais atžvilgiais teisingesnis. Kita vertus, neužmirškim, kad čia visgi internetai, o internetuose valdo visai kitokios jėgos, nei balsavimo punktuose. Tad žiūrėkim su šiokia tokia rezervacija. Ir eikim toliau, prie sąrašo.

Continue reading

Prezidento rinkimų III turas. Ir pastabos.

Balsuok arba balsuok!

Balsuok arba balsuok!

Nuostabu buvo tai, kad jūs ir vėl balsavote už būsimą prezidentą, taip išrinkdami ir parodydami visokius įdomumus, kurie gali grėsti būsimuose rinkimuose (aišku, jei tuose rinkimuose kandidatai bus bent kiek panašūs į tuos, kurie čia, internetuose). Jau po I turo paaiškėjo daug įdomių dalykų, tačiau dar įdomesni ima aiškėti kaip tik dabar, kai prasideda balsų persiskirstymai.

Priminsiu, kad I ture buvo renkama virš pusės šimto kandidatų, o visi galėjo siūlyti savus. Aišku, nemenka dalis kandidatūrų atkrito po to, kai pagal Pareto dėsnį išrinkti buvo II turo dalyviai – tie, kas gavo 80% daugiausiai balsų. Kadangi I ture, skirtingai nei reale, dalyvauti galėjo ir tie, kas negalėtų, iškristi teko keliems nemenką palaikymą turėjusiem kandidatams (taip atpuolė Ingrida Šimonytė, Eligijus Masiulis ir Viktoras Uspaskichas), tačiau jų vietą užėmė keli kiti.

Dėl atkritimo II ture dalyvavo mažiau kandidatų, tačiau kova dėl to pasidarė įdomesnė: kažkas nusivylė ir nebalsavo toliau, o kažkas – priešingai, ėmė balsuoti ir kitus raginti aktyviau. Matyt kažkiek persiskirstė ir kandidatų balsai, ir jų laimėjimo galimybių vertinimai, tad žaidimas pasidarė gerokai įdomesniu.

This poll is closed! Poll activity:
start_date 03-11-2013 01:04:52
end_date 29-11-2013 01:04:52
Poll Results:
Kas labiausiai vertas į prezidentus?

Todėl labai svarbu kad pabalsuotumėte ir kitų paprašytumėte balsuoti. Šitaip mes tiriamuoju-nustatomuoju būdu įvertinsime visokią dinamiką internetuose, o jau paskui galėsime spėti, kad iš lėto, su pusmečio uždelsimu kažkokie panašūs procesai vyks ir toje normalioje realybėje.

Taigi, jei jau pabalsavote ir kitiems vėlgi paplatinote, pažiūrėkime dabar, kas per pokyčiai įvyko II turo balsavime ir ką mes čia dabar matome.

Continue reading

Vitas Vasiliauskas – naujas Lietuvos Banko vadas

Dalia Grybauskaitė ir Vitas VasiliauskasŠtai ir apskriejo Lietuvą džiugi žinia apie tai, kad Lietuva tapo ar tik ne vienintele Europos Sąjungos šalimi, kur Centriniam Bankui vadovaus jokios formalios bankininkystės patirties neturintis ekspertas. Bent jau šitai iškapstė mano mėgstamas Commonsense.lt.

Paprastai nerandu, ką paprieštarauti kolegoms. Sveikas protas visgi yra sveikas protas. Tačiau šiuo atveju truputį pagalvojau ir kažkaip man viskas ima statytis kiek kitaip, nes matau truputį kitus dalykus. Galiu spėti, kad netgi priešingai – galimai Dalia Grybauskaitė padarė vienintelį protingą pasirinkimą, kurį ji galėjo padaryti.

Jei pažvelgsim į tai, kokius  Dalia Grybauskaitė renkasi žmones, pastebėsim bendrą jiems visiems kriterijų: tai žmonės, kurie nėra įsivėlę į įvairių politinių ar verslo grupių žaidimus, t.y., galintys atstovauti ją, o ne kažkieno kito interesus. Matomai, Prezidentė pasimokė iš Valdo Adamkaus patirties: šis, susirinkęs sau visokių politikierių komandą, greitai tapo įvairiausiais būdais manipuliuojamu žmogum, nesugebančiu nei gauti informacijos, nei priimti sprendimų. Dalia Grybauskaitė galimai irgi patiria tokių problemų: kai kurie jos veiksmai, sprendžiant iš visko, dažnai panašesni ne į strategiškai planuotus, o į reaktyvius. Tačiau jai sekasi kardinaliai geriau, nei jos pirmtakui. Matomai, geras žmonių pasirinkimas daro savo.

Bet kuriuo atveju, viešai lyg ir nedeklaruoti, bet visiems akivaizdūs Dalios Grybauskaitės principai išlaikomi: šalinti netinkamas grupuotes, skaldyti jas, stumti į priekį žmones, kurie atitiktų esminį kriterijų – būtų neįsivėlę į neaiškias istorijas. Prisiminkim kad ir ne tokią seną Dariaus Valio paskyrimo istoriją – lygiai tas pat. Darius Valys yra minimas, kaip neturintis didelės vadovavimo patirties, prokuroras iš provincijos, etc., etc., etc.. Akivaizdu, kad Prezidentė apie tą patirties trūkumą žinojo kuo puikiausiai. Tačiau viską nulėmė būtent tai, kad Darius Valys buvo nesusijęs su generalinės prokuratūros vadovybės senbuviais. Lygiai tas pat – ir su Vitu Vasiliausku: jis nesusijęs su bankais.

Ką gi matom su Vitu Vasiliausku? Sąryšiai, iš esmės tiktai du: viena vertus, jis buvo pačios Dalios Grybauskaitės prezidentinių rinkimų štabo vadovas, antra vertus, jis buvo viceministras, kai socdemų vadas Algirdas Butkevičius buvo finansų ministru (tuo jau spėjo viešai pasidžiaugti tas pats Algirdas Butkevičius). Beje, būtent Algirdas Butkevičius tapo finansų ministru po Dalios Grybauskaitės, abu dirbo Algirdo Brazausko vyriausybėje. Tačiau įdomus momentas: finansų viceministru Vitas Vasiliauskas buvo būtent prie Dalios Grybauskaitės (2001-2004), tuo tarpu vos atėjus į Finansų Ministeriją Algirdui Butkevičiui, išėjo dirbti į „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN“. Pagal tai galim spėti, kad su socdemais Vitas Vasiliauskas visgi neturi labai gerų santykių.

Ką matom dar? Bankai ar ne bankai, tačiau supratimą apie finansus jis turi. Ir ne tik apie fiskalines gudrybes, bet ir apie kai kuriuos mechanizmus, susijusius su pinigų leidyba. Tiesa, nėra ten pas mus kažkokių labai jau ypatingų monetarinių fokusų, Lietuva juk turi valiutų valdybos modelį ir nieko ten su juo per daug nepridarysi.

Klausimai, kurie man kyla – kiti. Prisimenant, kaip vyriausybė skolinosi iš vietinių bankų, prisimenant apie kažkokius neaiškius konfliktus tarp daugiakadencinio Reinoldijaus Šarkino ir vyriausybės, prisimenant, kad bankų įtaka Lietuvoje nežmoniškai gili – lieka tik spėti, kad Lietuvos Banko valdyboje sėdi ne vienas žmogus, kurio įtaka yra protekcionistinė bankų atžvilgiu. Galim prisiminti ir tai, kad būtent Reinoldijus Šarkinas pasipriešino idėjai kurti valstybinį komercinį banką, kuris galėtų nustatyti konkurencines karteles komerciniams bankams (apie kurių galimus kartelinius susitarimus jau ne vienus metus kalbama kai kuriuose sluoksniuose) ir valdyti paskolas pagal tą pačią verslo rėmimo programą, kuri be valstybinio komercinio banko, kaip matėm, pavirto į puktelėjimą.

Apie tai, kad su bankais Lietuvoje vyksta įvairūs keisti dalykai, keliantys labai negerų minčių – minėjau ne kartą. Galima net ir taip tarti, kad vieni iš kalčiausių dėl krizės Lietuvoje – tai tie patys bankai, išauginę paskolų burbulą.

Ponas Vitas Vasiliauskas kol kas išsakė tik vieną dalyką, kurio žada imtis: „Bankų priežiūra natūraliai keisis, nes, matyt, bankai, kokie buvo iki krizės, tikrai negalės būti. Esu priežiūros konsolidavimo šalininkas„.

Taigi, jei šitai yra jo tikra pozicija, galima spėti, kad būtent nedalyvavimas nei vieno lietuviško banko veikloje galėjo tapti pačiu svarbiausiu kriterijumi, pagal kurį Dalia Grybauskaitė rinkosi naują Lietuvos Banko vadovą. Ateitis parodys, kaip ten yra. Aš noriu tikėti, kad tokių absurdų, kaip grynųjų pinigų ribojimai ar pan. ponas Vitas Vasiliauskas nerems.

 

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?