Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Eglė Kusaitė ir truputis kontekstinės analizės

Eglė Kusaitė, įtariamoji teroristėPrisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).

Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.

Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.

Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..

Continue reading

Kalbainių utėlyną atidengus…

Kalbainiškas tautiškumo veidas

Pažvelgus į kalbainių tokius mėgstamus rudai žalsvus aprėdus bei globėjiškas vypsosenas, nesunkiai galima atpažinti, kad menami lietuviškumai išties yra persunkti sovietmečio dvasia bei nezgrabiai slepiamu pacukiškai-nomenklatūrišku (šarikoviškai-švonderišku) įsivaizdavimu apie kalbą. Būsim teisūs, tarę, jog Baba-Jaga - tiesiog puikus kalbainiškumo esybės atvaizdas.

Kai rašiau daug daug apie sovietmetį ir apie tai, kas per dalykas yra tas sovietinis mentalitetas, nei nepagalvojau, kad tuo pat metu ponas Baltasis Vaiduoklis link to paties suktels visiškai per kitur – per antikalbainiškosios revoliucijos ir konspiracijų frontą. Taip, ponas B.V. pareiškė, kad aš esąs trigalvė žiurkė – viena galva Ežys, kita – kažkokia Pelenė, o trečia, matomai, Spragtukas. Matomai kažkaip taip. Nes ponui B.V. paaiškėjo, kad visas korupciniais skandalais išvirtęs reikalas kažkaip susijęs su Rokiškiu.

Na, bet čia juokai juokais, o įdomu tai, kad ponas Rolandas Mikulskas savo straipsnyje apie kalbainius atskleidė tai, ką ligšiol teko tiktai spėlioti. Spėlioti pagal veiklos rezultatus ir simptomatiką, pvz., akivaizdžiai nenuoseklų ir nekokybišką darbą, struktūraliai korumpuotą atsakomybių ir įgaliojimų sistemą („mes neatsakingi, mes tik nusprendžiam„, „persekioja ne VLKK, o VKI, nes VLKK tik sprendžia, už ką bausti„), naujadarų kūrimo rezultatyvumą ir pan.. Pasirodo, kad faktai rodo ne tik visišką bardaką ir puvėsį kalbainių tarpe, o dar ir realią korupciją bei, nepabijokim to žodžio – vagystes. Autorystės vagystes, apie kurias dabar jau žinom pono Rolando Mikulsko dėka.

Beje, dar jei kam kyla abejonių tų autorystės vagysčių sovietiškumu – tai galiu tik paminėti, kad būtent sovietmečiu visokios bendraautorystės praktikos išbujojo iki nesuvokiamų mastų, o reali mokslininkų karjera ėmė virsti vergoviniu farsu, kai reikdavo daugelį metų rašyti mokslinius darbus už aukščiau stovinčius, kad galų gale ir pats gautum galimybę kažkiek pakilti ir būti minimas, kaip savo paties darbų bendraautorius, o paskui – ir autorius. Ir ko stebėtis, jei netgi TSKP genseko Leonido Brežnevo knygos buvo ne jo rašytos? Atvira paslaptis, kad ir dabartinėje akademinėje „bendruomenėje“ bujoja tie patys papročiai.

Ne, tai netgi ne brežneviniai, o stalinininiai papročiai, nes kaip kitaip galima pavadinti atvirą mokslininkais vadintis pretenduojančių veikėjų bandymą priešpastatyti savo autoritatyviai ideologinį mėšlą mokslui? Čia man kyla asociacijos tiktai su tokiu akademiku Trofimu Lysenka, kuris irgi persekiojo mokslą vardan kažkokių sovietistinių paskatų. Dabar, prisidengdami kažkokiomis menamai lituanistinėmis savo klejonėmis panašūs neolysenkos iš Lietuvių kalbos instituto skleidžia pezalus apie tai, kad netinka toks mokslas, kokiam atstovauja šiuolaikiniai lingvistai, kaip kad Axelis Holvoetas, nes neatitinka jų kažkokios ideologijos. Tiesiog pabandykim pagalvoti apie tuos kliedesius, kuriuos mūsų kalbainiai daro su kalba – lietuviškas kabutes, priešdėlio -da draudimą, etc.? Ar savo absurdiškumu tai neprimena bajeriukų su Mičiurino bobute?

Jei kas skaitėt apie tai, koks esminis, ryškiausias sovietžmogio bruožas, atsimenat, ką rašiau – sovietžmogis yra vagis. Vagis, kuriam netgi atrodo, kad nevogti neįmanoma, o vagystė – tai visiškai natūralus, niekaip nesmerktinas procesas, vadinamas kombinavimu. Paties sovietžmogio suvokimu – vagystė yra netgi ne vagystė, o tik šiaip gebėjimas suktis. Jei kas skaitėt, ką kažkada rašiau apie visokius ten VLKK – matyt atsimenat, kad lyginau kalbainius su sovietžmogiais ir Glavlitu. Nes vagių sistemoje esminis dalykas yra vagių hierarchija ir proto krušimas vergams. Tiems, kurie yra labiausiai apvaginėjami.

Taigi, ar keista, kad intelektu nepasižyminčių kalbainių gaujos, lyg kokios erkės ar utėlės eilę metų siurbė kraują iš tų, kas dirbo lietuvių kalbos labui? Ar keista, kad kalbainių manymu, mokslininkus reikia naikinti, nes šie, pasirodo, su savo moksliškumu tiktai trukdo lėšas įsisavint? Ar keista, kad pseudomoksliniais kliedesiais besitaškantys kalbajobai užsiima mokslinių darbų vagystėmis bei mokslininkų terorizavimu? Ar keista tokiame kontekste sovietžmogių reakcija į mokslininkę Loretą Vaicekauskienę, išdrįsusią prabilti apie tai, kad kalbos talibanas žlugdo ir naikina lietuvių kalbą?

Žinoma, kad būtent to reikia tikėtis iš sovietžmogių, kurie tais pačiais sovietiniais metodais bando ugdyti menamą tautiškumą, lietuviškumą ir dar kažką. Mes puikiai atsimenam, kaip sekėsi ugdyti komunizmą komunistiniams ideologams – taip, kad SSRS sugriuvo. Puikiai matosi ir tai, kaip dabartinis kalbos talibanas, besityčiojantis iš visos Lietuvos, esą ugdo lietuviškumą. Ištisus 20 metų ugdo taip, kad per tą laiką viskas kaip buvo vėlyvųjų Stalino laikų lygyje, taip ir liko (tai, beje, atsispindi ir pačių kalbainių tekstuose – komunistinės frazės taip ir dvelkia). Kuo per tą laiką praturtėjo lietuvių kalba? Na… Gal tuo, kad žodį „anūkas“ kalbainiai bandė uždrausti? O gal, būkim atviri, tokiais naujais žodžiais, kaip „kalbajobas“ ir „kalbainis“, rodančiais tikrą pokyčių lietuvių kalboje esmę?

Vienintelė realias pasekmes turėjusi kalbos talibano veikla – kad 20 metų, vaizduodamas kovą prieš lenkiškumus bei rusiškumus, o realiai niekaip nebandydamas įvesti lietuvių kalbos mokymo (kaip neseniai paaiškėjo, netgi valstybinius moksleivių konkursus veda mokytojos, nemokančios lietuvių kalbos), sukūrė priešstatą tarp Vilniaus krašto gyventojų ir likusios Lietuvos. Man, prisipažinsiu, netgi klausimas dabar kilo – ar tik nėra taip, kad žaidžiamas suderintas Tomaševskio ir visokių LKI, VLKK, VKI ir pan. kontorėlių žaidimas? Tai vieni rėkia prieš kitus, tai kiti rėkia prieš pirmus, bile tik vieni ir kiti pinigų gautų esą tautinėms reikmėms, o reliai – įsisavinimui.

Primeskit, koks modelis – tomaševskiniai parėkia, kad juos lietuviai spaudžia (o progą parėkaut faktais gauna būtent dėl kalbainių veiklos), o paskui tas pats kalbinis talibanas rėkia, kad tomaševskiniai lietuvybę naikina. Ir žinoma, kad nei vieni, nei kiti nesiima realių veiksmų, tiktai kala į galvas visiems, kad čia kažkokia priešprieša ir kiti esą labai blogi, todėl reikia iš kažko didelės pagalbos ir finansinės paramos. Tai per 20 metų, aišku, šiokią tokią priešpriešą išaugint pavyko, tiesa?

Juk tai puikus dalykas – lėšų įsisavinimas. O lėšos juk ir ten, ir ten – kaip reikiant sukasi.

Sovietmetis: sovietžmogis – prisitaikėlio ir vagies mentalitetas

Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.

Continue reading

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais prieš sveiką protą. Girdėjau kaip viešai gyrėsi Seime, kad suvaldė kažkokį ten bankinį kolapsą bei labai padėjo verslui. Matėm, kad taip padėjo, kad dabar jau apie grynųjų uždraudimą kalba. Kiek daugiau, nei prieš metus rašiau apie krūvas nesąmonių ir tai, ką verta padaryti. Deja, nepanašu, kad kažkas kažką būtų pradėjęs galvoti.

Ale gi žinot, nors kuolą ant galvos tašyk, atrodo. Patylėtų bent jau, tai vis būtų šis tas, o dabar – giriasi savo pridirbtais absurdais. Dar galėjo pasigirti pagalvės mokesčiu – PSD. Arba bandymais apmokestinti natūrines pajamas. Pamiršo, tur būt.

Prieš porą metų buvau labai naivus ir žiūrėjau tokiu kvailu išoriniu žvilgsniu į Vyriausybę bei visokias partijas, buvau tik tik pradėjęs aiškintis kai kurias politines specifikas. Netgi savo bloge berods rekomendavau balsuoti už konservus. Ir vos atėjus tai šutvei į valdžią, pakraupau, nes iš pirmų pareiškimų apie tuo metu dar būsimas naktines reformas paaiškėjo, kad jie ruošiasi sukelt kažkokį ekonominį košmarą. Tikėjausi, kad durniai tai durniai, bet bent jau kažką sąžiningumo link padarys. Deja, paaiškėjo, kad pernelyg durni.

Link sąžiningumo – jokio judesio, mokestiniai pokyčiai tą rodo – GPM už dividendus sumažintas nuo 20 iki 15, bankams sušerta belenkiek, rinka prismaugta su PVM didinimu, etc.. Ir per visą tą savo absurdo teatrą jie nepasibodėjo ar tik ne apie tūkstantį mamų po teismus tampyt už susigalvotus esą įstatymų pažeidimus, kurie vėliau paaiškėjo besantys visai nepažeidimais, o teisėtu dalyku…

O dabar… O dabar dar galim prisiminti ir šviežią bandymą susibroliauti su Valdemaru Tomaševskiu. Man atvejis kažkuo labai primena kiek senesnę Viliaus Navicko įspūdingą konservų apsiteršimo šventę, tačiau žinot, kas įdomu? Tomaševskis, bent jau nuoseklus, tuo tarpu konservai – tamposi tai šen tai ten, pasirodydami ne geriau, nei Artūras Paulauskas, grįžęs į Viktoro Uspaskicho glėbį. Atmatos.

Vienas mano draugas prieš porą metų pasakė maždaug tokią frazę: „socdemai tikrai protingesni už konservus, bet daugybė jų – sukčiai, todėl balsavau už konservus, kurie bent kiek sąžiningi, tegul ir durniai„. Pasirodo, kad durniai nelabai kuo geresni, o ir jų sąžiningumas visokias abejones kelia.

Žodžiu, nesupykit už išsiliejimą, bet užkniso.

Apie lenkišką Vilnių, rusišką Varšuvą ir Valdemaro Tomaševskio kliedesius faktais

Tūlas Voldemaras Tomaševskis jau pasiekė anokio Algirdo Paleckio lygį su savo kliedesiais. Manau, kad aiškinti pernelyg ir nereikia, nes ir taip jo nusišnekėjimai akivaizdūs. Ir akivaizdu, ko jis siekia – tiktai neapykantos tarp lenkų ir lietuvių protrūkio. Atsimenam iš istorijos ne sykį, kaip visokie nacionaliniai klausimai būdavo aštrinami vien visokių politinių atmatų interesams patenkinti, ypač kai tos atmatos rinkimuose remiasi marginalais, kuriems į galvas galima įkalti bet kokius kliedesius. Tas pat – ir su šiuo veikėju.

Siūlyčiau, beje, atkreipti dėmesį į vieną dalyką: netgi visokie lietuviški skustagalviai paprastai susilaiko nuo visokių tarpnacionalinių konfliktų aštrinimo, o kažkokios miglotos užuominos apie kokius nors taboro čigonus ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ sukelia didžiulius skandalus, susilaukia pakankamai rimto valdžios ir visuomenės atkirčio. Įdomu, kodėl atkirčio nesusilaukia anas Voldemaras Tomaševskis?

Na, bet neesmė. Aš čia tik konkrečiai apie menamai lenkiško Vilniaus istoriją, labai konkrečiais faktais. Parengtais pačių lenkų etnografų dar tais laikais, kai pagal visokius tomaševskius Vilnius buvo esą lenkiškas Wilno – 1912 metais (paspauskit ant paveiksliuko, pamatysit labai detaliai).

Taigi, Vilniuje – 30,9 procento lenkų, aplink Vilnių – 12,1 procento lenkų, kituose menamai „lenkiškuose“ rajonuose – dar mažiau. Aplink lietuviškumu niekam abejonių nekeliantį Kauną – 23,2 procento lenkų. O štai Varšuvoje, Lenkijos sostinėje – 46,4 procento lenkų. T.y., mažiau, nei pusė ir tik trečdaliu daugiau, nei Vilniuje.

Šiais laikais neretas pridūrkavotas pseudoistorikas ima pezėt apie tai, kaip Vilniuje esą gyveno vos du procentai lietuvių ir pan., pasiremiant tų laikų caro valdininkų darytais surašymais, kur jei sakydavai, kad esi lietuvis, tai rašydavo arba lenku, arba baltarusiu, priklausomai nuo to, ar supranti rusų kalbą, ar ne.

Tai jei tokie tomaševskiai peza nesąmones apie lenkišką Vilnių, tai gal jie norėtų pakalbėti apie rusišką Lenkijos sostinę ar apie tai, kokiu stebuklingu būdu Vilniaus kraštas staiga tapo lenkišku?