delfi

Tag Archives: delfi

Antraščių dvasia: agonijos neslėpė Eglė

Žinote, prieš kažkiek laiko internetuose buvo pasklidęs kažkoksai nesąmoningas (ir berods jau iš internetų dingęs) kokio tai „pramoginės žiniasklaidos“ (anksčiau tokią vadindavo geltonąja spauda) leidinio straipsnis, kur nežinoma žurnalistė klausinėjo kažkokios veikėjos ir parašė, kad ta veikėja neslėpė agonijos. Šitas pasakymas taip kirto žmonėms per smegenis, kad frazė sklando iki šiol.

Tada tai buvo tik straipsnis iš kažkokio pageltonijusio leidinio. Dabar gi neslepiama agoniją ima skleisti normalių portalų antraštės.

Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors „pramoginė žiniasklaida“. Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.

Aš atsimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį nustojau skaityti rusiškus portalus – tuo metu jie dar nebuvo visiškai putinizuoti, kai kurie dar būdavo pakankamai įdomūs, tačiau turėdavo vieną problemą: antraštės beveik nieko bendra neturėdavo su straipsnių turiniu. Antraštės būdavo tokios, kur atrodo jog kažkas svarbaus, įdomaus ar netgi šokiruojančio, tačiau paskaitęs straipsnį suvoki, kad tiesiog veltui sugaišai laiką.

Pvz., pamatai kokį pavadinimą „Japonija gamins 100 milijonų sekso robotų“, o tenai – straipsnis apie tai, kad kažkokia japonų firma įkišo garsiakalbį į paprastą manekeną. Arba atsiverti kokį straipsnį, pavadintą „Tarakonai-žmogėdros ėda vaikus mokyklose“ – o tenai kažkas apie tai, kad kažkur mokykloms valdžia užpirko dichlofoso vabzdžių naikinimui. Arba atsiverti straipsnį, pavadintą „Naujas kompiuterių virusas žudo žmones“, o tenai – išvis kažkoks fufelis apie tai, kad antivirusų gamintojai uždirbo tiek ir tiek pinigų.

Visų šių portalų bėda buvo paprasta: jie norėdavo surinkti kuo daugiau paspaudimų, nes reklamą parduodavo visiems vienodais įkainiais. Reklama visur parduodama už vieną kainą – vadinasi nesvarbu, ką skaitytojas perskaitys, svarbu tik kad peržiūrų būtų kuo daugiau.

Continue reading →

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Įžvalgos apie politiką, feminizmą, sveiką maistą, paradigmas ir pan.

Subaru labai derinasi su ekologija ir supermamom šmaikštašiknėm

Čia jums kratinys belenkokių minčių – įžvalgų visokių, tarp kurių yra tikrų perlų, vertų atskirų straipsnių. Bet neparašysiu, nes tingiu, todėl čia jums trumpai pateiksiu. Pavyzdžiui:

Subaru – mašinos idiotams

Vakar mačiau, kaip idiotas su Subaru posūkyje vos nenumušė motociklo. Subaru vairavęs asilas posūkyje lenkė dvi mašinas. Priešpriešiais važiavęs motociklininkas, sugebėjo nuvažiuot šalikelėn – visa laimė, kad negreitai važiavo. Asilas su Subaru nepaliko priešpriešinės juostos netgi tada, kai jam buvo padarytas tarpas grįžimui – jis sąmoningai privertė motociklininką eit į šalikelę. Kadaise (prieš kokius gal 10 metų) buvo pasitaikiusios statistikos apie avaringumą. Draudikai atrado, kad faktiškai yra viena ryški avaringumo koreliacija – tai automobilio markė. Dominuojantys – tai Volkswagen Golf ir BMW 3xx automobiliai. Visi kiti faktoriai, tokie, kaip vairavimo stažas, amžius ir pan. – antraeiliai. Galiu kirsti lažybų, kad dabar prie Golf ir BMW prisidėjo ir Subaru mašinos, kurios pasidarė kiek labiau įperkamos visokiems pacukėliams. Kodėl, pvz., Peugeot superkarai nepakliūna į avarijas taip dažnai? Kodėl kitos markės netampa mirčių simboliu, o tiktai visokie pacukomobiliai? Ponai kelių policininkai, bauskit idiotus su Golf, Subaru ir BMW 3 series už bet ką, taip kad jie greičiau teises prarastų – pasirūpinkit mūsų saugumu.

Feminizmas – už teisę moterims sirgti prostatos vėžiu

Feminizmas yra toksai feminizmas

Feministės visai kvankštelėjo: kai pasirodė www.nebobureikalas.lt reklama, feministės kažkur Delfio komentaruose pasiuto, kad čia baisi siaubinga moterų diskriminacija. Siaubinga košmariška diskriminacija, kad moterys neturi prostatos ir kad čia ne jų reikalas. Ir kad neserga prostatos vėžiu. Todėl galiu spėti, kad feminizmas (kaip ir kitos ideologijos) yra atvirkštinė funkcija iš kažkokių ten intelektinių gebėjimų. Beje, iš pavydo vyrams, kad neturi pimpalo, aršiausios feministės reikalauja vyrų kastracijos, o anokia feministė Valerie Solanas iš pasiutimo bandė nušauti Andy Warholl, katras buvo gėjus ir todėl moterims net pačiupinėt neduodavo – reiškia, kad išvis pats blogiausias. Taip kad feministės labiausiai nekenčia gėjų ir nori galimybės gydytis prostatą. Ai, žinoma, tai nieko nuostabaus, jei prisiminsim feminisčių keliamus pasaulinius politikos pokyčius.

Marinuoti agurkai nuodija vėžiu Lietuvą

Anokia seimūnė Dangutė Mikutienė yra darbietė. Tarp kitko, kažkokia parapsichologijos mokslų daktarė ar tai kažkas panašaus. Tai vat, ponia Dangutė, prikėlė žiniasklaidoje isterikų apie visokias vėžines radijo bangas bei jų įtraukimą į kažkokią PSO lentelę, kur šios priskirtos 2B grupės kancarogenams (t.y., tiems, kur belenkoks ryšys su vėžiu sugalvotas, pvz., kaip samprotavime, kad pėstieji avarijose žūsta dažniausiai ant asfalto, vadinasi asfaltas yra gyvybei pavojų kelianti medžiaga). O tame pat PSO dokumente, kuriuo remdamasi, Dangutė Mikutienė kelia šurmulį, marinuotos daržovės irgi prie tokių pat 2B grupės kancarogenų priskirtos. Įdomu, kodėl ponia Dangutė nekovoja prieš Agurkicho marinuotus agurkus, keliančius tokį pat pavojų – ot Viktoras Uspaskichas patenkintas būtų tokia parama darbo partijai.

Juozas Olekas pyksta dėl panaikintos kariuomenės

Kariuomenė pagal Juozą Oleką

Vakar berods mačiau per TV, kaip buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pezėjo per LNK žinias apie tai, kaip NATO smerkia Lietuvą už prastą rūpinimąsi gynyba ir panašiai. Politikų naglumas neišmatuojamas – būtent valdant Olekui Lietuva prarado gynybinius pajėgumus, tiesiog atsisakydama šauktinių kariuomenės. Politikas, sužlugdęs ir taip silpną gynybos sistemą, naglu veidu peza apie savo veiklos pasekmes, jas priskirdamas konservatoriams, tiksliau – Rasai Juknevičienei, bandančiai krizės metu kažkaip pataisyti socdemų pridirbtus reikalus. Beje, su sveikatos apsauga Juozas Olekas irgi pasireiškė.

Alkoholikai teigia: tam, kad pagyčiau nuo alkoholizmo, reikia alkoholio reklamos

Visokie veikėjai iš LLRI ir panašių kontorų vis dar kliedi apie tai, kad alkoholio reklama neskatina alkoholio vartojimo. Žinoma, kai visiškas mėšlas kartojamas daug daug kartų per visokias žiniasklaidos priemones, jis daugeliui tūpiausių įkalamas į galvas. O pinigai taigi dideli, kaip reikiant. Su dideliais pinigais belenkokius kliedesius galima įtvirtinti. Propaganda, žinote. Čia, beje, puikus pavyzdys apie tai, kiek žiniasklaida atstovauja visuomenės interesams.

Dilgėlių poslinkis iš pasakų į baudžiamąjį kodeksą

Čia jums ne į temą paveiksliukas, kur maišas ant galvos

Kas pasakė, kad šita nuotrauka nevaizduoja kažkokio Lietuvos politiko?

Atsimenate tą pasaką apie Devyniabrolę ar kaip ten? Žodžiu, kaip kažkokia piemenė kažkokius rūbus mezgė iš dilgėlių, kuriuos savo broliams, juodvarniais lakstantiems, užmovė ir tie atvirto į normalius bernelius. Tai vat, kažkaip čia susišvietė tokia mintis: paradigmatiškas matyt poslinkis į tolerastijas įvyko. Prieš 20 metų tokia pasaka atrodė visiškai normali, tinkama vaikams. Dabar ji stačiai kraupi atrodo, o kai kažkokia bobutė 70-metė kažkokiame Delfi komentare pašnekėjo apie dilgėles ir jomis gydomus gėjus, tai gavosi ar tik ne baudžiamoji byla? Primeskit – vos 20 metų ir dilgėlės nuo pasakų vaikams vienoje situacijoje pasikeičia iki baudžiamuoju kodeksu draudžiamo dalyko kitoje situacijoje. Dilgėlių paradigmos poslinkis.

Politinis lietuvių aktyvumas auga

Lietuviai išties yra velniškai aktyvūs politiškai – tai tiesiog paradoksas. Atsimenat, kaip vertė Rolandą Paksą? Mes ofise šampaną šaudėm, kai paskelbė. Tą dieną nulūžo Delfi.lt, nes netgi statinio puslapio neįstengė servuoti – tokios žvėriškos apkrovos ėjo (man rodos, tai vienintelis toks atvejis per visą Delfi istoriją). Baisiau, nei per kokias nors didžiausias krepšinio varžybas. O lietuvių domėjimasis politika nuo to laiko vargu, ar sumažėjo – greičiau gal net priešingai, nepaisant stebinančių rinkimų rezultatų. Tačiau lietuviai vis mažiau pasitiki valdžia, vis labiau nepasitiki teisėsauga ir žiniasklaida, etc.. Problema yra valdžioje. Lietuviai neina balsuoti dėl protesto – didžioji dalis nebalsavusiųjų yra tiesiog balsuojantys prieš visus rinkimuose keliamus kandidatus. Jei būtų galimybė balsuoti prieš visus kandidatus, Lietuvoje jau nebūtų valdžios.

Ekologiniai šūdai plinta, kaip epidemija

Ekologijos atveju pasakymas "no bullshitting" įgyja stebėtinai tiesioginę prasmę

Labai įdomios priežastys aiškėja apie tą e. coli epidemiją Vokietijoje. Pasirodo, kad ana išplito per visokias daigintas pupeles ir panašų brudą, kurį ėda visokios supermamos šmaikštašiknės, prisiskaičiusios visokių kliedesių apie sveiką ekologišką gyvenseną, maistyseną ir paistyseną. Prisipaisčiusios apsimaistinimo dietų bei liesėjimo ir sveikatsenos gyvenseniškumo, jos visai nukvako ir ėmė ėst natūraliais kiaulių ar tai karvių šūdais užterštą ekoprodukciją, taip pasigaudamos gyvulių žarnyno užkratą (ekologija, patręšta tik natūraliu mėšliuku, kad daržovytės būtų tokios geruliukės), kuris dėl tų gyvulių nuolatinio šėrimo antibiotikais per kelis dešimtmečius įgavo neįtikėtiną atsparumą. Štai jums ir ekologija, štai jums ir gyvulių fermos, štai jums ir sveikas maistas, ir sveikas gyvenimo būdas, ekologinė mityba ir taip toliau.

Upd.: Komentaruose jau išlindo, kad gal ir ne per ekologines supermamas užkratai parėjo – bent jau taip tipo sako naujesnė info (aš čia nei netikrinu, nes neseku naujienų – pasitikiu komentarais). Taigi, Rokiškis akivaizdžiai FAIL. Bet ekologinės supermamos visvien irgi FAIL.

Tai štai tiek jums šiandien temų.

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Blogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.